Komą dėl COVID-19 išgyvenęs ir mirties išvengęs Alytaus ligoninės darbuotojas: „Mokausi vaikščioti, sveikstu“

„Mokausi vaikščioti, sveikstu, kitų problemų neturiu“, – sako po koronaviruso ir jo sukeltų komplikacijų atsigaunantis Valdas Marcinkevičius. Prieš trisdešimt metų, 1991-aisiais, Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje medicinos „seserimi“ įsidarbinęs alytiškis pastaraisiais metais čia darbuojasi slaugytojo padėjėju.

„Darbavausi, o kaip bus toliau, dar nežinau, nes šiuo metu nedirbu, pats esu slaugomas“, – sako 48-erių Valdas, praėjusių metų rudenį tapęs bene pirmuoju Alytaus ligoninės darbuotoju, kuriam, po teigiamos viruso diagnozės prireikė ne tik vietos, tačiau ir specializuotų „kovido“ medikų Vilniuje.

„Tai atsitiko lapkričio pradžioje, kai patekau į mūsų ligoninės reanimacijos skyrių, savaitę gydžiausi čia, o po to – Vilniuje, iš kur atsimenu, deja, ne viską, nes kurį laiką, kaip dabar man pasakoja, „miegojau“, buvau komoje“, – sako išsimokslinimą Kauno aukštesniojoje medicinos mokykloje gavęs Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės slaugytojo padėjėjas, kuriam gydymą ir jo gyvybės išgelbėjimą sostinėje primins po operacijos atsiradęs randas gerklėje.

Iš komos sugrįžusį ir į Alytų iš gydymo Vilniuje grįžusį V. Marcinkevičių pasitiko ne tik sunkioje situacijoje padedantys ligoninės bendradarbiai, palaikantys pažįstami, tačiau ir įsipareigojimai.

Per mėnesius, praleistus reanimacijoje ir komoje, taip pat gydantis plaučių uždegimą ir kitas koronaviruso sukeltas komplikacijas, susikaupė skola, dėl kurios Valdas negalėjo naudotis telefono ryšiu, internetu.

„Kurį laiką vėl esu pasiekiamas, o kitų problemų ar kokių nors bėdų, pavyzdžiui, skolų už butą, kaip jau kuždamasi mieste, laimei, neturiu“, – sako savo darbovietėje dabar slaugomas, sušlubavusią sveikatą, atrofavusius raumenis atstatyti reabilitacijos centre ar kokioje nors sanatorijoje besitikintis V. Marcinkevičius, kurio išgyvenimui po kritinių „kovido“ komplikacijų šansų buvo „duodamas“ lygiai … 1 procentas.