Perlojos žemėje atgijo iškilių
praeities dienų dvasia. Lapkričio 13-ąją Perlojos respublika švenčia
90-ties metų sukaktį. Ta proga organizuojami renginiai, kurių metu
dzūkai prisimena istorijos tarpsnį, kuomet narsūs Dainavos krašto
žmonės įkūrė nepriklausomą Perlojos respubliką.
Gyvenvietę kamavo negandos
Perloja, įsikūrusi dešiniajame
Merkio upės krante, istoriniuose šaltiniuose minima nuo seno.
Tebėra neaiški vietovardžio
kilmė, spėjama, kad jis gali būti kilęs iš dainos: ,,Vaikščiojau
takeliais, išklotais perlojais”. O perlojais greičiausiai buvo laikomi
kokie nors žolynai.
Pasak vietinių gyventojų,
apie šią vietovę pasakojami būti ir nebūti dalykai. Ne tik legendos,
bet ir archeologiniai radiniai byloja, kad dar prieš 6 tūkst. metų
čia gyventa žmonių. Istoriniuose šaltiniuose Perlojos vardas pirmą
kartą paminėtas tik 1378 metais, kai kryžiuočių kronikininkas Vygantas
Marburgietis aprašė į pagonių žemes surengtą žygį, kurio metu
buvo užimtas Perlojos miestelis.
Nesisekė Perlojai ir vėlesniais
amžiais. Aprimus kryžiuočių grobikiškiems išpuoliams, ėmė pulti
ligos. Į gyvenvietę kelis kartus įsisuko maro epidemija, o 1710 metais
nuo jos išmirė visi Perlojos gyventojai. Tik po kurio laiko tuščiose
sodybose įsikūrė kelios dzūkų šeimos.
Tačiau 1792 metais Perloja,
matyt, jau buvo atsigavusi, nes jai suteiktas miesto statusas, herbas
ir atitinkamos teisės.
Lietuvos istorijos fenomenas
Vadinamoji Perlojos respublika
buvo įkurta 1918 metais. Tais metais miestelis kentėjo nuo įvairiausių
antpuolių, siautėjo kaizerio armijos kariai, bermontininkai. Tuomet
buvo sukviestas gyventojų ir visos parapijos kaimų įgaliotinių susirinkimas,
išrinktas parapijos komitetas, jam suteiktos visos vietos administracijos
veiklos funkcijos. Perlojiškių prezidentu tapo veiklus vyras – Jonas
Česnulevičius.
Anot seniausiųjų miestelio
gyventojų, Perloja siekė ne tik sau, bet ir kitiems įrodyti esanti
nepriklausoma respublika. Perloja išsirinko ne tik savo prezidentą,
bet ir teismą, turėjo savo pinigus – Perlojos litą. Pinigus iš metalo
nuliejo perlojiškiai meistrai.
Perlojos piliečiai buvo įkūrę
kooperatyvą, arė žemę, sėjo javus, grikius. Kadangi perlojiškiai
gyveno neturtingai, labiausiai vertino mišką – jis maitino šio
krašto žmonės.
Dar gyvi senoliai liudija,
kad įkūrus savivaldą, pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių
ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį,
teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui, sumokėti
baudą bei praleisti 10-15 parų daboklėje.
Vienam perlojiškiui, kuris
viešai keikė moterį ir vadino ją paleistuve, teismas nusprendė
skirti tokią bausmę: vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios,
nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju jam teksią
kelias paras praleisti kalėjime.
Perlojos respublika, gyvavusi
penkerius metus, saugojo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių – Vytauto
Didžiojo ir Perliaus – atminimą. Kad perlojiškiai moka kovoti už
laisvę, įrodė ir pokario kovos šiuose kraštuose. Perlojiškiai
prisimena, kad kone iš kiekvienos sodybos sūnūs ar dukros buvo išėję
į mišką partizanauti.
Vyresnieji gyventojai didžiuodamiesi
pasakoja: ,,Perlojos respublikos gyvavimo metais mūsų drąsūs vyrai
neleido lenkams okupuoti Lietuvos. Nuo mūsų jie ,,gaudavo į kaulus”.
Jei ne Perloja, tuomet ne tik Vilnius, bet ir Kaunas esą būtų buvęs
lenkų. Žmonės prisimena, kad lenkai įniršę šaukdavo: ,,Prakletnaja
Perloja!” („prakeiktoji Perloja”).
Paminklas atlaikė sovietmetį
Nors Perlojos respublikai nebuvo
lemta išlikti, iškilus šio krašto žmonių laisvės siekis prisimenamas
iki šiol.
1993 metais Lietuvos Respublikos
prezidento dekretu patvirtintas Perlojos istorinis herbas. Garsią
perlojiškių praeitį mena ir atminimo akmuo, šiandien stovintis šalia
kelio Vilnius-Druskininkai.
Tylios Perlojos gatvelės
ir dabar dvelkia senovės romantika. Tokią nuotaiką sukuria ir miestelio
aikštėje 1930 metais pastatytas didžiojo Lietuvos kunigaikščio
Vytauto Didžiojo paminklas. Beveik 700 gyventojų dabar turinti gyvenvietė
didžiuojasi, kad šis paminklas atlaikė net sovietmetį.
Vietiniai gyventojai prisimena
skausmingą šio paminklo istoriją: sovietiniais laikais skulptūrą
bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir
traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos
apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart
paminklą apgynė susirinkę perlojiškiai.
6-ame dešimtmetyje buvo sumanyta
paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko
stovėti.
1968 metais jis buvo restauruotas,
panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės. Paminklo papėdėje
iškalti prasmingi žodžiai: „Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas
nors vienas lietuvis”.