Alytaus vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminimas XIV a. Panašiu metu minima ir medinė pilis, stovėjusi ant Alytaus piliakalnio.
- Šimtmečių istoriją liudijantis piliakalnis tarpukariu vietos gyventojų vadintas „kalnu nuo patapo“.
Žodžio „patapas“ reikšmė – potvynis, visuotinis tvanas už žmonių nuodėmes. Tai daugelio senųjų religijų motyvas. Taigi, vietovės istorija galinti siekti kur kas ankstyvesnius laikus nei liudytų rašytiniai šaltiniai. Tarsi paantrina ir miesto vardo kilmės aiškinimai, tarp kurių labiausiai intriguojantys – sietini su Lietuvos vardu ar indoeuropiečių prokalbe.
Tautos istoriją pažinti galima ne vien tik iš rašytinių dokumentų.
Kur kas senesnis ir išsamesnis šaltinis – kalba. Vienas ryškiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga 1924 m. rašė: „Kalba prityrusiam kalbininkui yra tikras istorijos šaltinis, nes šių dienų kalboje atsispindi praeitasis žmogaus gyvenimas, visa jo senovė. Ir mes kalbininkai, kurie norime pažinti savõsios tautos senovę, turime šauktis liudytoju kalbõs, kuri viena tegali šiandien savo šviesa pratikti tautõs arba tautų senovę uždengiančią miglą. Kalba kalbininkui-istorininkui [istorikui] yra arkyvas [archyvas], senovės dokumentų rinkinys. Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartų padaras, yra mums istorijos dokumentas, šį-tą pasakąs apie žmogų, to žodžio darytoją, ir jo gyvenimą.“
- Žymiausias lenkų baltistas, ypač daug dirbęs lietuvių kalbotyros srityje, Janas Otrembskis (Jan Szczepan Otrębski), mėginęs įspėti Lietuvos vardo kilmę, siejo ją su latvių kalboje tebevartojamu žodžiu „leitis“.
Lenkų kalbininkas įrodė, jog leitis yra žmones apibūdinantis, jų priklausomybę nusakantis žodis. Be kita ko, J. Otrembskis paskelbė hipotezę, kad tą pačią šaknį, kaip Lietuva, upėvardis Leitė „Rusnės intakas“, turįs ir Alytus, o istoriniais laikais (panašiai kaip Lenkijos upė Varta) Nemunas turėjęs ne vieną vardą – senasis upės vardas buvęs Leita, Lieta, iš kurio ir atsiradęs Alytaus pavadinimas.
- Lenkų kalbininkas tvirtino, kad liet. Alyta (rus. Olita) esą kilęs pagal rusišką transpoziciją iš liet. Leita.
Pasak J. Otrembskio, Olita esąs priešdėlinis vedinys, kurio priešdėlis o- galėjęs atsirasti dėl klaidingos dekompozicijos. Po to forma Olita, J. Otrembskio nuomone, patekusi tarp lietuvių, o šie iš jos pasidarę Alytaus pavadinimą.
Lenkų kalbininko hipotezes istorikas medievistas Zenonas Ivinskis laikė originaliomis ir įtikinančiomis, nors jos ir supriešinusios lietuvių kalbininkų bendruomenę.
Lietuvių kalbininko Kazimiero Kuzavinio manymu, Alytus yra senas lietuviškas žodis, turintis bendrą šaknį al- su tokiais Lietuvos vietų ir vandenvardžių vardais kaip Alovė, Alaušas, Aluona, Aluotis, Alsėdžiai ir kiti.
Tai pastebėjęs ir kalbininkas Bronys Savukynas, kilęs iš Veisiejų krašto.
Al-ytùs < *Al-yta (XVI a. šaltinių Olita; pavardė Al-ytà); dėl priesagos plg. Ap-ytà „Gaujos intakas, Dieveniškės“.
- Toponimas Alytus (*Alyta) yra kilęs iš hidronimo *Alyta (plg. Alytupis „Nemuno intakas“ pagal santykį Lata ir Latupis, Leita ir Leitupalis, Daina ir Dainupis).
Vandenvardis *Alyta (Alytupis) turi šaknį al-, kuri gausiai pastebima tarp baltiškos kilmės vandenvardžių visoje Lietuvoje, pavyzdžiui, Alys „ežeras, Širvintos“, Alejà „Viešintos intakas, Subačius“, Alėja „Virčiuvio intakas, Joniškis“, Alantà „Virintos intakas, Alanta; Nevėžio intakas, Vadokliai“, Ãlantas „Minijos intakas, Kartena“, Alaušà „Šventosios intakas, Užpaliai“, Alaušai „ežeras, Balninkai“, Ãlaušas „ežeras, Daugailiai; ežeras, Svėdasai“, Alangà „Jūros intakas, Tauragė“; Almė „Dubysos intakas, Šiluva“, Almenas „ežeras, Linkmenys“, Almajà „Srovės intakas, Linkmenys“, Almajas „ežeras, Linkmenys“ ir kiti onimai, susiję su veiksmažodžiais alėti „bėgti, tekėti, varvėti“, almėti „sunktis pamažu, tekėti be sustojimo, varvėti, pūliuoti“, iš kurių kilę ir tokie daiktavardžiai, kaip alus „gėrimas”, almuo „pūliai“, almė „lavono skystimas; kraujo vanduo“; plg. dar latvių žodžius alots, avots „šaltinis“ bei latvių hidronimus ir toponimus, pavyzdžiui, Ala „upė“, Alas „laukas“, Alauksts „ežeras“ ir t.t.
- Šaknis al- yra labai sena, ji sutinkama įvairių Europos vietų vandenvardžiuose, kurie lingvistų nuomone, priklauso senajam indoeuropietiškajam Europos hidronimijos sluoksniui.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad net Kaukaze senovės graikų tekstuose minimas Tereko intakas Alontas (plg. liet. Alantas, italų Alento ir kiti) esąs indoeuropietiškas ir rodąs senus indoeuropiečių buvimo Kaukaze pėdsakus.
istorikė Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė,
Alytaus kraštotyros muziejus
