Medžio ornamentas su paukšteliu, ne vieną dešimtmetį dūlėjęs Čiurlionių namų stoginėje Druskininkuose, tapo atribucinio-detektyvinio tyrimo istorijos pradžia ir išeities tašku.
Aptikus antrą tokią ažūrinę lentą ir turint žinių, kad tai istorinių vargonų, kuriais XIX a. pabaigoje gyvendamas Ratnyčioje galėjo groti M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis, detalės, tyrimo autorė Aušra Česnulevičienė buvo paskatinta leistis į intriguojančią paieškų kelionę: lipti ant bažnyčios stogo, ieškant kitų instrumento dalių, archyvuose rinkti faktus, kurie turėjo pagrįsti iškeltą hipotezę – ar tai tikrai tie vargonai, kuriuos lietė Čiurlionių šeimos vargonininkų pirštai?
Čiurlionių šeimos gyvenimo kamertonas visada buvo muzika. Visi vaikai mokėsi groti įvairiais instrumentais. Dar ir šiandien Čiurlionių namų svetainėje galima išvysti tvarkaraštį, pagal kurį vykdavo vaikų muzikinės pratybos.
Senosios Ratnyčios bažnyčios vargonai šiame darbe tyrimo objektu tapo ne tik dėl sąsajos su žymiausio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio asmenybe – vienas iš siekių buvo aptarti iki šiol netyrinėtą vargonų muzikos reikšmę visos Čiurlionių šeimos gyvenime.
K. Čiurlionio aistra vargonams buvo įgimta iš vaikystės, nes „jie „giedojo“ iškart keliais balsais ir todėl sužavėję nuo pirmo karto“. Piemenaudamas Guobinių kaime, Konstantinas mėgdavo daryti iš karklų dūdeles ir groti savo ganomoms avims. R. Gučas, analizuodamas vargonų sandarą, teigia, kad „vargonų vamzdis iš tiesų yra labai paprasta švilpynė, kaip kad piemenėlių karklo dūdelė“.
Meilė vargonams nulėmė vokiečių emigranto dukters Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės ir laisvųjų valstiečių sūnaus iš Guobinių K. Čiurlionio likimus. „Mūsų piršliu buvo vargonai“, – mėgdavo sakyti Adelė Čiurlionienė.
Liškiava, Varėna, Ratnyčia ir Druskininkai – tai vietos, kuriose vargonininku XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dirbo K. Čiurlionis.
Aušra Česnulevičienė