Į FIBA Šlovės muziejų įtraukta alytiškė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė atvirauja, kad nieko panašaus nesitikėjo.
Šveicarijoje vykusi ir įvairių emocijų sukėlusi ceremonija suteikė progą prisiminti įspūdingą krepšininkės karjerą, kurioje netrūko įvairių spalvų medalių, draugų ir tokių sirgalių, su kuriais iki šiol palaikomas ryšys.
- Atrodytų, pakako visko, tačiau vienas rungtynes Jurgita vis dėlto peržaistų.
– Esate sakiusi, kad šis FIBA sprendimas jums yra siurprizas. Gal susigulėjus emocijoms atrodo kitaip?
– Į FIBA Šlovės muziejų įtraukiami svarbiausius apdovanojimus iškovoję atletai ir rinktinės senbuviai. Aš rinktinei atidaviau šešiolika metų, tačiau mano pasiekimai nėra itin dideli, tad toks dėmesys buvo netikėtas. Pamenu, praleistą skambutį ir žinutę, kad FIBA turi man gerų naujienų, radau po treniruotės. Aišku, nors nesitikėjau, priimu tokį mano darbo įvertinimą ir už jį dėkoju.
– Kaip į tai reagavo šeima? Atrodo, ji visada kartu: į ceremoniją jus lydėjo vienturtis sūnus Tomas.
– Artimieji taip pat gerokai nustebo, kai kurie net suabejojo (šypsosi). Visi ceremonijos dalyviai buvo su lydinčiais asmenimis – tam sudaromos sąlygos, kad kas nors pagelbėtų per kelias dienas trunkančią išvyką, be to, drauge pasidžiaugti maloniau ir smagiau. Vyras lydėti negalėjo dėl darbo reikalų, o sūnui tokia kelionė net naudinga – jis studijuoja komunikacijos mokslus, tad gerai yra pajusti tokio renginio atmosferą ir užkulisius. Simboliška, kad būtent jis pamatė tokį mano karjeros įvertinimą, – Tomas visada būdavo su manimi krepšinio salėje, ten užaugo. Kadangi dėl sporto dažnai nematydavo mamos, pamenu, vaikystėje kartodavo, kad nelankys krepšinio treniruočių. Tiesa, būdamas vienuolikos paėmė kamuolį į rankas, iki šiol mėgėjiškai žaidžia.
Aš į šį sportą jo pernelyg ir nestūmiau, nes žmogus turi degti aistra. Pamenu, ir pati nesiveržiau. Mano šeima buvo judri, žaisdavome visokius žaidimus su tėvais ir broliais, bet su kitais vaikais buvau gana uždara. Tad mama pamanė, kad krepšinis, priklausymas komandai man padės. Galiausiai atsirado aistra, tačiau tai toli gražu nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
– Pati ceremonija teikė jaudulio?
– Nemažai streso buvo vien per pasiruošimą – mano karjera baigėsi prieš trylika metų, pastaruosius penkerius gyvenu ramiai, vengiu net didžiųjų sporto renginių. Galima sakyti, visai apkerpėjau (juokiasi). Nors ceremonija buvo jauki ir gana kukli, lipant ant scenos keliai linko, žodžiai užstrigo. Toks sugrįžimas į viešumą po daugybės metų išmušė iš komforto zonos, jau geriau būčiau sužaidusi dvejas rungtynes.
Per vakarienę buvo ramiau, pavyko šiltai pabendrauti su kitais į FIBA Šlovės muziejų įtrauktais žmonėmis – be jokių sienų, lyg būtume viena šeima. Štai brazilas treneris Antonio Barbosa teigė prisimenąs mūsų susitikimą 1998 metais, o aš – tik mūsų pokalbį 2006-aisiais. O su amerikiete Lisa Leslie teko žaisti WNBA, su itale Catarina Pollini prasilenkėme Komo „Pool Comense“ klube, galima sakyti, ją pakeičiau. Pamenu, mus lygino dėl panašaus sudėjimo, žaidimo stiliaus ir dėl to paties numerio, kurį galiausiai net pasikeičiau. Atrodė, kad visada buvome šalia, jos vyras paatviravo, kad sekė visą mano karjerą.
– Iš tiesų galimybių buvo daug: vien Eurolygoje praleidote dvylika sezonų. Penki jų baigėsi finalo ketverte, o vienas – čempionių titulu.
– Esu užėmusi visas keturias vietas. Labai džiaugiausi 2005-aisiais su „Lietuvos telekomu“ iškovota trečia vieta – didžiulis pasiekimas tokiai komandai. O 1999 metais su Komo komanda pralaimėtas finalas buvo skaudus – pernelyg anksti užsidėjome karūnas. Tai buvo gera pamoka, kad viską reikia įrodyti aikštelėje. 2009-aisiais su Maskvos srities „Spartak“ iškovotą titulą priėmiau kaip karjeros dovaną. Į tą komandą perėjau vienai žaidėjų patyrus traumą, motyvavo ir galimybė karjeros pabaigoje pabūti krepšinio žvaigždyne.
Visgi mėgstu dalyvauti veiksme, tad pergalė daug laimės tuo metu nesuteikė. Tiesiog nemokėjau džiaugtis, nuolat troškau vis toliau ir aukščiau. O veltui, juk kiekvienas žaidėjas į komandą įneša savo indėlį, yra svarbus. Tai nuolat kartoju ir auklėtinėms, primenu, kad karjera greitai baigiasi.
– Po sezono Europoje vykdavote į JAV žaisti WNBA turnyre – kaip atlaikydavote tokį krūvį?
– Tuomet išgyvenau karjeros piką, Eurolygoje mane visi žinojo, tad į JAV vykdavau norėdama pamatyti tenykštį krepšinį – nebebuvo noro kam nors ką nors įrodyti. JAV žaidėjoms sudaromos puikios sąlygos, bet, pripažįstu, buvo sunku: per metus tekdavo žaisti iki 90 rungtynių, dažnai reikėdavo tempti komandą į priekį. Konkurencija – milžiniška: tekdavo varžytis su jaunesnėmis ir galimybės užsikabinti WNBA nieku gyvu nepraleisiančiomis vietos sportininkėmis, už kurių nugarų buvo kitos savo šanso laukiančios atletės.
– Žaidėte ne tik JAV, bet ir Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Rusijoje. Kuri jų labiausiai įstrigo į atmintį?
– Vienareikšmiškai Italija. Juk visai netoli buvo Milanas ir Komo ežeras, kalnai, o dar maistas, kultūra… Stebino italų noras bendrauti, tik po kelių mėnesių supratau, kad neskamba muzika kavinėje, ji prisipildžiusi vietinių bendravimo. Su komandos draugėmis po kiekvienų rungtynių eidavome vakarieniauti, neįsivaizduoju, kaip viena kitą girdėdavome (kvatoja).
Italai – labai nuoširdūs, nieko viduje nelaiko – aprėkia, o po penkių minučių klausia, kaip gyveni. Ten išmokau, ką reiškia tikra draugystė, kaip žmones įsileisti į širdį. Pirmą kartą gyvenime sulaukiau tiek daug dėmesio – sirgaliai sveikindavo įvairiomis progomis, siųsdavo gėlių, namie nesibaigdavo mėgstamas juodasis šokoladas. Jie mane išlydėjo ašarodami, dovanos netilpo į mašiną – nuo rankomis austo gobeleno iki namuose gaminto vyno. Išvykus dar daug metų skambindavo ir siųsdavo dovanų, kiekvienais metais gaudavau po šilkinę skarelę – turiu kolekciją.
– Visi kalba apie didžiausias karjeros pergales, jums tai – turbūt 1997 metų Europos čempionės titulas, o koks antras maloniausias laimėjimas?
– Be šio titulo turbūt nebūčiau įtraukta į FIBA Šlovės muziejų, bet tai visos komandos nuopelnas, tad galima sakyti, kad ten atsidūrė ji visa. O dar maloniausias širdžiai 2002-aisiais laimėtas Italijos čempionatas. Sezoną pradėjome prastai, mus nurašė, tačiau nepasidavėme, daug treniravomės ir sezono pabaigoje pelnytai triumfavome, tapau finalo naudingiausia žaidėja.
Ši pergalė dar ypatingesnė dėl to, kad sezono viduryje buvau nusprendusi grįžti į Lietuvą, – nors buvo gerų pasiūlymų, man, trisdešimtmetei, reikėjo galvoti apie šeimą. Nebenorėjau jos tampyti po užsienį.
– Ar dabar savo karjeroje darytumėte ką nors kitaip?
– Gaila tik to, kad neturėjau galimybės žaisti olimpinėse žaidynėse. 1999 metais kelią ten užkirto slovakės, kurias įveikėme Europos čempionato finale, – mūsų komanda buvo stipresnė, tačiau pačios paleidome savo šansą. Šias rungtynes tikrai peržaisčiau (šypsosi).
– Gal ateityje į olimpines žaidynes vyksite kaip strategė?
– Norint būti aukšto lygio treneriu, reikia tam skirti 24 valandas per parą, tad nebent pabūčiau šalia komandos. Dabar pakanka darbo „Ozo“ gimnazijoje – čia treniruoju jaunimą, bet kirba mintis pailsėti nuo krepšinio. Reikėtų pamėginti ir kitų veiklų. Gyvenimas iškėlė nemažai egzistencinių klausimų: esame čia tam, kad dirbtume ir valgytume, ar kad ką nors po savęs paliktume?
Kalbino Arnas Šarkūnas, „Žmonės“
Susijęstraipsniai
