Alytaus Jurgio Kunčino biblioteka šiemet mini veiklos 30-metį. Jį kartu su jumis švęs visus metus, istoriją pristatydami iniciatyvas („Bibliotekos žmonės“, „Kiti veidai“, „Įdomu žinoti“), nuotraukų, vienos knygos parodose, skaičiuodami literatūrinius sveikatos žingsnius, rengdami susitikimus su rašytojais ir menininkais.
- Šie metai prasidėjo neeiline sukaktimi. Prieš 30 metų, 1993 metais sausio 1 dieną, Alytuje buvo įregistruota viešoji biblioteka, po daugiau nei dešimtmečio gavusi Jurgio Kunčino vardą.
„Tokią sukaktį dera minėti ištisus metus – prisiminti, džiaugtis, kurti, dovanoti ir svajoti“, – mintimis dalijasi bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė. Anot jos, „tai – ne tik pačios bibliotekos, bet ir bendruomenės jubiliejus, kurį norime paminėti įvairiomis formomis“.
Biblioteka – tai erdvė, kur susitinkame ir išsiskiriame kažkuo praturtėję. Moterys ir vyrai. Vaikai ir seneliai. Svajokliai ir cinikai. Darboholikai ir „maistoholikai“. Smalsuoliai ir drovuoliai. Visi…
„Bibliotekos žmonės“ – tai iniciatyva, kuria norime parodyti mažiau pažįstamą žmogaus pusę. Sumanymo esmė – pristatyti tas ir tuos bibliotekos darbuotojus, kurie dirbo, dirba, kurie be tiesioginio darbo dar turi įvairiausių pomėgių. Taip pat ir skaitytojus – tuos, kurie skaito nuo pat bibliotekos įkūrimo dienų, tuos, kurie skaito ištisomis šeimomis, tuos, kurie kažkuo ypatingi.
Pirmoji pažintis – jau sausio 17-ąją
Iniciatyvos „Bibliotekos žmonės“ – sausio asmenybė. Susipažinkite: J. Kunčino viešosios bibliotekos tylioji kruopštuolė – veiklos administratorė Laima Bagdanavičienė. Nors jos darbas lankytojams dažniausiai nematomas, tačiau atsakingas rūpinimasis vidiniais dokumentais yra itin svarbus procesas, padedantis sklandžiai suktis pagrindinių bibliotekos veiklų ratui.
Šiuokart norime atskleisti ypatingą L. Bagdanavičienės pomėgį, kurio ji tikriausiai nė nepavadintų pomėgiu. Tai raštuotų pirštinių su rankovytėmis mezgimas – ir neeilinis gebėjimas, ir nuostabi, į kraują įaugusi, kartų kartas siekianti tradicija.
Neapsakomos vidinės ramybės ir susikaupimo reikalaujantis amatas Laimos šeimoje perduodamas pagal moteriškąją liniją. Tokias pirštines savo jaunystėje 1948 m. mezgė ir dėvėjo Laimos mama Milda Asadauskaitė-Vaitonienė (g. 1931 m., Kudrinėlių km., Leipalingio vls.). Raštuotų pirštinių su rankovytėmis mezgimo tradicija užfiksuota Kudrinėlių km., Leipalingio vls. 1940–1950 metais. Gražiai ir atidžiai atlikti darbą Laimą išmokė mama Milda, kurią tokio paties kruopštumo mokė jos mama Juzė Švitraitė Asadauskienė (g. 1894).
Sausio 17-31 dienomis J. Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks L. Bagdanavičienės megztų raštuotų pirštinių su rankovytėmis paroda „Pirštinė tavo rankai“.
Dzūkiški gražumai
L. Bagdanavičienė tęsia giminės tradiciją ir stengiasi išlaikyti Dzūkijos kraštui būdingų raštų subtilumą. Vilnonius siūlus, spalvinius derinius, raštus moteris parenka ir dėlioja pati, vis pavartydama knygas apie mezgimą. Laima sakosi tradicinėmis mūsų krašto pirštinėmis susidomėjusi jau brandžiame amžiuje:
„Radau spintoje bene 70-ties metų senumo mamos naudotą mezgimo brošiūrą ir susidomėjau. Tada mama ir išsipasakojo apie tai, kaip ir ką ji megzdavusi. Pirmos mano pirštinės – su gyvybės medžiu. Po to numezgiau pirštines dukrai Eglei, giminaičiams ir taip prasidėjo – taip tos pirštinės mane ir „pagavo“. Būtent tokias tradicines pirštines pradėjau megzti gal prieš kokia dvylika metų, nors mezgu tai aš nuo pat vaikystės“.
Dobiliukai, kryžiukai, žirgeliai, eglutės – miela tautinė simbolika, vis kitaip Laimos išmezgama stebėtino smulkumo raštais. Moteris sakosi išmezganti ir lelijas, nors jos gal ir nelabai dzūkiškos, bet jas mėgusi mama. Simboliška, kad parodoje yra ir paskutinis Laimos mamos mezginys – mažos pirštinaitės proanūkei.
Tautodailės magija ir „Aukso vainikas“
Ponia Laima yra tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus nare, o jos megztos pirštinės pateko į mūsų šalies aukso fondą. Lietuvos etninių tradicijų puoselėjimas 2021 metais Laimai atnešė regioninės parodos-konkurso „Aukso vainiko“ apdovanojimą.
Tautodailininkė sakosi, kad „ji pati tikrai nebūtų dalyvavusi „Aukso vainiko“ konkurse“, jei ne Gintarė“. Laimos bičiulė muziejininkė-dailininkė Gintarė Markevičienė džiaugiasi, kad jos kuklus padrąsinimas virto tokiu gražiu rezultatu. Kiek nedaug kartais reikia, kad padarytum išties daug…
„Man paskolino knygą apie tradicines lietuvių juostas. Ten yra raštų schemos ir aš šiuo metu daugiausia renkuosi raštus iš tų juostų – į vieną porą pirštinių sudėlioju kokių trijų juostų fragmentus. Procesas užtrunka, nes raštų yra begalybė. Aš kryptingai ir tendencingai renkuosi tiktai dzūkiškų juostų raštus. Dar panaudoju man patikusius tradicinių lovatiesių raštų elementus iš knygos „Dzūkų divonai“, – pasakoja L. Bagdanavičienė ir priduria: – savo darbų aš neparduodu, o darau, nes man tiesiog labai patinka pats procesas“.
Raštų raštai ir kiti dideli mažmožiai
Laima sakosi turinti daugybę pomėgių, tačiau visus juos aprėpti kartais nebeužtenka dviejų rankų. Pirštinių mezgimas – išskirtinai žiemos vakarų užsiėmimas, o vasarą ir taip darbų netrūksta, namų ir sklypo puoselėjimas pasiglemžia beveik visą laisvalaikį. Be kitų užsiėmimų Laima dar yra įgudusi siuvėja, o jos naujausias pomėgis yra skiautiniai – lovatiesės, užuolaidos. Šie siuviniai reikalauja preciziško tikslumo ir matematikos. Viename Laimos skiautinyje – apie 1 tūkst. 300 medžiagos gabaliukų, tad vos milimetro netikslumas vienoje vietoje galėtų nepataisomai iškreivinti visą darbą.
„Laimos pomėgis pasigaminti daugelį dalykų apgaubtas kūrybiškumu. Prigimtinė spalvinė klausa, saiko pajautimas, neperkrovimas, ramybė ir subtilumas – tai savybės, kurios žavi. Viskas dvelkia ramybe, subtilumu: ar megztos pirštinės, ar pasisiūta suknelė, kostiumėlis, ar rankomis, senuoju būdu pasiūti marškiniai, ar iš skiautelių sukurta antklodė, – taip apie Laimą pasakoja G. Markevičienė ir dar paatvirauja: – tai nepaprastai draugiškos sielos žmogus, kuris visada išklausys, patars. Ir svečią, ir draugą pasitiks savo namuose kvepiančiu, labai gardžiu pačios iškeptu šimtalapiu“.
„Išeisiu į pensiją – siūsiu skiautinius“, – sako apie naujausią savo pomėgį Laima. Tačiau bibliotekos kolektyvas šypsosi, nes pensija ne taip jau ir arti, tad kolegiška bendryste bibliotekoje dar bus galima džiaugtis ne vienerius metus.
L. Bagdanavičienės megztų raštuotų pirštinių su rankovytėmis paroda bibliotekoje veiks dvi savaites. Užsukite pamatyti!
Susijęstraipsniai
