Chaotiškas bėgimas virš galvos gaudžiant priešo lėktuvams, valandos, praleistos slėptuvėje saugantis nuo bombardavimo, 5 paros kelionėje automobiliu su vaiku beveik be pertraukų.
Vyras, likęs karo zonoje, tėvai, kolegos, bičiuliai nuolatinio pavojaus zonoje… Visas ankstesnis gyvenimas sugriautas. Žinoma Ukrainos režisierė, Kijevo akademinio teatro „Auksiniai vartai“ vadovė sako ir dabar, saugiai įsikūrusi Lietuvoje, negali atsipalaiduoti. Ji sako, kad šiame kare kiekvienas turi savo ginklą. Jos – teatras. Režiserė planuoja sutelkti Ukrainos kultūros darbuotojų desantą ir menu parodyti besitęsiančio gyvenimo šviesą.
Ksenija Romašenko ir jos vyras Stasas Žirkovas – žinomi Ukrainos režisieriai, garsių teatrų vadovai, kovo pabaigoje turėjo atvykti į Lietuvą statyti spektaklį Vilniaus mažajame teatre, bet nespėjo. Ukrainoje prasidėjo karas. Ksenija, supratusi, kad likti gimtinėje pavojinga, su sūnumi Artiomu išskubėjo į Vilnių anksčiau, o Stasas liko gimtinėje.
„Atsisveikinome prie sienos nežinodami, ar dar susitiksime“, – graudinasi Ksenija, besikurianti Alytuje. Alytų Ksenija pasirinko neatsitiktinai. Su miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte jos šeimą sieja draugystė, prasidėjusi nuo susitikimų teatrų festivaliuose tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Prieš 1,5 metų Ksenijos vyras statė spektaklį Alytaus miesto teatre, režisierė iš Alytaus – Kijeve. Šiuo metu Lietuvoje rodomas Staso Žirkovo spektaklis pagal Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“. Spektaklis – pats žiūrimiausias Alytaus miesto teatre, jau gavo 4 apdovanojimus.
Šiuo metu Stasas karo siaubiamoje Ukrainoje, Lvive, padeda norintiems pabėgti iš šalies ukrainiečiams, o jo žmona su sūnumi planuoja naują gyvenimą Lietuvoje.
– Ksenija, mus pasiekia nemažai sukrečiančių pasakojimų, kaip kiti ukrainiečiai pabudę suprato, kad prasidėjo karas ir reikia bėgti, gelbėti save ir vaikus. O kada jums atėjo toks suvokimas?
– Miegojau, mane pažadino vyras Stasas ir pasakė, kad reikia keltis, prasidėjo karas. Mes dirbame atsakingą vadovaujamą darbą, abu esame didelių teatrų vadovai, mūsų darbas susijęs su socialiniais tinklais. Jis netyčia atsibudo, pažiūrėjo į telefoną ir pamatė Putino-Hitlerio kreipimąsi. Tuomet pažadino mane. Galvoju, prasidės dabar kokios nors diplomatinės diskusijos, bus iškeltos mums kokios nors sąlygos. Ir tuo metu praskrenda lėktuvas ar dar kažkas. Garsas buvo toks, kad drebėjo langų stiklai.
O mes gyvename ketvirtame aukšte. Suvokiau, kad mus skiria tik geležinis stogas, daugiau nieko. Supratau, kad reikia ką nors daryti. Pirma mintis – važiuoti į oro uostą, pasikeisti bilietus ir skristi į Lietuvą. Paskui supratome, kad oro uostas – kovų epicentras.
Tada su vyru pagriebėme vaiką, sumėtėme kažkokius daiktus į mašiną ir išvažiavome… Supratome, kas mūsų čia laukia. Buvo paskelbta, kad Kijevą puls pirmiausia. Norėjome kuo greičiau išvykti iš miesto, iš regiono. Važiuodami matėme, kaip žmonės išbėga iš namų, krauna daiktus į mašinas, sutrikę, nežinodami, kur bėgti, ką daryti. Tu neturi jokio plano, supranti, kad reikia važiuoti. Važiuodama galvoju, kur mano bendradarbiai, kaip jie. Ketvirta valanda ryto. Gal jie dar miega, gal nematė ir nežino šitos situacijos. Skambinu artimiesiems, bandau ką nors organizuoti, bet tai yra chaosas. O chaose sunku susidėlioti kokią nors strategiją – tu tiesiog veiki.
Įmanoma susitaikyti, kad tavo gyvenimas gali netrukus pasibaigti, bet negali priimti to, kad tavo vaikai negalės nugyventi šito gyvenimo. Stengiesi savyje atrasti jėgų ir suprasti, kaip toliau gyventi, ką daryti. Nes teisingo sprendimo, ką daryti, nėra. Elgiausi intuityviai.
– Kaip ištrūkus iš karo epicentro klostėsi jūsų kelionė?
– Pirmas dienas mes tiesiog važiavome iki sienos. 27 valandas vairavau, nes vyras nevairuoja. Anksčiau teko važinėti po Ukrainą. Vairavau iki Odesos 6 valandas. Dažnai stodavome pavalgyti, pasimankštinti. Vyras klausdavo, kaip jaučiuosi. Dabar nieko neskaudėjo, nei nugaros, nei kojų. Supratau, kad atsiranda kažkokios vidinės jėgos.
Prie sienos buvo labai daug žmonių, daug mašinų, kiti pėsčiomis ėjo. Žmonės prašė pasišildyti mašinoje, kiti – daiktus pavežti. Kai atvykome prie sienos, buvo paskelbta mobilizacija ir vyro nepraleido. Jis sakė važiuoti mums vieniems su vaiku, bet nebuvau tam pasirengusi. Nusprendėme sukti į Lvivą. Mums atrodė, kad jame saugu. Pasitiko draugai, suteikė būstą. Jau galvojau, kad šiek tiek atsikvėpsiu, bet tuo metu pradėjo kaukti sirenos. Mums pasakė, kur slėptuvė, nusileidom į rūsį. Naktį, trečią valandą, vėl įsijungė sirenos. Pasakiau vyrui, kad čia jaučiuosi dar nesaugiau. Namuose nors žinau, kur bėgti, kur kokios vietos. Supratau, kad mano vaikui čia nesaugu, reikia išvažiuoti.
Nusprendėme sieną kirsti prie Rumunijos. Čia, prie Lvivo, buvo gal 70 kilometrų eilės. Mažiausiai dviem paroms. Ten mažiau žmonių. Draugai Inesa ir Tomas mūsų laukė kitoje sienos pusėje. Navigacija rodė, kad liko 12 minučių, kol susitiksim. Užtrukome 9 valandas.
Mano 10-metis sūnus, kai trumpam sustojome Lenkijoje numigti, pirmą kartą per 5 dienas atsigulė į lovą ne su viršutiniais drabužiais. Kai kalbi, tai yra tik žodžiai, bet jei įsivaizduotumėte situaciją, kad jūs negalite nė sekundei atsikvėpti, nė sekundei atsipalaiduoti, tie žodžiai įgyja kitą prasmę.
Inesos poelgis didvyriškas, nė kiek neperdedant, – važiavo per 4 valstybes šitokį kelią mūšio lauko link, laukė, turėdama šitiek įsipareigojimų, šitiek darbų.
– Lietuviai dabar kaip niekada vieningai padeda Ukrainai, kuo gali. Veikiausiai ir kitas, nedvejodamas būtų vykęs prie sienos ir parsivežęs į saugią vietą – taip, beje, ir daro ne vienas. O jūs, ar jaučiate, kad daugelis Lietuvos žmonių nori nors kuo nors padėti Ukrainai? Užleidžia savo namus, dovanoja drabužius, aukoja pinigus…
– Aš labai jaučiu ir tai labai svarbu. Mano draugai Lietuvoje mane puikiai priėmė, sudarė nuostabias sąlygas.
Lenkijoje nusprendėme sustoti užkąsti. Vienas vyras priėjo, paklausęs, ar mes iš Ukrainos, padėjo ant stalo 20 zlotų. Tai toks momentas… Žinote, aš teatro direktorė, pedagogė, dirbtu nuo 15 metų, aš visada padėjau žmonėms… Viena vertus, jautiesi toks… Ne, nepažemintas. Prislėgtas. Kita vertus, jauti didžiulę padėką žmonėms, kurie žodžiu, gestu, geru žvilgsniu išreiškia savo palaikymą ir pagalbą.
Kai važiavome jau kelintą parą, vieną akimirką pajutau, kad pavargau ir pradedu prarasti budrumą. Supratau, kad turiu sustoti, nors porą valandų pamiegoti. Vyras telefonu užsakė kambarį viešbutyje, tik niekaip nepavyko už jį sumokėti. Registratūroje pasakė: „Jūs iš Ukrainos? Jums – kambarys ir pusryčiai nemokami.“ Aš, atrodo, tuo metu nieko nepasakiau. Tai nebuvo pristatyta su patosu, kaip nors spekuliuojant situacija. Tai buvo labai paprastai, nuoširdžiai. Norėjome anksti išvažiuoti, tad jau 6 valandą mums buvo paruošti pusryčiai. Pasiėmėme sumuštinių į kelionę, o ta moteris išėjo ir mano sūnui Artiomui padavė dar maišelį su maisto produktais.
Kai atvažiavome į Alytų, taip gerai viskas organizuota, visi supranta, kad atvykę žmonės bus sutrikę, įsitempę. Viskas atliekama greitai, be įtampos, pasitinka savanoriai, visur palydi, išsiaiškina, kokios reikia pagalbos. Jei reikia medicinos pagalbos – suteikia. Tai labai daug sako apie visuomenę. Tai rodo, kad Lietuva, kuri pati išgyveno savo tragediją, to neužmiršo, ir yra pasiruošusi parodyti supratingumą , suteikti pagalbą. Tai svarbu.
Vieną dieną jums gali kažkas pasakyti: neturite jūs kultūros, neturite istorijos. Jus sukūrė neaišku kas. Leninas. Ukraina – didelė valstybė nuo XII a. Kijevo Rusia jau buvo galinga, nepriklausoma, ji buvo Europa tuomet, kai Maskvoje buvo dar pelkės. Taigi, kai žmonės klausia, iš kur tokia dvasia, kodėl jūs taip kaunatės, galime atsakyti, kad tai mūsų genetinis kodas, mūsų identitetas. To niekada neprarasi, nes tai įrašyta DNR.
– Dabar, kai esate Lietuvoje, ar jaučiatės bent kiek ramiau? Ar pavyksta atitrūkti nuo realijų Ukrainoje?
– Atrodo, kai pereisi sieną, viskas palengvės ir dalis problemų išsispręs. Tarsi taip ir yra. Čia labai geri žmonės, kurie mus palaiko, draugai. Bet vyras ten. Aš vis tiek negaliu ramiai miegoti, mąstyti. Kai išsiskyrėme prie sienos, nežinojome, ar dar pasimatysime. Vyras savanoriauja Lvive, padeda tiems, kuriems reikia pagalbos, padeda jiems išvykti iš šalies. Ten daug mūsų draugų, bendraminčių.
Suprantu, kad man labai pasisekė. Taip, 5 dienos mašinoje su vaiku nepalyginama su tuo, kaip žmonės jaučiasi, kai kasdien gaudžia sirenos, kartais ir kas valandą, kai žmonės su vaikais slepiasi rūsiuose, kartais nesuspėję net apsirengti. Žinau, kad žmonėms, kurie yra ten, labai sunku. Bet nežinau, kas lengviau, ar būti ten, ar čia, bet ne kartu. Dėl to suprantu tėvus, kurie dėl mūsų išgyvena. Bet gal ir gerai, kad negalime nusiraminti. Kitaip būtume bejausmiai, kaip tie, kurie mus užpuolė.
– O kaip į situaciją reaguoja jūsų sūnus? Kaip jūs kalbate su juo apie tai, kas vyksta?
– Vaikai turi tai, ką mes su amžiumi prarandame: tikėjimą ir betarpiškumą. Jei vaiko vaikystė buvo rami, jei jis neišgyveno kažkokių sveikatos sunkumų, augo normalioje šeimoje, kur nepatyrė smurto, žinoma, nežino, kas yra karas. Darau viską, kad ir nesužinotų. Mes kalbame, pasakojame, kas vyksta. Artiomas žino, ką daro tėtis. Kai važiavome mašinoje, Artiomas paklausė: „Kas man negerai, kad tu verki, o aš ne?“ Aš jam atsakiau, kad viskas jam gerai, tik jis ne visiškai įsisąmonina, kas vyksta. Vaikai ir neturi apie karą galvoti. Jie turi žaisti, svajoti apie savo ateitį, galvoti apie draugus, interesus.
Aš dėl jo rami. Dabar sūnus saugus, bet jis adaptuojasi ir tam reikės specialistų, psichologų pagalbos. Jis mato ir mano būseną, nors aš ir stengiuosi to neparodyti.
Tikiu, kad visi vaikai, kurie išgyvens karą, tai įveiks, tai bus jų patirtis, jie bus stiprūs, vertins savo šalį, visą pasaulį. Ir taiką.
– Ar jau spėjote apmąstyti, kaip atrodys jūsų gyvenimas Lietuvoje?
– Mes su vyru – kultūros žmonės. Manome, kad kultūros klausimas šiuo metu labai svarbus. Ją dabar reikia pasitelkti, kad savo idėjas galėtume perteikti visam pasauliui palaikydami Ukrainą. Taip pat tai sukuria perspektyvą visiems čia atvykstantiems. Galvoju, kad būdama čia, galiu labiau padėti nei lindėdama rūsyje. Noriu kreiptis į visas Lietuvos kultūrines organizacijas ir pakviesti susivienyti, kurti projektus, kuriuose galėtų dalyvauti persikėlę iš Ukrainos. Tai jiems būtų moralinis palaikymas. Noriu padėti tiems, kurie įstrigę ten, padėti atvykti į Lietuvą ir kurti. Galvoju, kad tai galėtų būti toks lyg kultūrinis desantas, kuris pakeltų kultūrinę dirvą po menininkų iš Ukrainos kojomis. Manau, kad ta kryptimi toliau ir dirbsime. Kalbamės su daugeliu teatrų, kultūrinių organizacijų, parengsime veiksmų planą. Norime sukurti informacinę bazę tų žmonių, kurie čia atvyksta, kad žinotume, kas jie, ką jie galėtų daryti. Galbūt bus mokytojų, kurie galėtų padėti mūsų vaikams integruotis, galbūt medikų, menininkų.
Žinoma, yra pirminiai poreikiai: maistas, saugumas, bet toliau – gyvenimas. Tai, kas apibūdina žmogų. Pagrindinė meno funkcija – parodyti besitęsiančio gyvenimo šviesą.
– Kokios mintys aplanko, kai galvojate bandymą okupuoti Jūsų šalį?
– Tikiu, kad mes atlaikysime, nes negaliu suvokti, kad blogis nugalės. Mūsų atsakomybė ta, kad pernelyg lengvabūdiškai žiūrėjome į grasinimus, į karinę agresiją išduodančius veiksmus. Tos sankcijos, kurios įvedamos dabar, turėjo būti įvestos prieš 8 metus. Juk tuomet viskas prasidėjo. Dar buvo Padniestrė, buvo Sakartvelas. Jau tai buvo ženklai. Šis klausimas prasidėjo ne vasario 24 dieną, o prieš 10 metų.
Aš kilusi iš Krymo. Man tai labai jautru ir asmeniška, nes savo tėvų namuose nebuvau jau 8 metus.
Keista girdėti, kai sako, kad Rusijos grėsmė yra NATO. Bet jei tu užgrobi Ukrainą, tu priartėji prie NATO. Tai – absoliutus cinizmas, kai žmogaus gyvenimas nieko nevertas. Jie skelbia, kad yra išvaduotojai, o tuo tarpu bombarduoja taikius gyventojus. Ne karines bazes, o gyvenamuosius namus, medicinos įstaigas.
Tai, kas įvyko Charkive, neįsivaizduojama. Man atrodo, kad nė vienas karas nebuvo toks niekšiškas. Kai apsirengia mūsų mirusių karių drabužiais, kai karių kolonas veža mokykliniais autobusais, kai tankuose pakelia baltas vėliavas, o paskui apšaudo iš apsiausties… Tai – ne kariniai veiksmai, tai – banditizmas.
Tik dabar supratome, kiek yra diversantų mūsų miestuose. Jie nenusileido staiga, jie buvo ruošiami metų metus. Iš kur mes žinome, kas dar buvo ruošiama ir koks planas toliau? Juk sienos buvo atvertos. Tų diversantų gali būti visur.
Matome, kad normalus žmogus nedarytų tokių sprendimų. Kai žvėrį įspaudžia į kampą, jo sprendimai nebėra logiški. Bet suprantu, kad Putinas negali pralaimėti. Bijau, kad nesusidarytų tokia situacija, kad jei pasaulis ne man, tada – niekam. Viltis galime dėti tik į tuos žmones, kurie yra šalia Putino-Hitlerio. Bet, ar jie turi valios, ar turi atsakomybės už savo veiksmus? Dabar matome, kad ne. Tegul jie pagalvoja bent apie savo vaikus. Taip, jūs įeisite į istoriją, bet kam ta istorija, jei nebus pasaulio?
– Socialiniuose tinkluose be palinkėjimo „Slava Ukraini“, tenka matyti ir „Viskas bus, Ukraina“ (ukr. „Все буде Україна!“). Tai tarsi tikėjimas, kad netrukus vėl bus gerai. Kaip manote Jūs, viskas bus gerai?
– Tik žinau, kad mes turime daryti viską, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Visa Europa, visas civilizuotas pasaulis turi įvesti sankcijas, jei reikia – įvesti karius, duoti atkirtį Rusijai. Tai – ne tik politinis klausimas, tai – pasaulio išlikimo klausimas. Jei galvosime, kad užims Ukrainą, bet mes liksime saugūs, patikėkite, tas saugumo jausmas dingsta per vieną dieną.
Pasaulis dvejoja, galbūt norėdamas sutaupyti pinigų. Bet kai gaudžia granatos, nesvarbu, kiek tavo kortelėje pinigų. Tu nenusipirksi gyvenimo. Nei sau, nei savo vaikui. Ir bėgti nėra kur. Todėl labai svarbu apie tai garsiai kalbėti. Bus daug diversijų, bandymų sukiršinti. Mūsų susiskaldymas prasidėjo nuo to, kad pradėjo rūšiuoti, kas kokia kalba šneka, skirstyti tas regionas toks, tas anoks. Koks skirtumas? Aš galiu kalbėti lietuviškai, žydiškai, rusiškai. Bet aš – ukrainietė, tai mano DNR. Su niekuo nenoriu pyktis. Tik noriu, kad būtų teisingi rinkimai. Nesvarbu, ar teisingai, ar neteisingai pasirinkome, bet tai – mūsų pasirinkimas. Ir dabar, kai matome, kad Volodymyras Zelenskis kaunasi, kad jis – iš tautos… Mes iš pradžių dvejojome, kaip jam seksis, kad jis neturi patirties, dabar tai, ką jis daro, kelia didžiulę pagarbą. Jis nepabėgo, jis kaip laivo kapitonas viskam vadovauja. Užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba neaišku, kiek laiko nemiega, stengdamasis, kad pasaulis mus išgirstų.
Bus daug pabėgėlių, vietiniai bus susirūpinę, kad užims mūsų darbo vietas, kad valdžia skirs lėšų jiems, o galbūt neužteks saviems. Bus keliamas klausimas, kodėl Lietuva turi kentėti. Ir vėl susipriešinimas. Turime žinoti, kad tai gali būti daroma tikslingai. Turime tam ruoštis.
Kristina Aržuolaitienė, Aurelija Babinskienė
bendra.lt žurnalistės
Šis žurnalistinis darbas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Šis projektas kofinansuojamas Europos Komisijos (European Commission – DG CONNECT) „Media freedom and investigative journalism“ kvietimo žiniasklaidos laisvei ir tiriamajai žurnalistikai Europoje stiprinti. Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.
Susijęstraipsniai
