2008 m. lapkritį pasirodė Antano Ambrulevičiaus knyga „Kelio atgal
nėra”. Knygą spaudai parengė Dainavos krašto kraštotyrininkas ir istoriografas
Gintaras Lučinskas. Atsargos karininkas ir Lietuvos šaulių sąjungos narys G. Lučinskas
jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius, publikacijas. Jo darbų
bibliografiją sudarytų keli šimtai straipsnių ne tik Dzūkijos, bet ir kituose
Lietuvos periodiniuose leidiniuose, istorinio pobūdžio internetinėse svetainėse.
Gimtojo krašto istorijos puoselėtojas yra parengęs keletą istorinių knygų apie
1918-1923 m. laisvės kovas Lazdijų, Seinų krašte; pogrindinę „Geležinio Vilko”
organizaciją, veikusią 1940-1941 metais Alytaus apskrityje; 1941 metų Birželio
sukilimą Dzūkijoje. Rengė įvairius projektus, tačiau finansavimo negavo –
kultūrai skiriami pinigai dažniausiai „prašaudomi” galingais fejerverkais ir
spalvingais saliutais. G. Lučinskas nenuleido rankų ir surado privačių rėmėjų. Gali
kilti klausimas, kodėl jis pasirinko išleisti ne savo autorinę knygą? Antanas
Ambrulevičius – jau garbingo amžiaus žmogus, todėl G. Lučinskas nusprendė pirmiausia parengti šio
autoriaus knygą. Gal neatsitiktinai vietoje knygos pratarmės įdėta kito
alytiškio istoriko Henriko Rimkaus tekstas. H. Rimkus domėjosi partizaninio
karo istorija, nors jo straipsnių temos buvo labai įvairios. Todėl galima sakyti, kad Gintaras Lučinskas tarsi
pratęsė a.a. Henriko Rimkaus darbus.
Kaip teigė H. Rimkus, A. Ambrulevičius – unikali asmenybė Lietuvos
istorijoje. Tai vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės
kovotoju. Kažin ar daug pasaulyje menininkų, drožinėjusių dirbinius iš savo
paties kaulų?
Antanas Ambrulevičius gimė 1924 m. Pupasodžio kaime Miroslavo
valsčiuje Alytaus apskrityje. 1944 metais įstojo į NKVD operatyvininkų mokyklą
Vilniuje, kurią po metų baigė. 1945 m. buvo paskirtas Vilkaviškio rajono
Gražiškių valsčiaus operatyviniu įgaliotiniu. 1946 metais jis užmezgė ryšius su
Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais. 1947 metais, turėdamas žinių
apie gresiantį suėmimą, pasitraukė pas partizanus, davė priesaiką, gavo
slapyvardį „Vėjas”. Mūšio su okupantais metu pateko į nelaisvę, buvo nuteistas
ir kalinamas, daug metų praleido tremtyje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1993 metais.
Partizaninis judėjimas – tai viena iš temų, apie kurias dažniausiai
rašoma neobjektyviai. Atrodo, po 1988 m. lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Deja,
taip nėra. Su II Pasauliniu karu sietini ir du labai svarbūs lietuvių tautos
istorijos etapai: 1941 metų Birželio sukilimas ir antisovietinis pokario partizaninis
judėjimas. Galbūt abu šiuos etapus reikėtų nagrinėti neatskiriant vieno nuo
kito. Tačiau ši knyga apie pokario partizaninį judėjimą, todėl apsiribosiu
pastaruoju.
Tiek 1941 metų Birželio sukilimą, tiek ir pokarinį partizaninį
judėjimą galima laikyti pavėluotu lietuvių tautos prabudimu. Vis dar stengiamasi
sumenkinti šių judėjimų reikšmę, esą jau buvo beprasmiška priešintis, o ir
lauktų rezultatų tai neatnešė. Tie, kurie teigia lietuvių partizaninį karą
buvus beprasmiu, labiausiai akcentuoja rezultatus, esą jokių rezultatų jis
nedavė. Tačiau tam galima prieštarauti. 1944 metais prasidėjęs antisovietinis
judėjimas pagrįstai tikėjosi kitokios baigties. Partizaninis karas dažniausiai
vyksta prieš stipresnį priešininką, todėl partizanai neišvengiamai turi ieškoti
sąjungininkų ir rėmėjų. Lietuvos kovotojai neturėjo sąjungininkų. Tai parodo,
kiek iš tikrųjų galingosioms Vakarų demokratijoms rūpėjo Lietuva. Lietuva joms
neegzistavo. Tuo metu buvusių sąjungininkų draugystė ėjo į pabaigą, prasidėjo
šaltasis karas. Lietuvos partizanai tikėjosi paramos. JAV būtų turėjusi
akivaizdų pranašumą. Net ir nenaudojant atominio ginklo, TSRS būtų sužlugdyta
iš vidaus. Akivaizdu, kad Vakarų demokratijos to visai nenorėjo.
10 metų prieš spindinčią, kaip niekada ryškiai, Stalino saulę priešinosi
kovotojai – akivaizdu, kad pasipriešinimo potencialas buvo didelis. Jeigu
partizanams būtų buvę suteikti bent jau 2 procentai (tiek dabar madinga skirti
paramai) to, ką Stalinas gavo 1941-1945 metais iš Vakarų valstybių – lietuvių
partizanų nebūtų įveikę. Užsitęsęs daugiau ar mažiau sėkmingas lietuvių karas
neišvengiamai būtų sulaukęs daugiau pasekėjų labai dideliam regione – tiek
TSRS, tiek ir socialistinių šalių bloke. TSRS likimas būtų buvęs nulemtas jau
tada. Na, bet Vakarų demokratai nusprendė kitaip. Todėl galima daryti išvadą,
kad vadinamasis šaltasis karas iš tikrųjų tebuvo akių dūmimas, o sąjungininkų
meilė išliko tikrai ne platoniška, net ir senatvėje. Neatsakysiu į klausimą,
kas ir kodėl labiausiai prisidėjo, kad sovietinis molio milžinas pilnai
nesugriūtų po 1988 metų įvykių… Lieka ginčytis dėl partizaninio karo prasmės.
Šis karas Lietuvoje tapo legendiniu ir buvo tam tikras atramos taškas žmonėms,
nesusitaikiusiems su okupacija. Partizanai kovojo net tada, kai jau žinojo, jog
pralaimės – tai didvyriška. Sakoma, kad partizanų kovose žūdavo žymiai daugiau,
nei rusų karių, nes pastarieji turėjo patirties, buvo nuėję iki Berlyno. Tas
teisybė. O kad partizanų žūdavo daugiau – natūralu, nes sovietų pusė viršijo
skaičiumi ir aprūpinimu.
Partizaninis karas pristabdė Lietuvos sovietizaciją. Be šito karo
nebūtų buvę ir 1990-ųjų nepriklausomybės. Lietuvai ir Lenkijai vėliau teko
svarbiausias vaidmuo žlugdant Raudonojo teroro citadelę. Būtent šalims, kurios
pokario metais nebuvo palaikomos.
Antano Ambrulevičiaus knyga kelia įvairių minčių – turime vieną buvusį
NKVD darbuotoją partizanų gretose. Ar buvo padedančių partizanams pačioje NKVD?
Ar tik vien rujos informatorių ir išdavikų, saugumo infiltruotų į partizanų ir
jų rėmėjų gretas? A. Ambrulevičius mini, kad saugumiečiai prakeikė jį,
sakydami, kad tokia niekšinga avis, kaip jis, visą kaimenę sugadino. Nebuvo
girdėta, kad saugumo organuose gali būti tokių išgamų. Kybartuose, turgaus
aikštėje, buvo pastatytos net kartuvės viešai jį pakarti. Gal sutrukdė mirties
bausmės panaikinimas 1947 metais, o gal tokiais grasinimais norėta tik išgąsdinti
suimtąjį, kad išgautų iš jo slaptos informacijos. Bausmės tuo metu būdavo gan
panašios. Lagerių viršininkai sakydavo kaliniams, jeigu būtumėte visai nekalti,
tai būtumėte gavę po 10 metų, o jei gavote 25-erius, tai ką nors esate padarę. A.
Ambrulevičiaus nusikaltimas buvo aiškus. Tačiau tardytojams jis buvo svarbus. Sunkiai
sužeistą, jį norėta greičiau apklausti, todėl norėta amputuoti ranką
Marijampolės ligoninėje. Sutrukdė tik seselė, kuri jį, jau paruoštą operacijai,
pavalgydino. Jai tarpininkaujant, partizanai organizavo nepavykusį pagrobimą iš
ligoninės. Pasirodė, kad palatoje, be A. Ambrulevičiaus, kitose 3 lovose,
imituodami ligonius, gulėjo 3 saugumiečiai su ginklais. Tuomet sužeistasis buvo
perkeltas į kalėjimą, seselė apkaltinta ir vėliau nuteista 10 metų lagerio.
Kauno kalėjime jokio gydymo
nebuvo, tik kartą per savaitę perrišdavo žaizdas. A. Ambrulevičiui iš rankos ir
šono žaizdų lindo kaulai, stambesnius jis rinkdavo į maišelį, tikėdamasis
vėliau kažką iš jų išdrožti… Ir grįžęs iš lagerių ir tremties, tęsė
lietuvybės misiją – savo bute, savo lėšomis kūrė istoriškai svarbias
skulptūras. Už „Motinos tremtinės” skulptūrą dar ir dabar Alytuje raudonųjų yra
keikiamas…
Prisiminimų autorius
kritiškai vertina dabartinius vadinamuosius partizanus. Jis nuoširdžiai stebisi:
„Įdomu, kokiu partizanų statutu remiantis
ir kas tiek partizanų Lietuvoje prigamino? Įžvelgiu žuvusių partizanų paniekinimą
ir mūsų šventos kovos sumenkinimą”. Tačiau autorius tiki, kad aukotis už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę
buvo šventa kiekvieno padoraus lietuvio pareiga.
Antano Ambrulevičiaus knyga – tai autobiografija. Autorius aprašė savo
gyvenimą nuo vaikystės iki mūsų dienų, nors daugiausia dėmesio skiriama
partizanavimo metams ir lagerio odisėjoms. Tai prisiminimai, iš kurių šiandien
sužinome to meto istoriją, ypač apie partizaninį judėjimą ar tremtį, nes
objektyvių istorinių veikalų dar neturime.
Knyga papildys Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojų biblioteką, bus
naudinga jaunimui, nes tai autentiška pažintis su netolimos Lietuvos istorijos
praeitimi.