Alovės ir Ryliškių
parapijų klebonas Stanislovas Stankevičius – ryški Dzūkijoje asmenybė.
Dvasininkas, daug prisidėjęs prie Ryliškių bažnyčios atstatymo,
besirūpinantis savo parapijiečiais ir vienijantis bendruomenę, yra
pelnęs Alytaus rajono garbės piliečio bei geriausio dvasininko titulus.
Kitoks nei visi
– Kaip tapote tuo, kuo dabar
esate?
– Jau vaikystėje jaučiausi
kitoks negu visi. Buvau atsiskyręs nuo žmonių. Kai draugai
žaisdavo, lakstydavo, krėsdavo išdaigas, manęs kartu nebūdavo.
Aš juos tik stebėdavau iš šalies. Nejutau poreikio eiti į diskotekas,
tai man buvo svetima. Gal Dievas skyrė būti pašauktam kitur?
Bažnyčia mane traukė nuo
mažens, po pamokų dažnai čia užeidavau, pavaikščiodavau, pasimelsdavau.
Didžiausią laimę patyriau sykį klebono paragintas patarnauti mišioms.
Daug kas mane laikė ,,davatka”, nesuprato.
Prisimenu, kaip mėgdavau pašlavinėti
aplink bažnyčią. Kai tik klebono nebūdavo, aš ten šeimininkaudavau.
Kai grįžau iš tarnybos sovietų armijoje, netikėtai gavau
laišką su rekomendacija. Manimi pasirūpino Rokiškio klebonas, jo
dėka įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Armijoje
buvau pripratęs prie drausmės, tad griežta seminarijos tvarka manęs
neišgąsdino.
O juk, kai esi ten, kur, atrodo,
tavo vieta, argi gali būti sunku? Po 5 metų, 1963 metų balandžio
10 dieną, buvau įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Pivašiūnus,
vėliau perkeltas į Krikštėnų parapiją Ukmergės rajone, kur buvau
paaukštintas į klebono pareigas. Nuo 1969 metų dirbau klebonu Punioje,
o nuo 1976 metų kunigauju Alovės parapijoje, 23-ejus metus prižiūriu
Ryliškių parapiją. Taigi, jau 45 metus esu kunigas.
–
Ar sunku buvo eiti tuo išsvajotu keliu?
– Nelengva, bet mane stiprino
begalinis noras būti kunigu. Turėjau dėl ko stengtis – dėl svajonės,
kad ji virstų tikrove. Prisimenu, kiek teko iškęst sovietmečiu,
kai tikintieji buvo persekiojami. Mane nuolat siųsdavo į saugumą.
Ten įtikinėdavo, kad beprasmiška būti kunigu, kad rinkčiausi kitą
kelią. Sakė: ,,davatkos” jau senos, greitai išmirs, ką tuomet
jūs, kunigai, darysite?! O aš mėgdavau pajuokauti. Linksmai
atšaudavau: ,,Juk jaunos pasens ir eis į bažnyčią.” Džiaugiuosi,
kad nepalūžau.
Didžioji kaimo yda
–
Kaip suspėjate atlikti klebono pareigas dviejose parapijose?
– Dabar kaimuose žmonių mažėja,
tai ir poreikių nedaugėja. Prieš 30 metų niekaip nebūčiau suspėjęs
to suderinti. Taigi, nesiskundžiu, kad per sunku.
–
Ką manote apie savo parapijų žmones? Kas jums labiausiai kelia nerimą?
– Kaimo žmonės geri, šilti,
draugiški. Džiaugiuosi, kad netrūksta iniciatyvių jaunų žmonių,
kurie lanko bažnyčią, dalyvauja procesijose. Apskritai
Alovės ir Ryliškių parapijose dar juntama pagarba bažnyčiai. Tai
mane džiugina.
Nerimą kelia didžiausia kaimo
žmonių yda – girtuoklystė. Taip pat apmaudu, kad šiais laikais jau
mažiau rūpinamasi bažnyčia, jos tvarkymu, kunigas ne taip vertinamas
kaip anksčiau. Apmaudu, kad daugelis žmonių bažnyčią supranta
kaip prievolę.
–
Jus myli ir gerbia netgi jauni žmonės. Kaip pavyksta rasti kelią
į jų širdis?
– Natūraliai pavyksta. Manau,
kad vaikai nėra blogi. Jei jie netinkamai elgiasi, tai signalas, kad
iš tėvų negauna tikrųjų dvasinių vertybių. Kai apsilankau mokyklose,
mane vaikai visada apstoja ratu. Jaučiuosi jiems svarbus – tai nuostabus
jausmas.
–
Iš šalies pažvelgus į dvasininkus gali susidaryti įspūdis, kad
jų gyvenimas – juodas, įtemptas darbas vienatvėje.
– Atvirkščiai, tai įdomus
ir garbingas darbas. Tik privalai visada tikėti Dievo pagalba. To kunigui
nevalia apleisti. Kelissyk per dieną kunigui derėtų užeiti į bažnyčią,
pasimelsti. Reikia skirti laiko ir dvasiniam lavinimuisi. Nors kunigas
pririštas prie uniformos, tačiau ji nevaržo, nes laisva valia jis
pasirinkęs šį kelią. Mūsų darbas – pašaukimas.
Renginiuose – dažnas svečias
–
Ar jums lieka laisvalaikio? Ką tuomet veikiate?
– Visaip būna. Kasmet su savo
kurso draugais, taip pat kunigais, organizuojame susitikimus. Per televiziją
mėgstu žiūrėti jaunatviškas laidas. Ypač patiko muzikinis projektas
,,Kelias į žvaigždes”. Taip pat žiūriu linksmas komedijas. Be
galo žaviuosi Čarlio Čaplino vaidyba. Tačiau prasmingiausios atostogos
ir laisvalaikis man – pasėdėjimas bažnyčioje.
–
Nuolat esate aktyvus pagalbininkas renginiuose. Iš kur semiatės tiek
energijos?
– Stengiuosi visur dalyvauti,
nepraleisti nė vieno svarbaus renginio, nė vienos šventės Dzūkijos
regione. Neseniai dalyvavau Grybų šventėje, Policijos dienos paminėjime.
Privalau būti aktyvus kultūriniame gyvenime. Bus gėda,
jei mano parapijų žmonės atvyks į renginius, o manęs ten nebus.
– Mėgstate filmuoti ir
fotografuoti. Kokias gyvenimo akimirkas stengiatės užfiksuoti?
– Dažniausiai filmuoju, fotografuoju
įvairias bažnyčias bei pasaulietiškas šventes. Už kadro apie jas
pasakoju, kalbinu dalyvius. Esu sukaupęs nemenką filmuotos medžiagos
archyvą. Seniau filmuodavau kone viską, o dabar jau atsirenku, kas
iš tiesų svarbu ir vertinga. Kai filmuoju, atrodo, kad gyvenu kartu
su visais.
–
Jums suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas, esate apdovanotas
ir Alytaus rajono Metų geriausio dvasininko titulu. Koks
gi jūsų sėkmės receptas?
– Dėl titulų manau, kad tai
didesnė garbė bažnyčiai, o ne asmeninė. Tiesiog esu ten, kur turiu
būti, todėl man sekasi. Svarbiausia, kad žmonės mane vertina, gerbia,
o aš pasitikiu Dievu. Neprisileidžiu neigiamų emocijų, minčių.
Tai mane stiprina. Nors jau 45 metai mano kunigystės praėjo, jaučiuosi
jaunas. Tiek metų paskriejo kaip sapnas, bet nieko nesigailiu.
Ir kitiems norėčiau palinkėti
niekad neprarasti vilties, net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Nekritikuoti
kitų, pirma į save pasižiūrėti. O sunkumai praeina kaip blogas
oras.