Alytuje atidarytas džiazo sezonas. Ten pat, miesto teatre, tą pačią dieną mėginta pradėti ir naują kultūrinio gyvenimo planavimo etapą, tačiau nesėkmingai. Į Alytaus kultūros ir meno konferenciją dalyvių susirinko tiek, kad į renkamą tarybą būtų išrinktas kas trečias atėjęs.
Negana to, buvusi taryba prisipažino buvusi neįgali, netgi nelegali, tačiau net ir tokios priežastys nesustabdė kai kurių karjeristų norų būti naujai renkamais į tarybą. Paklausite – kam jiems to reikia? Į šį klausimą mėgino atsakyti pats kultūros ir meno tarybos pirmininkas, choreografas Kęstutis Bernatavičius, prisipažinęs, kad dalyvavo tik projektinio finansavimo ir kultūros premijų skyrimo darbe.
K. Bernatavičius pareiškė, kad savo vadovavimo metu nė nemanė tarybos įteisinti, pagal nustatytą tvarką paversti oficialiu patariamuoju balsu. Juridinių įgaliojimų neturėjimas kai kuriems kultūros veikėjams netapo kliūtimi pasišildyti projektinio finansavimo, biudžeto skirstymo pašonėje ir dalyvauti įvairiausių interesų komisijų darbe savivaldybėje.
„Kultūros ir meno taryba? Ji nė velnio nieko neveikė. Pasirūpino savo reikalais ir juos susitvarkė, jeigu jie buvo“, – konferencija vadinamame susirinkime sakė Alytaus radijo vadovas Liudas Ramanauskas. Savivaldybės darbuotojams ir kultūros darbuotojams jis siūlė baigti kariauti ir sukurti miesto kultūrinio gyvenimo politiką ir tokiu būdu įtakoti visiškai nekompetetingus politikus, o ne atvirkščiai.
„Nereikia įsivaizduoti, kad kultūros skyriuje likę dvi moterėlės paims ir sukurs miesto kultūros politiką. Jos prioritetai „vartosi“ pagal kadencijas, net nereikia laukti kadencijų, užtektinai turime vadovų, politinių įtakų“, – aiškino Birutė Salickienė, miesto kultūros skyriui vadovaujanti jau ne pirmus metus. Buvusi švietimietė per šį laiką spėjusi pajusti Alytaus kultūros problematiką.
„Virš naujosios teatro salės – kiauras stogas, kalbama, kad „Dainavos“ kino teatrą reiks uždaryti, mat jis techniškai atsilikęs, ten negalime rodyti net „Tado Blindos. Pradžios“, o pinigus išvežame kaimynams “, – miesto kultūros pūlinius atvėrė B. Salickienė.
Susirinkusiųjų kultūros skyriaus vedėja klausė – ką daryt su Alytaus kultūros ir komunikacijos centru? „Nuo gegužės mėnesio AKKC įvyko vos keli renginiai“, – ištrimitavo B. Salickienė. Kultūros Alytuje vardan ji prašė kultūros ir meno tarybos būti jėga, o po komitetus išsibarsčiusius politikus kvietė burtis į kultūros draugų klubą.
„Vien tik nuoskaudomis, nei ką sudominsim, nei save pateisinsim“, – kalbėjo pirmųjų kultūros ir meno tarybų narys, fotomenininkas Vytautas V. Stanionis, kvietęs dabartinėje, „plūduriavimo“, būsenoje bent nustatyti situaciją, kur ir kas dabar yra Alytaus kultūra.
Pono Vytauto manymu, miesto kultūros politika negali būti formuojama šiaip – tam reikia iškilių menininkų – bent „penkių švirmickų”, kuriais ir galėtų remtis idėja. Idėja, kuri kviečia, turėtų būti ir kultūros, meno taryba. O kol taip nėra, pasak Vytauto V. Stanionio, belieka daryti gerus darbus ir laukti geresnių laikų.
Į kultūrininkus kreipėsi ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas, dailininkas Arvydas Švirmickas. Jis siūlė komisijai išlikti. Šešiems A. Švirmicko kolegoms iš jo vadovaujamo komiteto retai rengiama konferencija nepasirodė įdomi.
Susirinkime nebuvo ir aktyvaus menų rėmėjo, verslininko, miesto tarybos nario Gedimino Jegelevičiaus. Iš darbą baigiančios kultūros ir meno tarybos jis atsistatydino prieš laiką. Tuo pačiu keliu pasuko ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė.
Nors žadėjo tylėti, bibliotekininkė lipo į tribūną ir tarė žodį. G. Bulgakovienės manymu, iš kultūros pastaruoju metu norima „kažko tokio“, tačiau ji palikta „ant kapeikų“ ir „podukros“ vaidmenyje. O ką daryt? „Gyventi!“, – siūlė atsistatydinusioji.
Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė ir jos pavaduotoja Daiva Bagdonienė pasigedo rimtesnio požiūrio į konferencijos organizavimą ir suabejojo, ar saujelė kultūros darbuotojų turi teisę atstovauti visam miestui, kultūros ir meno tarybą rinkant vos iš 31 atvykusiojo.
„Kur dailės, muzikos mokyklų atstovai, architektai, dailininkai?“, – mažai atstovaujamos tarybos tikslingumu abejojo muziejininkės. A. Jakunskienė taip pat pastebėjo, kad konferencija surengta kaip paprastas susirinkimas, pasišnekėjimas, o ne svarbi, gal netgi esminė sąšauka, kurios metu būtų apibendrinta laikotarpio informacija, pateikta analizė, išvados, numatomos gairės.
„Jūs pasenot, aš pasenau, tik jūs vienoj barikadų pusėj, o aš – kitoj“, – kiek tirštesniais apibendrinimais padalino dailininkė, režisierė Loreta Skruibienė, konferencijoje pasigedusi jaunimo. „O mus kultūros skyrius nors paguodžia“, – apie kitą „barikadų“ pusę meiliau kalbėjo tautinių mažumų renginių rengėja Nadiežda Krakovskaja.
Be šnekų buvo mėginta rinkti naują Alytaus kultūros ir meno tarybą, svarstyta jos narių skaičių nuo 9-ių mažinti iki 7-ių ar 5-ių. Pabendravę, pasilaidę replikomis, kritikos, nepasitikėjimo ir nevilties strėlėmis, Alytaus kultūros darbuotojai nusprendė konferenciją laikyti neįvykusia, o visus, besidominčius kultūringu ir menišku Alytumi, į, tikimasi, jau tikrąją konferenciją, optimistiškai kviečia po mėnesio.