Alytuje gimusio ir augusio Romo Kalantos palikimas, koks jis? ATNAUJINTA

Gegužės 14-ąją minima Pilietinio pasipriešinimo diena, Romo Kalantos susideginimo metinės. Šis jauno vaikino poelgis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir jo šeimos istorijoje, pakreipė artimų žmonių likimus. Nors giminaičių liko ne tiek ir daug, yra šviesulių, iki šiol nešančių Romo minties krislą.

Romas Kalanta iki šiol laikomas pilietinio pasipriešinimo simboliu. Jis gimė 1953 m. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.

Dešimt metų gyveno Alytaus mieste, nuo 1963 m. jo gyvenimas buvo susijęs su Kauno miestu, Vilijampole.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“.

Atvykusių medikų pastangos buvo nesėkmingos, po keturiolikos valandų, 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto, Romas mirė. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Gedėti Romas paliko ne tik tėvus, bet ir dar tris savo brolius: Evaldą, Arvydą ir Antaną. Pastarasis Romo atminimu rūpinosi iki pat mirties rūpinosi. Vyras daug prisidėjo prie Romo Kalantos kambario įrengimo Kauno XIX forte, paauksuoto medalio R. Kalantos atminimui išleidimo. Antanas buvo susituokęs du kartus. Antroji jo žmona – Aušra Kalantienė, vyrą palaidojusi 2014 m., sutiko atvirai papasakoti apie jų šeimos gyvenimą. „Niekada nenorėjau būti pirmose gretose, visuomet būdavau kažkur šalia“, – sako Aušra ir prisipažįsta, po vyro mirties supratusi, jog teks prisiimti dalį vyro neštos misijos.

– Kaip susipažinote su Antanu?

Romo Kalantos brolio Antano žmona Aušra Kalantienė:

– Istorija niekuo neypatinga – mus supažindino mano draugė, Antano kaimynė. Jis jau buvo išsiskyręs, dažnai vykdavo į Jungtines Amerikos Valstijas, o aš taip pat labai tuo domėjausi. Žinojau, kad jis – Romo brolis. Susipažinome ir pradėjome bendrauti. O pastojus, išgaravo visos mintys apie Ameriką.

– Dažnai namuose būdavo prisimenamas Romas?

– Labai dažnai. Didžiausias Antano palikimas – dukra Gabrielė. Jai apie Romą Antanas pasakodavo nuo vaikystės. Laisvės tema Antanui visada buvo labai svarbi. Jis apie tai kalbėdavo ne tik namuose, bet ir mokykloje, dėstydamas vaikams ekonomiką ir darbus. Jis pats buvo ir sąjūdietis. Vėliau Romualdas Ozolas jį išsiuntė į Ameriką, jeigu Lietuvoje Sąjūdis būtų nugesintas, kad vyktų atstovavimas iš Amerikos. Išsiuntė dėl pavardės. Ji visuomet suteikdavo tam tikrą atsakomybę. Iš JAV gabendavo labdarą į Lietuvą. Vėliau grįžęs dirbo Aukščiausioje Taryboje, daug prisidėjo prie Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo. Antanas nepraleisdavo valstybinių švenčių, mitingų, piketų. Visuomet palaikydavo savo laisves ginančius žmones. Dažnai važiuodavo į Seimą.

– Lengva buvo gyventi su tokiu vyru?

– Neslėpsiu, reikėjo priprasti. Bet ilgainiui supratau, kad tai yra jo paties dalis, jo gyvenimo tikslas. Valstybės gyvenimas Antanui visuomet labai rūpėjo. Turbūt nebuvo jis labai „patogus“. Per renginius kviesdavo į pirmas vietas, o paskui vėl pamiršdavo. Skaudžiausia buvo, kai mirus Antanui apie tai pranešiau Seimo priimamajam, Seimo nariams, kurių kontaktus turėjome. Bet į laidotuves niekas neatvažiavo.

– Romo Kalantos istorija nepatogi iki šiol?

– Sunku suprasti, kodėl taip vykdavo. Antanas labai stengėsi saugoti brolio atminimą, nors su Romu jie buvo skirtingų tėvų. Visa jų šeima buvo labai patriotiška ir pilietiška. Tai – mamos nuopelnas. Taip augintas Antanas ir savo šeimoje stengėsi puoselėti patriotiškumą. Dažnai dukrai skaitydavo likusius Romo sąsiuvinius, kur Romas rašė eiles. Gabrielė iki šiol labai dažnai juos pavarto.

– Kaip manote, Romo poelgis pasiekė tikslą?

– Manau, taip. Tuomet šis poelgis palietė ir motyvavo daug žmonių. Tai mūsų šalies istorijos dalis. Turbūt reikėjo kažko, kas supurtytų žmones ir jų protus. Kad gimtų viltis, laisvės troškimas. Ir šiandien nėra viskas gerai. Greiti valdžios praturtėjimai, neskaidrumas, atitolimas nuo žmonių sėja nusivylimą. Bet šiandien, manau, Romas nesidegintų.

– Kas tęs Romo Kalantos atminimo saugojimą?

– Neabejoju, kad tai bus Gabrielė. Ji yra Romo dukterėčia ir savo pavarde didžiuojasi. Ją į visus renginius Antanas veždavosi nuo mažumės. Dažnai pagalvoju, kokie jie abu panašūs. Vieną kartą nufotografavome ją prie Romo atvaizdo Kaune. Tik vėliau supratau, kad jie net iš išvaizdos panašūs. Gal dabar ji dar nesupranta, bet tai yra jos viduje. Ji nuo pat vaikystės daug domėjosi Romo istorija, ją skleidė mokykloje. Kiek rašinių apie tai parašyta. Vienam iš Romo rašytų eilėraščių sukūrė gitaros muziką. Romo istorija jai labai svarbi ir brangi. Kažkada, pasiėmusi Romo sąsiuvinius, nusinešė į mokyklą, parodyti istorijos mokytojui.

Gabrielė Kalantaitė pasakojo jau mokykloje supratusi, kad jos pavardė aplinkiniams kelia klausimų. Mokytojos vis klausdavo, ar ji nėra tolima Romo Kalantos giminaitė.

„Atrodo, kad nuo vaikystės augau su šia istorija, tik gal dar nesuprasdavau jos sudėtingumo. Tėtis visuomet labai pagarbiai kalbėjo apie Romą. Daug pasakojo apie visą šeimą. Deja, giminių ne tiek daug yra, arba ryšiai nutrūkę. Bet visus juos palietė Romo poelgis.

Mano tėtis turėjo birželio mėnesį ginti disertaciją, bet gegužę Romui susideginus visi giminaičiai buvo verčiami liudyti, kad Romas buvo psichikos ligonis. Nesutikus, visi jie buvo išmesti iš mokslų, neteko darbų. Mano tėtis taip pat nepabaigė mokslų“, – pasakojo Gabrielė.

Jauna mergina pasakoja apie dėdę, lyg būtų jį pažinojusi: „Romas buvo labai jautrus, jis domėjosi hipių judėjimu, žmonių laisvėmis. Jau mokėjo angliškai, klausė bitlų dainų, suprato, kokia išsivysčiusi Vakarų kultūra ir kaip tai nesulyginama su tuo, kas yra Lietuvoje. Dabar gyvename karantino sąlygomis ir jaučiamės apriboti, bet iš tiesų turime daug laisvių. Tuomet tie suvaržymai buvo visai kitokie.

Romo poelgis nustebino šeimą. Niekas negalvojo, kad jis kalba rimtai. Galvojo, kad jis tiesiog maištauja prieš sistemą, bet niekas nesitikėjo, kad gali dėl to paaukoti savo gyvybę. Jis daug rašydavo apie tai, ką galvoja, kaip jį slegia santvarka. Mokyklos matematikos sąsiuvinyje viename puslapyje – uždavinio sprendimas, kitame – eilėraštis apie Lietuvą“.

Gabrielės šeimos namuose kalbos apie Lietuvą buvo labai dažnos. „Tėčio mama jų šeimoje įskiepijo lietuviškumo dvasią. Jie gerbė savo valstybę. Šias vertybes tėtis puoselėjo visą gyvenimą, jas skiepijo ir mūsų šeimoje. Manau, nuo šeimos ir prasideda pilietiškumo ugdymas. Jo Lietuvoje dar trūksta. Nežinau, kiek yra šalyje šeimų, kurios penktadienio vakarus leidžia ne prie televizoriaus, o kalbėdamosi apie savo šeimos istoriją. Tiek daug šeimų yra nukentėjusių nuo trėmimų, o vaikai tai sužino jau suaugę.

Manau, tėtis per daug mylėjo Romą, kad tiesiog ignoruotų tai, ką jis padarė, ar leistų pamiršti. Jis suprato, kokią svarbą Romo žingsnis turėjo Lietuvai. Gal Sąjūdžio nebūtų buvę“, – sako Romo Kalantos dukterėčia.

Gabrielė neslepia neįsivaizduojanti, ar šių dienų jaunimas išdrįstų pasipriešinti sistemai: „Turbūt yra visokių žmonių. Visokių buvo ir tada. Šiandien džiaugiuosi matydama, kad bent mano aplinkoje jaunoji karta taip pat išlieka patriotiška. Mes galime smerkti valdžią, bet negalime smerkti krašto, kuriame užaugome“.

„Tai didingas jausmas“, – apie patirtis dalyvaujant Romo Kalantos minėjimuose sako Gabrielė, ten važiuojanti nuo vaikystės. Ir prisipažįsta jaučianti pareigą saugoti dėdės atminimą.

Gabrielė jau galvoja apie Romo Kalantos susideginimo 50-mečio minėjimą (Alytausgidas.lt pastaba: 2022 m.). Sakė, kreipsis pagalbos į prezidentą Gitaną Nausėdą.