Išleistas naujausias pašto ženklas, skirtas lietuviškam desertui šakočiui. Tai – antrasis Lietuvos pašto ženklas kulinarinio paveldo tema, ankstesniame buvo įamžinti šaltibarščiai.
- Šaltibarščius mokame pasigaminti daugelis, šakočius ne visi. Nors apie šakočio kepimą Europos šalyse žinoma nuo XV amžiaus, kai bankuchenus (vokiškai baumkuchen reiškia medį-pyragą) kepdavo vienuoliai, šio skanumyno gamybos receptus laikę paslaptyje.
Šakočius kepa ne tik šeimininkės. Kaip ir senovėje, juos gamina ir vyrai. Vienas tokių Dzūkijoje – Artūras Čiurlionis. Istorikas pagal specialybę, mokyklos direktorius – Alytaus Vidzgirio progimnazijos – pagal užimamas pareigas savo laisvalaikį skiria bankuchenų gamybai.
– Skaičiuojama, kad paslaptyje vienuolių per amžius laikytas receptas dabar pasaulyje iš viso turi apie 60 skirtingų versijų. Jeigu ne paslaptis, kuo ypatingas jūsiškis?
– Kiekvieno kepėjo šakočio – vis kitoks skonis. Džiaugiuosi, kad mano atrastas receptas patinka daugeliui. Tačiau aš laikausi tradicinio recepto ir kepimo būdo, neeksperimentuoju su įvairiais priedais ar skonikliais.
– Kada susidomėjote šakočiais, iškepėte pirmąjį?
– Vaikystėje ant palangės aukštyn „kojom“ apversti džiūdavo iš tešlos iškepti ir šokoladu ar karamele ištepti grybukai, voveraitės ar kaštonai. Jaunystėje Gudonių kaime teko pasukti rankeną kepant šakotį pas gerų draugų tėvus Jančiukus. Sukti rankeną kelias valandas neatrodė labai smagus darbas.
Savo pirmąjį šakotį iškepiau padedamas puikaus meistro Beniaus iš Sangrūdos ir iš karto kitą dieną jau pats pabandžiau. Pavyko! Tai įvyko prieš ketverius metus.
– Kada šakočiai, jų kepimas virto jūsų hobiu?
– Pirmasis šakotis pavyko iš karto, bet paskui sekėsi ne taip sklandžiai, nes kol atsirinkau man tinkančius ingredientus (sviestą, grietinę, kiaušinius ir kt.) teko paeksperimentuoti. Buvau užsispyręs, artimųjų, draugų ir pažįstamų palaikymas vedė pirmyn, o pagyrimai, kad „labai skanus“, jog „tokio skonio dar neragavę“, glostė savimeilę ir skatino tobulėti.
– Kas jums asmeniškai yra šakotis?
– Šakotis man – šventės ir džiaugsmo kepinys ir puiki relaksacijos priemonė po sunkaus emociškai kartais įaudrinančio darbo, kuriame yra ir streso prieskonių.
Nuo pradėjimo kepti iki nukėlimo ant padėklo praeina apie 6 valandas, tame tarpe – daugiau nei 100 užpylimų kiaurasamčiu beveik 16 kg sveriančios tešlos.
– Kada pirmą kartą paragavote šakočio, gal prisimenat kur?
Manau, kaip ir visi mano amžiaus žmonės, stebėjomės stalo karaliumi, šakočiu, dar vaikystėje matydami jį ant vestuvių ar krikštynų stalo. Tada ir teko paragauti šio nuostabaus gaminio. Ir gana dažnai, nes mano mama buvo visada kviečiama būti vyriausia gaspadine tiek vestuvėse, tiek laidotuvėse ar krikštynose bei jubiliejuose. Kaip atlygis ir šakočio gabalėlis atsidurdavo jos pintinėje. Be to, dauguma nežino, kad pirmąjį šakotį, anot lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“, iškepė Eglė. Stebėsitės, kad taip negali būti. Tačiau, prisiminkime, kai Žilvinas paslėpė visus indus ir rakandus kepti, būtent Eglė suradusi rėtį, iškepė pyragą. Pasakoje nedetalizuojama koks tai pyragas. Bet žinant šio skanumyno gamybos technologiją, tik šakotis ir galėjo būti pagamintas. Tešla juk pilama per kiaurasamtį. Nors sakoma, kad pirmieji buvo graikai, o gal vokiečiai? Mes, lietuviai, irgi turime savo pasakojimą apie šakotį. Sakoma, kad Barbora Radvilaitė ruošdamasi vestuvėms paskelbė skaniausio pyrago konkursą ir pažadėjo padovanoti nugalėtojui žemės. Esą jai labiausiai patiko kažkokio Juozo pyragas su ragais, tačiau nugalėtojas žemės neėmė tik paprašė Barboros papuošalų, o šakotis puikavosi ant jos vestuvių stalo.
– Ar bankuchenas išlaiko garbingą vietą ant vestuvių ir kitų didžiųjų švenčių stalo?
Vestuvių tradicijos išgyvena pokyčius, neliko rūtų vainikėlio, svočios vogimo, labaryčio ir kt., tačiau duona ir šakotis visada buvo ir bus. Netgi sakyčiau dabar šakotis ant stalo parodo, kad šeimininkas yra prie pinigo…
– Kokį šakotį esate išsukęs didžiausią, aukščiausią?
– Gineso naujojo rekordo, kuris buvo pasiektas Lietuvoje kepant šakotį (redakcijos pastaba: svoris 85,8 kg, aukštis – 3 m 72 cm *), aš nepasieksiu. Bet esu iškepęs 1 metro aukščio ir apie 12 kg svorio vestuvėms.
Gal atrodys nedidelis, bet man tai – pasiekimas, kuriuo didžiuojuosi. Labai dideliam iškepti reikia ir atitinkamos įrangos. Bet svarbiausia noro, meilės tam ką darai ir draugų, kurie tai vertintų.
* – Rekordiniam šakočiui Lietuvoje pagaminti buvo sunaudota 1 tūkst. 700 kiaušinių, 64 kg miltų, 48 kg cukraus, 45 kg sviesto ir 29 kg grietinės
– Gal dar buvo kokių nors išskirtinių jūsų pagamintų bankuchenų?
– Teko kartą vieno draugo vestuvėms iškepti raudonų šakočių, mat jis norėjo priderinti prie … pamergių suknelių. Noriu pridurti, kad susidomėjimas šakočio kepimu yra didelis, todėl savo atostogas šiemet skyriau šakotinės platinimui ir perdarymui. Ateityje planuoju edukacijas šakotinėje.
– Kur jūsų gaminys yra nukeliavęs toliausiai?
– Daug kur, nes draugai išsivažinėję po visą pasaulį. Kai grįžta, visada paprašo iškepti, kad galėtų svetur išsivežti gabalėlį Lietuvos. Gavau nuotrauką, kad mano šakotis už poliarinio rato, nukeliavęs ir į Vokietiją ar Ispaniją. Neseniai vienas išskrido į JAV. Turiu giminių Brazilijoje, tai jie irgi prašo. Galvoju, kaip tai padaryti techniškai, kad juos pasiektų šakotis su šakomis, o ne aplaužytas…
– Pabaigai – koks yra jūsų firminis receptas šakočiui išsikepti namuose?
– Šakočio gamyboje naudoju tik natūralius kaimiškus produktus. Kaimynai jau žino, jog neduosiu ramybės dėl kiaušinių. Nes tik iš jų išeina ir gražūs dideli rageliai, ir spalva. Daugiausia naudoju Pietų Lietuvoje, Sūsninkuose veikiančios žemės ūkio bendrovės žaliavas – sviestą ir grietinę.
Šakočiui (4 kg) pagal A. Čiurlionį išsikepti reikia:
70 kiaušinių,
1,5 kg sviesto,
1,5 kg miltų,
1,5 kg cukraus,
1,5 kg grietinės,
citrinos ir pagal skonį medaus