Alytaus rajono partnerė iš Ukrainos – Irpinės savivaldybė – vėl kontroliuojama Ukrainos, Rusijos kariai prieš pat savaitgalį atsitraukė, pranešė „L’Agence France-Presse“ (AFP).
Irpinės griuvėsiuose išgyvenę žmonės rusus, kurie pasitraukė po vieno iš svarbiausių Ukrainos karo mūšių, vadina vienu žodžiu – fašistai.
Apgriautame Irpinės centre pirmą kartą per mėnesį nevyksta apšaudymai, o miesto parkai jau nenusėti negyvų žmonių kūnais. Tiesa, gelbėtojai vis dar išveža žuvusiuosius iš miesto ir deda į maišus, o paskui veža prie susprogdinto tilto.
Po visą pasaulį buvo išplitę vaizdai, kai iš Irpinės bėgti mėginanti šeima buvo nužudyta, o tūkstančiai miestą paliekančių žmonių ėjo per upę, glaudėsi po sugriautu tiltu.
Tiltas nusėtas dešimtimis apdegusių automobilių, juos gelbėtojai iš čia jau šalina.
Iki Rusijos kariuomenės pasitraukimo (išstūmimo) iš Irpinės minosvaidžių šūviai kasdien buvo girdimi kas 20–30 sekundžių, čionai rusai atakavo ir „Grad“ raketomis, nuo kurių daigiau apsisaugoti buvo galima tik slepiantis rūsiuose arba namų dalyse, kur sienos pačios storiausios.
Jaukus, pušynuose skendintis Kijevo priemiestis šiaurės vakarų pakraštyje buvo artimiausia vieta, kuri Rusijos armiją skyrė nuo Ukrainos sostinės užėmimo.
Rusams iki Kijevo buvo likę maždaug 20 kilometrų.
AFP žurnalistai suskaičiavo mažiausiai 13 sunaikintų Rusijos šarvuočių aplink Dmitrivkos kaimą, esantį už penkių kilometrų į pietvakarius nuo Irpinės.
Pergalės kaina – siaubingai didelė, Irpinėje nenukentėjo vienas kitas namas. Tuščios gatvės, užkimštos sušaudytais, susprogdintais automobiliais, šiomis dienomis aidi ne nuo žmonių balsų, o valkataujančių šunų garsų.
„Tai apokalipsė“, – sako ukrainiečių kareivis, važiuojantis per tuščią Irpinę. Ji įkūnijo karo baisumus pirmosiomis invazijos dienomis, kai prasidėjo vadinamoji Rusijos „specialioji operacija“ su tikslu „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą.
Pastarąsias tris savaites, po JAV žurnalisto mirties, Irpinė buvo sunkiai pasiekiama žiniasklaidai, mat čia patekti buvo pernelyg pavojinga.
Dabar, grįžę į Irpinę, kur žuvo mažiausiai 200 su kariuomenėmis nesusijusių žmonių, gyventojai stebi įvykius, kurie bent jų mieste pasisuko Ukrainos naudai.
„Irpinė atkovota, bet karas nesibaigė“, – sako gyventojai, kalbantys, kad girdėję, jog Rusija perdislokuoja jėgas kitų Ukrainos vietų puolimams.
Irpinės gyventojai, atvykę į Alytaus rajoną, pirmiausia buvo apgyvendinti Dauguose.
Alytaus partnerė Kremenčuko savivaldybė karo zonoms kol kas nepriklauso, tačiau sprendžia į jas patekusių ukrainiečių aprūpinimo reikiamomis medžiagomis, logistikos klausimais. Į Alytaus miestą ji kreipėsi dėl galimybės paremti trūkstamais vaistais.
Skirtingais skaičiavimais, Kremenčuko prašomi medikamentai gali kainuoti pradedant keliais šimtais tūkstančiais baigiant milijonu eurų, todėl tokio dydžio parama iš savivaldybės biudžeto būtų sunkiai tikėtina.
Savo paramą (kelis nenaujus automobilius) Ukrainai Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis su bendraminčiais ne tik skyrė, tačiau ir savo jėgomis nugabeno į Kremenčuką.
Susijęstraipsniai
