„Alytiškiai turi ypatingą ryšį. Alytiškių pasisveikinimas visada nuskamba džiaugsmingiausiai. Savi“. Apie sentimentus miestui ir apie laimės formulę, ko gi mums reikia, kad būtumėm laimingi ir ką visgi reikia mesti į šiukšlių dėžę, kviečiame smagiam pokalbiui su visų pirma alytiške Indre Kontrimiene.
Alytus vaikams – svajonių šalis
Kodėl sakome „visų pirma“? Todėl, kad apibūdinti Indrės veiklą reikia daug žodžių, ji Žmogus, į gyvenimą žvelgiantis laimingomis akimis. JI – verslo mokymų trenerė kūrybingumo, klientų patyrimo ir emocijų valdymo temomis. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja.
Galima ginčytis, kiek naudos ir kiek žalos mums suteikia socialiniai tinklai, tačiau žvelgiant į Indrės įrašus galima justi tik naudą. Kodėl? Nes čia – lobynas, kodėl ir kaip padėti sau jaustis laimingesniu, kaip išspręsti situacijas, kurios tau kartais atrodo neišsprendžiamos. Tačiau dabar – šis tas apie Indrę
„Mokiausi 6-oje vidurinėje, baigiau 9-ąją. Mano prisiminimai labai šilti, buvau vienas iš tuometinės jaunimo organizacijos „Verslo Angelas“ vaikų. Vėliau šešerius metus keliavau po pasaulį, mokiausi, tuomet grįžau į Vilnių, o šiuo metu gyvenu Kaune.
Alytus labai mažytis, bet labai mielas miestas. Su vaikais aplankome Jaunimo parką, Dailidės ežerėlius, Laisvės angelą. Dėl čia gyvenančių mano mamos ir tėčio, Alytus vaikams – svajonių šalis. Alytiškiai visoje Lietuvoje turi ypatingą ryšį, kai susitinka kituose miestuose. Aš dažnai mokymų metu auditorijose klausiu žmonių, iš kur jie, ir alytiškių pasisveikinimas visada nuskamba džiaugsmingiausiai. Savi. Mes tikrai turime kažką sunkiai paaiškinamo ir ypatingo. Dažnai girdžiu: „O mano žmona/vyras iš Alytaus“. Alytiškiai geri žmonės“, – pasakoja Indrė.
Laimingas, kad gyvas
Pakrypus kalbai apie gerumą, norisi ir sužinoti, ar lietuviai laimingi žmonės ir kodėl. Tiesa, tyrimų šia tema daug, titulų Lietuvai taip pat, o ką mano Indrė?
„Aš matau, kad mes gyvename taikioje šalyje su pasakiška gamta. Mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių iš viso pasaulio. Bendraujame su mylimais žmonėmis vieno mygtuko paspaudimu. Galim keliauti po visą pasaulį, mokytis ir skaityti turime daugiau negu spėsime per savo gyvenimus. Galėčiau tęsti ir tęsti. Klausimas, ar kiekvienas tai matome, ar įvertiname.
Ilgą laiką tyrinėjau laimės temą bandydama ją atrasti pirmiausiai sau. Ir aiškiai žinau milijonierių, kurie naktimis nemiega, nes gyvena baimėje, kad atims, kad apgaus, kad praras. Ir žinau žmonių, kurie gyvena paprastą gyvenimą ir dėkoja, kad dar gali patys išsiplauti grindis.
Didžiausias nelaimės jausmas ateina iš mūsų fokuso į tai, kas yra blogai, ko neturiu, ko man nedavė ir ką kiti daro blogai. Iš iliuzijos, kad kažkas kitas turi mumis pasirūpinti – valdžia ar vadovai – kad jie ateis ir išspręs mūsų gyvenimus, kažką duos ir nuolatinio nusivylimo, kad neduoda. Didžiausias laimės jausmas ateina tada, kai susitelki į širdį ir iš tikrųjų pajauti, kad esi gyvas. Dėkingas, kad turi rankas ir kojas, žmones, kuriuos gali apkabinti. Jeigu nelaikai to savaime suprantamais dalykais, kurie visada bus. Nes nebus.“
Paliūdėti, pasak Indrės, irgi yra sveika. Išjausti. „Vakar susitikau su drauge visa paniurusi, o ji pasakoja apie savo problemas, kurios triskart didesnės už manąsias ir juokiasi, kvatoja. Aš irgi iš susitikimo išėjau kvatodama. Pakilo energija ir tas, kad atrodė baisu, per akimirką tapo nesvarbu.
Žmogus gali pasirinkti savo reakciją į situacijas. Ir situacijos visada mus kviečia augti ir plėstis. Tuomet žmogus renkasi arba aukos poziciją (bėdavoti ir verkti) arba drąsiai imasi veiksmo (kuria, myli). Mes galime fiziškai neskirti laiko mintyti liūdnų minčių. Jeigu galime tai įvaldyti, galime patys kurtis savo gyvenimus, save ir savo nuotaikas.
Visada yra žmonių, kuriems atrodo, kad dėl jų nelaimių kalti kiti: valdžia/ aplinkybės/ partneris/ tie, kurie turi daugiau. Ir visada bus žmonių neturinčių laiko galvoti apie „tuos kitus“, nes jie per daug užsiėmę savo svajonių realizavimu. Net jeigu tavo svajonė ir gražiai apsodintas daržas, atsakymas į laimę yra kūryba ir savirealizacija.“
Koks visgi galėtų būti receptas, norint jaustis gerai, pasakoja Indrė:
„Aš pasakysiu, o jūs sakysite – taigi viskas čia žinoma. Žinoma, bet ar daroma? Jeigu nėra bazės – aktyvaus judėjimo, tinkamos mitybos, vandens, miego, nežinau, kaip išlaikyti stabilią nuotaiką. Visam tam yra daugybė mokslinio pagrindimo ir nuostabu, kai savo kūnu pradedame rūpintis anksčiau, negu pasiveja problemos. Kai jau yra ši bazė, reikalinga prasminga veikla ir prasmingi ryšiai su žmonėmis.
Mes neatėjome į žemę šiaip sau. Visi turi savo paskirtis ir misijas, visi esame vieni dėl kitų. Tol kol galvoju apie save, esu nelaimingas. Kai pradedu pasitarnauti kitiems, pajaučiu gyvenimo prasmę. Svarbu rasti laiko susitikti su žmonėmis, mokytis juos geriau suprasti, priimti, mylėti, matyti kitokią perspektyvą, suprasti, ko tave moko. Turėti pas ką išsiverkti, kaip ir suteikti pagalbą, kai reikia kitam. Viskas. Apskritai mesti (taip, kaip metama rūkyti) melą, apkalbas, intrigas, įsižeidimus. Nėra tam laiko. Ir susitelkti į tai, ką TU, žmogau darysi. Koks kitas tavo tikslas, kokie žingsniai, kaip pasitarnausi pasauliui. Visa kita nesvarbu.
Pagrindinis nelaimingumo šaltinis yra negatyvios mintis. Kol žmogus to negali suprasti, priimti ir pradėti keistis (augti ir tobulėti), tol jis bus vis nelaimingesnis. „Tyrimai parodė, kad nenaudojamas kūrybingumas nėra nepiktybinis dalykas. Jis metastazuoja į nerimą, gėdą, liūdesį, pyktį, smerkimą, kritiką ir net gedulą.
Dažnai iš šių būsenų žmones traukia sukrėtimai. Mūsų MINTYS sukuria tai, kas mes esame. Nežinau, kiek kartų reiktų pakartoti šią frazę, kad suprastume, kokio ji svarbumo. Jeigu kasdien skundžiamės, tai neįmanoma per tai kažkaip pasigerinti savo gyvenimo. Galima tik pasigaminti tulžies ir apsirgti. Jeigu jūs kasdien dėkojate ir ieškote kam padėti, neturite laiko skųstis. Įvaldyti mintis ir tiesiog neiti mintimis ten, kur nuolatinis negatyvas yra sąmoningas pasirinkimas…“