Alytuje veikiančios „Dzūkijos medienos“ vadovas įvardijo baltarusiško biokuro žalą ir grėsmes

Augantis baltarusiško biokuro importas toliau stekena Lietuvos įmones, pavojaus signalą skelbia lietuviškojo biokuro gamintojai. Pasak jų, negalėdamos konkuruoti su gausiai subsidijuojamos skiedros kainomis, regionuose užsidarė dešimtys biokurą gaminančių bendrovių, kitos užsidirba iš pašalinių veiklų.

Pasak biokurą gaminančios Alytaus bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovo Mariaus Valukyno, nedidelės regioninės įmonės krinta kaip lapai. Jis skaičiuoja, kad lietuviško biokuro rinka netenka žaidėjų.

„Baltpool“ energijos išteklių biržos skaičiavimu, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu išnyko jau 6 įmonės iš Lietuvos biokuro rinkoje veikiačių 120.

„Kai kurios įmonės tiesiog užsidaro – parduoda techniką, atleidžia darbuotojus. Kitos vykdo daugiau veiklų, tad tiesiog sustabdė biokuro gamybą, jų technika stovi nenaudojama. Galbūt jos kažkada grįš, kai biokurui bus palankesnė situacija. Jei ne kita veikla, jos užsidarytų, tad jas įskaičiuoju. Biokuro sektorius susitraukė dešimtimis įmonių ir šimtais darbuotojų“, – sako M. Valukynas.

„Dzūkijos mediena“ vadovas prisimena, kad prieš dešimtmetį Lietuvos biokuro rinką sudarė vos dešimt įmonių, iš kurių 3 buvo užėmusios 85 proc. rinkos, tad jeigu situacija nesikeis, ilgainiui vėl susidarys panaši situacija – didesnė koncentracija ir mažesnė konkurencija.

Lietuvos biokuro gamintojų teigimu, jie dirba nuostolingai, mat kainos pasiekė rekordines žemumas (dabar ji tesiekia 60-70 proc. kainos, kuri leistų lietuvių gamintojams padengti veiklos kaštus), o tokį kainų kritimą esą lėmė dvigubai išaugęs biokuro importas, daugiausiai – iš Baltarusijos, kuriai Lietuvos valstybė vien per 2019 metus už biokurą sumokėjo 25 mln. eurų.

Biokuro iš užsienio importas pradėjo sparčiai kilti 2017 m. ir kiekvienais metais jo kiekiai rinkoje išaugdavo po maždaug 20 proc. Įvežtinio biokuro dalis pakilo nuo 15 iki 30 proc. viso šalyje sunaudojamo biokuro.

Šilumos energiją sudaro daugiau nei 70 proc. viso šildymui naudojamo kuro. Energetikos ministerijos skaičiavimais, biokuro naudojimas šilumos kainą mažina apie 40 proc., todėl per metus šalis sutaupo 120-140 mln. eurų. Deja, biodegalus įsigyjant iš Baltarusijos, į Lietuvos valstybės biudžetą negrįžta 45 proc. pajamų už biokurą įvairių mokesčių, akcizų ir kt. pavidalais,

Pirkdama biomasę iš Baltarusijos, valstybė sutaupo maždaug 30 eurų už toną naftos ekvivalento (Tne), tačiau praranda apie 60 eur už Tne nepirkdama jo Lietuvoje mokesčių ir vartojimo pavidalu.

Lietuvoje per metus sunaudojama apie 0,5 mln. Tne biokuro, tad valstybė netenka 15 mln. eurų per metus.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ duomenimis, beveik visas įvežamas biokuras atkeliauja iš kaimyninės Baltarusijos, kurioje jo kainos yra dempinginės, mat šis sektorius yra skalsiai subsidijuojamas valstybės, tadėl lietuviškos įmonės kainomis negali konkuruoti su importiniu biokuru ir jau kurį laiką yra priverstos dirbti nuostolingai.

Teigiama, kad lietuviško biokuro žaliavos kaina sudaro daugiau nei pusę galutinės kainos, kiti kaštai – darbo užmokestis sandėliavimas, transportavimas – Lietuvoje yra didesni, tad galutine kaina gamintojai tvirtina negalintys konkuruoti su šalimi, kurioje pragyvenimo lygis žemesnis.

Kita medalio pusė – jeigu baltarusiai smarkiai apribotų ar nutrauktų biokuro tiekimą, Lietuva gali atsidurti keblioje situacijoje, nes lietuviškos įmonės šiuo metu nepajėgios patiekti pakankamai žaliavos, o valstybinis miškų sektorius nėra pasirengęs jos suruošti, nes pastaruoju metu tokio poreikio tiesiog nebuvo.

M. Valukynas sutinka, kad žaliavos stygius įmanomas, jei Baltarusija staigiai apribos jos tiekimą į Lietuvą. Porą metų besitraukiantis vietinis biokuro sektorius šiuo metu nėra pajėgus aprūpinti visos šalies šilumos gamybos poreikių, tad žaliavos staigiai pritrūkus, biokuro kainos gali staigiai šoktelti. Anot jo, stebint Baltarusijos veiksmus, toks scenarijus darosi realus dar šį šildymo sezoną.

„Dzūkijos medienos“ vadovo skaičiavimu, norint vieną vidutinę katilinę aprūpinti biokuru, į techniką reikia investuoti porą milijonų eurų, išlaikyti iki 10 darbuotojų, gauti pačios žaliavos, tuo tarpu aprūpinti vieną katilinę importiniu biokuru gali užtekti ir vieno telefonu mokančio naudotis žmogaus, tad darbo vietų prasme tokios įmonės nelygintinos. M. Valukynas pritaria, kad mažėjanti vietinės biomasės dalis rinkoje neatitinka ir šilumos vartotojų interesų, nes susitraukus vietinei rinkai tapsime priklausomi nuo Baltarusijos politinių sprendimų, susijusių su biokuro eksporto politika.

„Biokuro kaina, esant normaliam kiekiui žaliavos, gali būti nedidelė tik esant didelei biokuro gamintojų konkurencijai. Jeigu nebus, kam konkuruoti, kainas nulems arba baltarusiška skiedra, arba kelios lietuviškos įmonės, nes rinka bus susitraukusi. Negalime eiti tuo keliu, kad liktume be žaliavos“, – spėja „Dzūkijos medienos“ vadovas, kurio įmonėje dirbantys 39 darbuotojai iki šių metų gavo daugiau nei 2 tūkstančių eurų vidutinį atlyginimą per mėnesį.

„Dar viena didelė problema – vietinės žaliavos supūdymas miškuose“, – mano „Dzūkijos medienos“ vadovas M. Valukynas, kuris, remdamasis Valstybinių miškų urėdijos duomenimis, pastebi, kad per praėjusius metus buvo nenupirkta ir miške supuvo kirtimo atliekų už maždaug 2 mln. eurų, o dar dalis supuvo privačiuose miškuose.

„Viso biokuro, kurį Lietuvos įmonės galėtų sunaudoti, vertė siekia 40-50 mln. eurų, ir tik trečdalį to sunaudojame. Lietuvoje žaliavos, tinkančios biokurui, yra begalė. Ir net nekalbame apie didesnius miškų kirtimus, kurie visuomenėje nepopuliarūs, ar kitus sprendimus, kurie kenktų gamtai. Tiesiog reikia pradėti skaičiuoti, kiek žaliavos turime, kiek mums jos reikia, tada žinosime, kiek reikia atsivežti“, – tikina M. Valukynas.