„Kiekvieną kartą kurdama bonsus susilieju su gamta, atgaunu jėgas ir jaučiu, kad vėl kupina jėgų galiu grįžti į kasdieninius darbus,“ – pasakoja iš Alytaus kilusi, Dzūkijos sostinėje savo vardo odontologijos centrą įkūrusi odontologė Vilma Verseckienė.
Bonsų menai ir odontologija – daugiau panašumų nei skirtumų
Bonsų menų pasaulį Vilma Verseckienė atrado prieš dešimtmetį. Kaip pasakoja odontologė, bonsų menų šaknys yra kilusios iš Kinijos dekoratyvinių medelių meno. Jis laikui bėgant atkeliavo į Japoniją ir kuriam japonų menininkai pritaikė savitas taisykles, nebūdingas kiniškajai meno atmainai. Šiandien bonsai medis – tai tarsi atkartotas mus supančios gamtos paveikslas. Savo darbe atkartoti gamtą ir sukurti natūralią šypseną, bandome ir mes, sako V. Verseckienė.
„Tikriausiai daugelis pirmu žvilgsniu pasakytų, kad bonsų menas ir odontologija – tai dvi visiškai skirtingos sritys, tačiau tai – netiesa. Tarp medžio ir danties slypi daugiau panašumų, nei mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Netgi struktūriškai abu šie gyvybę nešantys komponentai yra panašūs: kaip dantis, taip ir medis turi savo šaknį, kaklelį (kamieną) ir vainiką, o gydant dantis, dančiui naudojami grąžteliai, o bonsai negyvos medienos formavimui – frezos“, – aiškina bonsų menus pamilusi alytiškė odontologė.
Ilgametę patirtį savo srityje sukaupusi odontologė įsitikinusi, kad ir gamtos, ir žmogaus grožis yra nepakartojamas, tikrąja to žodžio prasme. Jos teigimu, natūralumas – tai duotybė ir vertybė viename, kurią būtina stengtis išsaugoti.
„Anksčiau galvojau, kad tik žydintys augalai suteikia spalvas, bet iš tiesų ir rudenį, ir žiemą gamta yra be galo spalvinga bei kupina įvairių formų. Šiais laikais žmonės yra masiškai įnikę į grožio kultą, tuo tarpu gamta man parodė, kad ir kreivas medis gali būti gražus. Taip ir savo darbe, neskatinu pacientų vaikytis akinančiai baltų dantų reklamų, dažnai matomų socialinėje erdvėje. Visiškai balti ir vienodi, tarsi kramtomosios gumos gabalėliai dantys, realybėje tikrai neatrodo estetiškai“, – mano Vilma.
Nuo bonsų priklauso net ir atostogos
Kurdamas bonsus – nepaskubėsi. Subtilus grožis ir kokybė gimsta iš lėto, todėl būtina apsišarvuoti kantrybe, o norint medį išlaikyti gyvybingu, svarbi griežta priežiūra ir jį kuriančio meistro atsidavimas. Bonsai kaip didieji pasaulio meno šedevrai, kuriami šimtmečiais. Kuriant bonsus išugdomas kruopštumas, kantrybė ir pareigos jausmas – tai nuostabios savybės, kurios mums padeda profesiniame ir asmeniniame gyvenime.
„Kartais prie medžio per dieną tenka prieiti ne vieną, o net tris kartus, o vieną sumanytą darbą atlikti prireikia kelių dienų, o kartais ir metų metus. Besirūpindama medžiu visas mintis sutelkiu tik į jį, nes mažiausia klaida gali brangiai kainuoti – nukirpus ne tą šakelę, teks laukti kelis metus, kol ji ataugs, o jei tai, pavyzdžiui, pušis, tai nebeataugs išvis“, – pastebi bonsų kūrėja V. Verseckienė. Išmokstama gerbti darbą ir kartu ir gamtą. Čia, taip pat, galime išžvelgti paralelę su odontologija, kai ištaisyti, regis, menkiausią klaidą prireikia daug laiko ir kantrybės.
Kalbėdama apie kylančius iššūkius, V. Verseckienė sako, kad bonsų priežiūra vyksta beveik be pertraukų. Kiekvienas metų laikas medžių pasaulyje atlieka savitą funkciją, o tai meistrams diktuoja ne tik darbo, bet ir asmeninio gyvenimo sąlygas.
„Draugai vasarą, o ir pavasarį, mane kviečia kartu atostogauti, bet aš negaliu išvažiuoti. Pavasaris bonsų srityje yra pats darbymetis. Net ir žiemą, nors pats augalas miega, meistrui yra ką veikti, vyksta darbas su negyva mediena – iš nupjautos šakos formuojamas laiko paveiktas medis. Bėgant metams, medis ne silpnėja, bet priešingai – įgyja tvirtybės, todėl bonsai mene pagrindinis tikslas yra kuriamą medį padaryti kuo senesnį. Todėl, vertinant bonsų kokybę, pirmiausia žiūrima į jo niabari. Kuo platesnis kamienas ties šaknų išsišakojimu, tuo medis senesnis, kitaip tariant – vertingesnis“, – atskleidžia V. Verseckienė, ir sako, kad ir čia galima atrasti paralelių su odontologija – ilgaamžiškumas neatsiejama ir jos darbo dalis.
„Man pačiai didžiausias įvertinimas yra tada, kai po dvidešimt metų sutiktas pacientas vis dar džiaugiasi mano atliktu darbu“, – priduria odontologė.
Alytiškė odontologė laužo standartus
Kaip ir daugelis bonsų kūrėjų, gydytoja V. Verseckienė puoselėja svajonę nuvykti į Japoniją. Ten, norint tapti profesionalu, mokytis reikia bent šešerius metus, o prisiliesti prie medžio savo mokiniams didieji meistrai leidžia ne iš karto.
„Mokslas europiečiui Japonijoje prasideda nuo spyglių šlavimo ir rinkimo“, – šmaikštauja odontologė. – Tačiau nereikia manyti, kad tik japonai moka kurti gerus bonsus, Europoje turime labai talentingų meistrų. Niekas taip nesušukuoja bonsų, kaip italai ar ispanai. Drausme ir disciplina garsėjantys japonai suteikė struktūrą, bet europiečiai pridėjo tikrai daug meninės estetikos“.
Bonsų menai yra glaudžiai susijęs su griežta disciplina, todėl išsiskirti unikaliu braižu meistrams nėra lengva. Vis tik, kaip ir viskas gamtoje yra skirtinga, taip ir bonsų medžiai niekada nėra vienodi. Štai – V. Verseckienė savo darbuose dažnai atspindi pavasario grožį – sprogstantys ryškiaspalviai žiedai padeda išsiskirti tarp kolegų vyrų, kurių dauguma linkę rinktis klasikinius medžių variantus.
„Anksčiau daugelis meistrų nepripažindavo žydinčių medžių, nes vyravo požiūris, kad gražu yra tik žalia pušis. Tačiau nors žalia tikrai yra labai graži ir turi raminantį poveikį, man atrodo, kad galiausiai viena spalva sukuria monotonijos jausmą. Štai, azalija pas mane žydi netgi visą mėnesį, o sausį pragysta japoniškos slyvos grožis. Mane žavi trumpai žydintys augalai, nes simbolizuoja, kad turime džiaugtis ir vertinti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.“, – pasakoja V. Verseckienė ir atskleidžia, kad būtent bonsų menai ne tik formuoja jos estetinį suvokimą, bet ir leidžia pasisemti jėgų įtemptai gydytojo kasdienybei.
„Darbas su žmonėmis, nors man teikiantis daug džiaugsmo, po visos dienos atima nemažai energijos, todėl man labai gera jos ir vėl pasisemti iš gamtos. Bonsų kūrybos procesas padeda įvesti žmogų į kontempliacijos būseną. Taip ir sukasi ratas: tu duodi žmogui, o medis – tau. Svarbiausia tarp darbo ir hobio rasti tobulą balansą.“ – tikina alytiškė odontologė. Daug kelių vedą į asmenybės tobulėjimą – bonsų kūrimas vienas iš jų. Atrastas gamtoje ir suformuotas bonsai medelis nuo pradžių – tai bendra žmogaus ir medžio gyvenimo kelionė, kuri pareikalavo daug kantrybės, rūpesčio, estetikos pajutimo ir kūrybos.