Nėra žmonių, kurių nebūtų palietusi karo Ukrainoje tema, visgi kaip padėti žmonėms gyvenantiems ten ir priverstiems gyventi karo sąlygomis – kiekvieno sprendimas pagal galimybes ar norus. Alytaus miesto teatro aktorė, režisierė Andra Kavaliauskaitė dalijasi savo kelio – kūrybinės pagalbos – mintimis ir tai, kokie ateities planai jau sklando ore.
– Papasakok apie tai, kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias Ukrainoje?
– Iš šalies tai labai ilgas kelias. Viskas prasidėjo dar prieš karą arba jo tęsinį – prieš dabar jau ko gero trejus metus. Jeigu neklystu, stačiau „In-shi“ spektaklį „Zolotoj Vorota“ teatre ir ten užsimezgė nuostabi bičiulystė draugystė. Kai iš ten grįžau, sakiau, Viešpatie, kaip noriu grįžti atgal. Kartais reikia būti atsargiems, nes nežinai, kokiomis aplinkybėmis teks grįžti. Na ir kai viskas prasidėjo arba prasitęsė, žiūrint iš kokio kampo žiūrėsi, ilgą laiką nesupratau, ką turėčiau daryti, kaip toliau gyventi ir buvo begalinis noras kažkokiu būdu palaikyti savo žmones.
Sakau savo, nes jie tikrai tapo labai artimi. Kaip galėčiau jiems padėti? Kai tu pamatai, kad tai, ką tu darai yra beprotiškai maža ir kad to neužtenka, kad jaustumeisi ramus ir padaręs bent kažką ką tu gali. Kaip dabar atsimenu, jeigu neklystu buvo birželio mėnuo, sėdėjome kubile su viena kolege, jie kaip tik gastroliavo Lietuvoje iš Ukrainos, ji papasakojo tikrąją situaciją esančią teatre. Tai, kad yra labai nedaug aktorių, kurie šiuo metu dirba jame, kad jie nežino, ką toliau daryti, žiūrovas tarsi nori ateiti į teatrą, bet nėra ką rodyti, nes dalis arba fronte, arba iškeliavę į kitas šalis. Tada supratau, kad viskas, tai yra tai, ką privalau daryti, ir jeigu aš prieš metus sakiau, kad labai juos myliu, tai atėjo laikas savo meilę įrodyti pagaliau veiksmais. Ir tada pasakiau, kad gerai, aš atvažiuoju. Atvažiuoju ir darysim kažką, nes nežinau ką. Aišku manimi niekas tuo metu nepatikėjo, bet ryte, kai persiklausėm, aš sakiau taip, aš pasiruošus. Ir tada trys savaitės – sukūriau pjesę ir važiavau. Tai buvo pirmas taškas, o paskui sekė dar du pastatymai. Iš tikrųjų per tuos nepilnus dvejus metus sukūriau tris spektaklius Kijeve.
– Ką šis kūrybinis procesas Ukrainoje davė tau kaip žmogui, kaip kūrėjai?
– Visų pirma beprotiškai didelę meilę, tik per šitą laiką supratau, ką reiškia ta tikroji meilė žmogaus žmogui. Kokia yra galia būti scenoje ir kurti tame laike, kuomet jis yra visiškai kitoks, negu tu gyvenai lig šiol. Kokia yra jėga, kai tu vis dar gali padėti žmogui ne tik tai kad finansiškai, ne tik materialiai, bet tu gali padėti ir dvasine prasme. Kultūrinis frontas jis iš tikrųjų egzistuoja, kad tai nėra mitas, į teatrą žmonės plaukte plaukia, kai kuriuose teatruose net eilės yra, kaip jie nori ateiti. O tavo pareiga yra kurti kažką kas suteiktų vilties, šviesos, tikėjimo, terapinio metodo, kad žmonės, kurie yra užspaudę savo jausmus galėtų juos šiek tiek pralaisvinti bent kelioms akimirkoms. Ir kai po spektaklio tave apkabina ir dėkoja už galimybę jausti – tai yra beprotiškai stipru ir beprotiškai svarbu.
Aišku, iš kitos pusės, grįžus iš karto kyla mintys, kad tai, ką tu darai, yra per mažai, nes viena, kada tu kuri Kijeve, kita – kur tos šviesos laukia žmonės, kurie gyvena visiškai kitose aplinkybėse ir kitose situacijose. Iki šiol aš kūriau suaugusiems žmonėms, todėl dabar didžiausia svajonė grįžti, jau dabar turbūt nebe į Kijevą, ir kurti vaikams. Teikti tą džiugesį ir šviesą, kokia ji šiuo metu įmanoma, kuriems jos labai labai reikia. Nežinau, toks dviprasmiškas jausmas – grįžti su begaline meile, begaliniu tikėjimu ir pasitikėjimu, ir ta galia, kad žmogus žmogui iš tikrųjų gali labai daug ir kad mes kiekvienas savo mažiausiu indėliu galim padaryti kažką, kas yra šviesu, bet iš kitos pusės, nerimsta vidus, nes supranti, kad tarsi gaišti laiką saugiai gyvendamas čia, vietoj to, kad tu galėtum kažką esminio prasmingo daryti ten, kur iš tikrųjų šiuo metu tavęs galbūt reikia labiau.
– Situacija Ukrainoje tarytum keičiasi, žmonės grįžta namo, bendrauji su ten gyvenančiais žmonėmis, kaip jie vertina situaciją?
– Su tuo keitimusi, žinot, daug kas galvoja ir žiniasklaida pateikia, kad čia kažkas šviesėja gerėja. Yra legendos, kad Kijeve apskritai karo nėra, ir tai yra be galo neteisinga. Netiesa. Kai dabar sako, tai va tai jie visi grįžta – nevisi grįžta, nemažai iš fronto apskritai negrįžta arba grįžta taip, kad turi pasakyti paskutinį žodį. Tai čia yra viena, antra yra tiems, kurie kuria teatre, ypatingai vyrams arba moterims, kurios yra išleidusios į frontą sūnus ar savo vyrus, ar artimuosius tėčius. Jiems dabar būti scenoje yra gyvybiškai svarbu ir tas svoris buvimo scenoje yra sutvirtėjęs, iš kitos pusės yra be galo sunku.
Pavyzdžiui, vyrai jaučia begalinę kaltę, kad jie yra scenoje, jie tarsi neša tą šviesą, džiugesį, bent minimalų žmonėms, kurie ateina žiūrėti jų į juos. Yra ta vidinė kova, o tu tą laiką galbūt turėtum būti ten, kur tavo broliai ir lygiai taip pat kovoti. Kai pasako, kad situacija gerėja, visada linkėčiau tiems žmonėms nuvykti ir pabūti, aš jau nekalbu apie tuos taškus, kur yra frontas arba šalia, tai yra atvira žaizda ir ji bus labai ilgai. Po to kai viskas pasibaigs, duok Dieve, kad tai įvyktų kuo greičiau, dar ilgo laiko prireiks, kad viskas, kaip įmanoma, susinormalizuotų, kad pagytų, kai kurie nusikrapštytų šašus ir pradėtų iš naujo gyti ir kvėpuoti. Tai yra ilgi milžiniški procesai ir pasakyti, kad viskas šviesėja …
– Užsiminei apie santykį su auditorija. Pasakok, kaip visgi žiūrovai priima tavo kūrybą ar taip pat puikiai, kaip čia, Alytuje?
– Oooi visiškai…Aš apskritai sakau, kad aš nežinau, kodėl aš gimiau Lietuvoje, nes ta žemė.. Kai aš pirmą kartą išlipau Ukrainoje, nustebau, kas čia man yra, kodėl aš taip virpu. Aš gi skristi nebijau, o tuo labiau, kad aš neskrendu, aš jau nusileidau. Ir kai tik nusileisdavau Ukrainoje, grįždavau, aš visą laiką jausdavau tą patį, toks jausmas, kad aš einu į vestuves, tik nežinau už ko teku. O dabar suprantu, kad aš tiesiog jaučiu, jog tai yra mano žemė, kad ir kaip tai beskambėtų. Man tiesiog žymiai lengviau buvo būti ten su savo artimais žmonėm ir pergyventi išgyventi tai, kas yra tenai, negu būti čia ir nežinoti, kas ten kiekvieną naktį dieną vyksta.
O dėl žiūrovo – ten yra begalinė meilė, aš jau nekalbu apie kolektyvus, su kuriais aš būnu, tai yra kažkas neįtikėtino. Dabar kūriau su komanda, kurioje buvo daugiau negu 20 aktorių ir kas ten vyko – tai yra visiškai svajonių komanda. Šios meilės (nežinau kodėl) aš taip nusipelniau, aš nenorėjau grįžti, o kai grįžau, man buvo beprotiškai sunku, atrodo, kad tu kažko netekai. Mes palaikome begalinį stiprų ryšį lig šiol. Žiūrovas lygiai taip pat, jie laukia, laukia, kol tave pamatys, jie nori pokalbio, jie nori prieiti, apkabinti, pasikalbėti, kartais paanalizuoti. Kažkada net parke buvau, mane sustabdo ir klausia, ir kalbamės. Tai yra beprotiškai didelė didelė meilė, ir tu supranti, kad jeigu Lietuvoje yra tarkim vienoks santykis, tai ten aš suprantu, kad atvažiavo Andra.
Tu supranti, kad tu esi kažkoks draugas, kuris atveža kažką, ką jie yra pasiruošę jausti ir girdėti. Labai įdomu, nes yra manančių, kad tai, ką aš kuriu, jie visiškai nesupranta, ir ne šitam žiūrovui, o mes su komanda esame įrodymas, kad yra tas žiūrovas, reikia jį pasikviesti. Beprotiškai gera matyti visiškai pilną salę, girdėti, kad nėra kaip nusipirkti bilieto, ir dar kitas momentas, tai yra stiprybė ir žiūrovų, ir aktorių. Sausį buvau grįžusi ir tuo metu dinginėjo elektra. Niekada nežinai, kaip bus, ir tuo metu teatras dar neturėjo stipraus generatoriaus, o kadangi ten didelis teatras jam reikia galingo. Mes juokiamės, kad „Andra būk pasiruošusi“, nes gali būti taip, kad jeigu dingtų, tai arba mes stabdom, arba kažką darom. Būk pasiruošusi, o jeigu dainuojam – tai akustiškai. Na ir mes repetuojame akustiškai, bet kažkaip tikime, kad viskas bus gerai, neprireiks.
Pirma dalis spektaklio praėjo, mes grįžtame į antrą, ir vos tik antrai prasidėjus, vyksta nuostabus monologas, toks intymus, ir staiga dingsta elektra. Visiška tamsa. Reikia neužmiršti, kad kai yra tamsu ir greitai užgęsta šviesa, prožektoriai dar veikia, kol jie sustoja ir skleidžia tą labai keistą nemalonų garsą. Žinant kokiose aplinkybėse esi, tai iš karto automatiškai jauti, kad žiūrovui yra nejauku. Aklina tamsa, o aktoriai vis dar veikia, jis toliau tęsia savo monologą ir jau girdžiu, kad jame verda reikalai, telefonuose pradeda skambėti, aliarmas ir pirma mintis: „Andra viskas, bėk į sceną, šviesk aktorių, nepalik jo vieno“. Tada išlenda lietuvaitė ir sako: „Būk savo vietoj, neik, nieko nedaryk, tu žiūrovinėj dalį, ne režisierius, nieko nedaryk, neišsišok“. Aš taip nustebau: „Andra, tu rimtai? Tavo žmogus dabar bando daryti viską, kad nesustotų, įveikinėja savo baimę, o tu apie išsišokimą galvoji, ką pagalvos kiti?“
Staigiai atsistojau, greitai nuėjau prie jo ir šviečiu aš į jį ir jaučiu, kaip žmogus atsipalaiduoja, o žiūrovai po truputį pradeda kelti savo telefonus. Tai vienas gražiausių momentų, kokį apskritai esu gyvenime teatre patyrusi, tai begalinė bendrystė ir tvirtybė. Mes nesustabdėme spektaklio, jautrus ypatingo grožio monologas nuskambėjo šviesoje, kurią davė žiūrovas ir būnant šalia. Po kiek laiko pradeda veikti generatoriai ir sugrįžta šviesa ir mes matome – Andra šalia Staso. Mes pradėjome verkti iš karto. Stasas sako, įsivaizduok, aš ten bandau kažką, o staiga pradedu užuosti kvepalus, iškart supratau, kad tai tu ir kad aš galiu visą monologą eiti kartu su tavim, nes tu viską žinai ir tu mane apšviesi. Ir va ta trejybė viena gražiausių momentų, kuris gali būti. Mes išėjom iš spektaklio, tylėjom, ir aš sakiau, kad jo tai yra tai, kas yra tikrasis teatras.
– Teatras padeda išlikti gyviems…ar sutinki su šia minimi?
– Vienareikšmiškai. Apskritai geras profesionalus menas jis iš tikrųjų virpina ir žadina. Kaip jis išvirpina, ką jis žadina, jau priklauso nuo kiekvieno žmogaus, nuo jo patirties, nuo jo pasiruošimo. Bet kuriuo atveju pažadinimas ir yra gyvybė, tai yra labai svarbu ir ypatingai dabar, kai žmonės yra užspaudę savo jausmus, neretai bijantys tiek savęs, tiek savo to vidaus, kas ten jame vyksta, kad tik tai nebūti silpnesniu.
Mes juk privalome būti stiprūs, privalome vienas kitam padėti, privalom viską išgyventi. Ir teatras, menas, visas menas, gali padėti tuos blokus bent akimirkai, bent trumpam nuimti. Ar reikia nuimti visam, čia dar klausimas, čia kiekvieno pasirinkimas. Viena moteris ir klausė, aš nežinau, kaip man reikėtų tokiai plikai vidine prasme gyventi dabar. Bet aš tarsi ateinu į olą, aš pabūnu, aš atsiveriu, išsiraudu, išsibūnu, išsijuokiu, o tada vėl atgal ir vėl aš galiu būti stipri ir padėti tiems žmonėms, kuriems dabar manęs reikia. Kai kurie ateina ne tik kad pažadinti savo jautrą, kuri dabar yra beprotiškai svarbi, bet lygiai taip pat sustiprėti. Nes tu išsivalęs, jeigu kalbu apie savo spektaklius, tu gali būti stipresniu ir toliau..
-Visi norime padėti Ukrainai, jos žmonėms, kaip manai, kuo mes galime padėti?
– Nesustoti ir nepavargti. Viskas tapę labai norma, karas nėra norma, mes negalime pavargti. O kitas dalykas, nepamiršti vieno labai svarbaus dalyko ir galbūt patikėti, kad kiekvieno mažas prisidėjimas – mažiausias, nuo to vieno eurų kažkur prisidedant į fondus, ar kažkoks kūrybinis dalykas (beje, lietuvių jau nemažai kuria dabar Ukrainoje, daro skaitymus ar dar kažką šiuo metu) yra svarbus.
Aš manau, kad reikia nesustoti. Dėl ko ir ką galime padaryti, žinome patys. Vykimas į Ukrainą buvo mano kaip žmogaus pasirinkimas, net ne kaip režisieriaus, jau paskui buvo ta profesinė kalba, tai buvo mano kaip profesinė pareiga. Aš ją prisiėmiau, bet tai neliudija, kad dabar visi turi tą daryti, tai jokiu būdu ne. Tada ir sakiau, kad mes galime vienas kitam būti pavyzdžiu nesustodami ir mažiausiais žingsneliais prisidėdami. Galbūt ateis diena, kai mums kažkokios pagalbos reikės ir tikrai atsiras tų žmonių, kurie tą padarys.
– Ta svajonė… spektaklis vaikams Ukrainoje.. ar ji jau pakeliui išsipildymą?
– Ko tik mano galvoje nėra! Visko ten yra, tik kartais laiko trūksta. Galėčiau, tai aš apskritai susikraučiau lagaminus ir dabar išvažiuočiau tenai. Bet yra pareigos čia, aš negaliu palikti teatro iš pareigos. Planuoju sugrįžti, galbūt vasarą, matysiu, kaip jausiuosi, nes dabar dvi vasaras esu be atostogų – visą laiką kūrybiniame procese. Visgi kita pusė rėkia, kad tu turi daryti, ir čia yra tas momentas, kad laiko nėra geresnio negu dabar, va čia yra skaudžiausia. Laikas tapo labai brangus ir pirmą kartą gyvenime aš taip jaučiu tą svorį! Aš tikrai sugrįšiu, nežinau kada, aš jau netrukus grįšiu ten aplankyti savo spektaklių ir jų gyvybės, kūrybiniam procesui – galbūt vasarą.