Šį savaitgalį daugelis –
ir seni, ir jauni – stengsis aplankyti artimųjų kapus. Kapinės paskęs
gėlių ir žvakių švieselių jūroje. Gyvieji geru žodžiu minės
Anapilin iškeliavusius, o Dzūkijoje galbūt skambės ir raudos
– „Mano Dzūkijai” apie jas pasakojo dzūkų tradicijų sergėtoja,
raudotoja Anelė Markevičienė.
Vėlinių papročiai Dzūkijoje
Dzūkijoje, kaip ir kituose
regionuose, būta savitų Vėlinių šventės tradicijų.
Yra žinoma, kad Varėnos rajone,
Akmenio kaime, ant Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje esančių
kapų žvakės būdavo degamos jau 1880 metais. Iš pradžių būdavo
supilamas simbolinis kapas ir ant jo degamos žvakės. Kunigui jas pašventinus,
parapijiečiai po žvakę išsinešiodavo ant savo artimųjų kapų.
Buvo manoma, kad į dangų nepatekusios vėlės klaidžioja amžinoje
tamsoje, todėl ant artimųjų kapų degdavo žvakutes joms pašviesti.
Per Vėlines būdavo renkamos
piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias
Marcinkonių parapijoje vadino ,,diedais”. Buvo sakoma, kad kartą
per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo
giminių ir niekas už jį mišių neužpirko.
Kaip rašė etnologė Pranė
Dundulienė, dzūkai Vėlinių rytą sustoję prie stalo pasimelsdavo
už mirusiuosius ir susėdę, pradedant šeimininkui, visi po šaukštą
viralo nuliedavo ant žemės, o antrą patys suvalgydavo. Pavalgę važiuodavo
į bažnyčią ir išdalydavo elgetoms duonos bandeles.
Varėnos rajone, Masališkių
kaime, kiekvienais metais Vėlinių vakarienei virdavo „šaltanosių”
(virtinių) su kanapėmis.
Žymioji Dzūkijos raudotoja
„Mano Dzūkijai” pavyko
pakalbinti garbaus amžiaus dzūkę Anelę Markevičienę, senųjų
dzūkų tradicijų puoselėtoją, kuri šįmet režisieriaus Roberto
Šarknicko sukurtame filme ,,Dzūkų laidojimo apeigos” atliko pagrindinį
raudotojos vaidmenį. Moteris pati stebisi, kad pavyko taip įsijausti
į vaidmenį, jog prireikė net raminamųjų vaistų
A. Markevičienė šiandien
prisimena: ,,Seniau prieš Vėlines žmonės pjaudavo kiaules,
nes reikėjo aukoti bažnyčiai ir sušelpti prie šventyklos susirinkusius
ubagus. Tikėta, kad tuomet ubagai pasimelsią už ,,dūšias”.
Senoji moteris prisimena, kad
seniau Vėlinės Dzūkijoje buvo vadinamos ,,Zodušnosios” ( t. y.
maldos už sielas) švente. Per Vėlines žmonės skubėdavo į
mišias. ,,Jei miestelyje būdavo kapinės, iškart po pamaldų procesija
eidavo prie buvusio parapijos klebono kapo. Ten visi pasimelsdavo ir
tik tuomet skirstydavosi prie savo artimųjų kapų”, – pasakojo ponia
A. Markevičienė. Anot jos, tik turtingesnieji dzūkai uždegdavo žvakelę.
Vargingiau gyvenantys žmonės Anapilin išėjusius artimuosius pagerbdavo
rauda.
Gedulo raudos — tai poetiniai
gyvųjų ir mirusiųjų santykius bei pomirtinio gyvenimo vaizdinius
perteikiantys apeiginiai liaudies kūriniai. Mirusiuosius apraudodavo
giminaitės, o jei geros raudotojos giminėje neatsirasdavo, kviesdavosi
svetimą. Raudodavo prie karsto namuose, lydint, prie kapo duobės,
mirusįjį minint.
Kliuvo už slėpynes kapuose
Pirmoji A. Markevičienės
rauda gimė iš didelės širdgėlos anksti netekus mylimos motinos.
,,Kai stojasi gailestis, ir žodžiai randas”, – pasakojo dzūkė.
Jau apraudojusi ir tėvą, ir seserį, ir mylimą vyrą, moteris atvirai
prisipažįsta, kad raudos gimsta skaudžiais gyvenimo momentais: ,,Rauda
išreiškiu savo jausmus be kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės”.
Visą gyvenimą moteris mirusius aprauda iš visos širdies, nesvarbu,
ar tai artimas žmogus, ar svetimas. ,,Raudos užslėptos giliai širdy,
iš ten jos eina”, – sakė ji.
A. Markevičienė prisimena
skaudžias savo pirmųjų raudų pasekmes. ,,Dar būdama maža mėgau
su draugėmis kapuose žaisti slėpynių. Sykį pasislėpiau už
neseniai supilto kapo ir mane apėmė toks gailestis, kad nejučia iš
visos širdies ėmiau balsu raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo kunigas
ir mane taip raudančią pamatė. Jis skaudžiai apibarė, paskundė
tėvui. Nuo tėvo gavau ,,į kailį” . Negana to, klebonas per
mišias apie mane visiems papasakojo. Buvau taip paniekinta”, –
išgyvenimais dalijosi senutė.
Kitiems kelia nuostabą
Senoji raudotoja pastebi, kad
Dzūkijoje raudos nyksta. Moterį džiugina tai, kad žmonės,
klausydami jos raudų, nelieka abejingi. Ponią Anelę žmonės laiko
vienintele tikra dzūkų raudotoja.
A. Markevičienė prisimena,
kad seniau žmonės raudodavę ne tik per laidotuves, bet ir per vestuves.
Jaunoji, atsisveikindama su savo rūtų darželiu, mylimais tėveliais,
jausmus išliedavo rauda. Tačiau moteris prisipažįsta, kad per vestuves
jai netekę raudoti. ,,Man nusišypsojo laimė tekėti už mylimo vyro.
Tais laikais tai buvo retas atvejis. Štai mano sesutė turėjo mylimąjį,
bet tėvas ją privertė tekėti už nemylimo, kurgi tokiais momentais
negims skausminga rauda”, -„Mano Dzūkijai” pasakojo raudotoja.
Raudos, muzikinis poetinis
žanras, mūsų laikus pasiekė kaip neįprastas, net svetimas reiškinys.
Dzūkijoje šis paprotys išsilaikė
ilgiausiai, o kitų kraštų gyventojai jo nebesupranta. Šaltiniuose
minima, kad po Antrojo pasaulinio karo į ištuštėjusias Žemaitijos
sodybas buvo atkelta dzūkų, kurie atsinešė ir raudojimo paprotį.
Ne vienas žemaitis yra stebėjęsis atsikėlėlių prigimtimi: „Galgi
jiems negaila, kad gali prie karsto šitaip išsidirbinėti?”
Raudos skiriasi nuo dainų
savo prigimtimi, kilme, atlikimo būdu. Jos gimsta natūraliai, nėra
sukuriamos. Raudų metu kūną gali surakinti skausmas, nebyliai kūkčiojama,
raudotoją drasko verksmo konvulsijos, liejasi ašaros.
Tiktai tuomet, kai rauda ne
tie, kuriems skauda, o profesionalai raudotojai, šis žanras įgyja
kūrybinių elementų.
Senieji Vėlinių papročiai
Tiek Dzūkijoje, tiek kituose
kraštuose formavosi ir daugybė kitų mirusiųjų minėjimo tradicijų.
1723 metais Vilniaus Jėzuitų
akademinės kolegijos dienoraštyje minima, kad kai kurie gyventojai
kiekvienais metais nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų. Taip daryti
kartais dieną, o kartais ir naktį, neva juos raginę mirusiųjų
šešėliai. Iš Dionizo Poškos sužinome, kad 1823 metais vėlėms
skirtas maistas jau buvo atiduodamas elgetoms.
Etnografo Antano Mažiulio
duomenimis, XIX amžiaus viduryje Vėlines kiekvienas sodžius švęsdavo
atskirai. Buvo įprasta visiems, netgi ir vaikams, susirinkti sodžių
kapinaitėse. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose,
paprastai – medžiuose ar kryžių viršuje. Kapinaitėse, apdaliję
varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę
neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo.
Pasak senolių, per Vėlines
susirinkusi giminė į kapines eidavo giedodama ir vedama seniausio
tos giminės nario. Kartu su savim nešdavosi valgių ir gėrimų.
Kapinėse, prie kurio nors mirusiojo kapo, senasis vadovas mojęs pirštu
į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki
pat probočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis
laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos,
mėsos, sūrio ir kitokių valgių.
Kiti valgius ant kapų sakėsi
dėdavę todėl, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai
mirusiesiems pagiedotų, juos linksmintų. Dar kiti tikėdavosi, kad
ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį.
Mirusieji, kalbos apie juos
užėmė nemaža vietos kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos pasaulėvaizdyje.
Gana ilgai buvo tikima, vėliau iš kartos į kartą perduodama, kad
per Vėlines apsilanko vėlės. Vieni pasakodavo, kad jos lankosi namuose,
kiti – kad kapinėse, dar kiti tikėjo, kad Vėlinių vakarą
į bažnyčią susirinkusios vėlės gieda, groja vargonais, o mirusiųjų
kunigų vėlės laiko pamaldas.
A. Mažiulis taip pat rašė:
,,Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis, kad grįžusios vėlės galėtų
sušilti. Taip pat padėdavo joms vandens ir rankšluostį, maisto.
Pasak žmonių, vėlės ateidavusios vidurnaktį, ir trumpai jas galima
buvo matyti, bet tik atsitiktinai, ne slapta budint ir jų laukiant.”
Jei Vėlinių vakarą namus
aplankydavo nepažįstamas keleivis, jis būdavo nuoširdžiai
priimamas ir geriausiai vaišinamas: manyta, kad tokie atklydėliai
esančios vėlės arba vėlių siųsti pasiuntiniai.
Dzūkų raudos
,,Motula mano, širdela mano,
Kam tu palikai mani mažų
dukrelį?
Oi, kas supins mano šilko
kaselas?
Oi, kas mani išlais in mokyklėlį?
Oi, kap aš pareisiu, kas manį
lauks prie klevo vartelių?
Oi, kų aš rasiu..
Cik tuščius namelius.
Aš nerasiu mielos motulės.
Motule mano, kodėl nepamokei
manį dzyrbs sunkių darbelių?
Kodėl nepasakei, kad reiks
vargc dzidelis vargelis?
Motula mano, brangioji mano,
tai tu pamiršai man pasakycie apie dzidelį vargelį,
Kokį reikc nueic dzidelį
kelalį.
Motula brangi, kad aš žinotau,
iš katros šalalės tu pareisi,
tai aš nubarcytau tų kelalį
savo žaliom rūtelėm,
kad tau būt minkščiau tuo
keleliu ateicie..”