Kai tik Lietuvoje gerokai šoktelėjo mėsos kainos, minimalius (ir ne
tik) atlyginimus gaunantys tautiečiai suskubo ieškoti išeičių, kaip
išmaitinti šeimą, kad nereikėtų valgyti vien košių, o mėsa namuose būtų
ne tik šventinis patiekalas.
Viena
išeitis – dažnai minti prekybos centrų slenksčius, kad nepražiopsotum
akcijų ar suspėtum nusipirkti pigesnių produktų, kurių galiojimo laikas
jau baigiasi. Antra, prieinama ne visiems, – patiems važiuoti į
Lenkijos turgus ir iš ten parsigabenti pigesnių maisto produktų.
Lietuviškos mažai.
Tiems, kurie bent retkarčiais pasidomi, kokioje valstybėje užauginta
kiaulė, kurios nugarinę ar kumpį perka, ne kartą teko įsitikinti, kad į
didžiųjų prekybos centrų vitrinas lietuviška mėsa patenka ne itin
dažnai. Panaši situacija ir turgavietėse. Skirtumas tik toks, kad
parduotuvėje, be lietuviškos ir lenkiškos mėsos, galima nusipirkti dar
vokiškos ar skandinaviškos skerdienos, o Dzūkijos sostinės turgaus
prekeiviai dažniausiai prekiauja lenkiškų kiaulių mėsa.
Lietuvos ūkininkų užaugintų kiaulių mėsa ant turgaus
prekystalių patenka retokai. „Neapsimoka”, – vienbalsiai tvirtina
turgaus prekiautojai. Tačiau, nepaisant to, kad neapsimoka,
pasiteiravus, iš kur atvežta kiauliena, dažnas prekeivis net
nemirktelėjęs tvirtina, kad prekiauja lietuviška mėsa – mat vyrauja
nuostata, kad lietuviška mėsa yra kokybiškesnė.
Žinoma, pasitaiko ir garbingų prekiautojų, kurie
neslepia, kad mėsą perka iš Lenkijos ūkininkų, ir net paaiškina, kad ir
ką sakytų kiti jų kolegos prekiautojai – lietuviškos mėsos Alytaus ir
Marijampolės turguose pasitaiko ne ant kiekvieno prekystalio. Kiti dar
paaiškina, kaip suprasti, ar pardavėjas nemeluoja. Esą, jei ant
prekystalio yra ir kiaulių vidaus organų – kiauliena yra lietuviška,
jei ne – atvežtinė.
Prekės mėnesiui
Dažniausiai pasienyje gyvenantys lietuviai apsipirkti važiuoja į už
mažiau kaip pusšimčio kilometrų esantį Lenkijos miestą Suvalkus.
Suprantama, jeigu važiuoja Alytaus arba Marijampolės gyventojai,
atstumas pailgėja maždaug dvigubai. Lazdijų rajono gyventojai kartais
renkasi ir Seinus, esančius už 18 kilometrų nuo Lietuvos valstybinės
sienos. Tačiau, kaip jie patys tvirtina, – Seinai nėra patraukli
prekybos vieta. Turgūs būna tik du kartus per savaitę – antradieniais
ir šeštadieniais, o svarbiausias dalykas, dėl ko aplenkiami Seinai –
mėsos kainos čia didesnės nei Suvalkuose maždaug 20-30 procentų.
Išskyrus skerdyklėles, kur galima nusipirkti pigiau, bet tas vietas
žino nedaugelis.
„Į Suvalkus pirkti maisto produktų su draugėmis
važiuoju kas trys savaitės, kas mėnesį. Prisiperku karbonadų,
sprandinių, maltos mėsos, liežuvių, paukštienos, dešrelių, kiaušinių.
Parsivežtą mėsą sudedu į šaldiklį ir visą mėnesį nesuku galvos, iš ko
reikės šeimai gaminti maistą, ar skubėti į parduotuvę. Kadangi važiuoju
ne viena, tai trims keturioms draugėms susimetus už degalus kelionė
visai nebrangiai atsieina”, – dalijosi savo patirtimi Marijampolės
gyventoja Genovaitė G. Anot šios moters, vaikai, grįžę iš mokyklos,
patys išsiverda dešrelių, o virtus kiaulių liežuvius valgo vietoj
„šlapdešrės”. Taip kur kas pigiau ir geriau, nes Suvalkuose liežuvių
galima nusipirkti už 8 litus. Be to, gryna mėsa, be jokių priedų.
Lazdijietė Laima D. taip pat LŽ pasakojo, kad
lietuviškos kiaulienos ir paukštienos jau senokai nebeperkanti. Kai ji
važiuoja į Suvalkus, maisto produktų nuperka ir draugėms. „Prisikraunam
pilną bagažinę”, – tvirtino moteris.
Daugelis pasienio miestelių kavinių ir parduotuvių savininkų prekes taip pat gabenasi iš Lenkijos – ir arčiau, ir pigiau.
Kainos vilioja
Suvalkuose lietuviai dažniausiai lankosi dviejose vietose –
centriniame turguje, kur perka šviežią mėsą bei paukštieną, ir
„Hurtovnia Vedlin”, kur galima nusipirkti įvairiausių mėsos gaminių:
keptų, virtų ir rūkytų vyniotinių, slėgtainių, dešrelių, dešrų,
šonkauliukų, šoninių, filė. Be to, „Hurtovnia Vedlin” galima nusipirkti
ir šviežios paukštienos. Abi prekyvietės dirba nuo ankstaus ryto.
Vos įvažiavus į automobilių stovėjimo aikštelę, iš
karto į akis krinta mašinos su lietuviškais numeriais. Jų čia itin
daug. Senieji lenkų turgaviečių vilkai žino, kad į Suvalkus geriausia
apsipirkti važiuoti savaitės viduryje, ankstų rytą. Šeštadienio geriau
nesirinkti, nes tada pirkėjų srautas būna itin didelis, tad gali
nutikti taip, kad nepavyks parsivežti to, ką buvai iš anksto
susiplanavęs nusipirkti.
Dėl pinigų keitimo problemų nekyla. Dažniausiai
pinigus tiek suvalkiečiai, tiek dzūkai keičia keitykloje vos kirtę
Lenkijos sieną – ten esą palankiausias valiutos keitimo kursas. Jeigu
iškeistų pasienyje zlotų pritrūksta – jūsų paslaugoms turguje esanti
keitykla, o „Hurtovnia Vedlin” galima atsiskaityti ir litais –
kasininkai iš karto suskaičiuoja pagal kursą.
Pagal dabartinį kursą už vieną litą gauni kiek daugiau
nei vieną zlotą (priklauso nuo keičiamos pinigų sumos ir keityklos).
Todėl skaičiuoti, kiek mokėti už prekes, labai patogu.
Daugelis Suvalkų turgaviečių prekiautojų šiek tiek
kalba lietuviškai, todėl net nemokantiems lenkų kalbos, bet kalbantiems
rusiškai žmonėms kalbos barjero beveik nėra.
Faktai
Kilogramas kalakuto kumpelių Suvalkuose kainuoja 7,6 zloto, Alytaus
turgavietėse – 10,9 -15 litų, viščiukai broileriai atitinkamai – 5,8
zloto ir 7,5 lito, kiaulės liežuviai – 8-10 zlotų ir 15 litų, kiaulių
kojos – 1 zlotas ir 3 litai, viščiukų ketvirčiai – 4,75 zloto ir 6,9
lito, šoninė – 8,5-9,5 zloto ir 12,5 lito, karbonadai, sprandinės – 11
zlotų ir 15-16 litų.
Maltos kiaulienos kilogramą Suvalkuose galima
nusipirkti už 6,5 zloto, kalakutienos – už 5,37 zloto, kiaulių širdžių
– už 4 zlotus.
Kiaušinių, Lietuvoje kainuojančių 4,2 lito, Lenkijoje galima nusipirkti už 3,5 zloto, cukraus kilogramą – už 2,5 zloto.
Gatavi
maisto gaminiai, kurių pilnos Alytaus turgavietės, gretimoje valstybėje
taip pat 2-5 litais pigesni, tačiau lietuviai jų perka mažiau nei
šviežios mėsos.
Gera ir lenkiška
Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos
sanitarijos skyriaus vedėjo Egidijaus Simonio, mėsos kokybę, jos
savybes ir vertę lemia gyvulio veislė, lytis, amžius, įmitimas, šėrimo
būdas, skerdimo sąlygos. Todėl kai kurių lietuvių įsitikinimas, kad
lenkiška paukštiena ar kiauliena yra prastesnės kokybės, nėra
pagrįstas.
Ir Lietuvoje užteka kiaulių augintojų, kurie bekoną
nušeria per penkis mėnesius – augina nedideliuose aptvaruose, kad kuo
greičiau gautų pelno. Tokių yra ir Lenkijoje. Taip užaugintų gyvulių
mėsa atitinka kokybės standartus, tačiau skonio savybės būna šiek tiek
prastesnės nei per ilgesnį laiką ir erdvesniuose aptvaruose užaugintų
gyvulių.