Lietuva ruošiasi šventei.
2009 metais minėsime Lietuvos vardo
tūkstantmetį – tais metais Vilnius taps Europos kultūros sostine,
mokytojai gaus didesnius atlyginimus, o pensininkams nereikės piketuoti
prie Seimo rūmų, nes pensijos padidės mažiausiai penkiskart. Aišku,
dėl dviejų paskutinių įvykių mes negalime būti tokie tikri, tačiau
Lietuvos vardas juodu ant balto užrašytas Kvedlinburgo analuose ir
ginčytis dėl to beprasmiška. Mums tik kyla klausimas – kaip jis
ten atsidūrė?
Prieš tūkstantį metų, kai
dar nebuvo išrasta nei mikrobangų krosnelė (jos vaidmenį puikiai
atliko laužas, o kai kada mūsų protėviai net nesikankindavo ir nesivargindavo
kepti ar šildyti mėsą ir valgydavo ją tiesiog žalią), nei skalbimo
mašina, dabartinėje Lietuvos teritorijoje gaujomis bėgiojo barzdotieji
(,,Gillette” išrastas taip pat dar nebuvo) laukiniai. Civilizuotais
jų pavadinti taip pat negalima, nes tuometinėje Europoje civilizacija
buvo tapatinama su žodžiu ,,bažnyčia”, o mūsų protėviai aukas
atnašaudavo Perkūnui ir apsikarstę vilko dantų karoliais visus krikščionis
siųsdavo velniop (arba anapus).
Krikščioniškoji Europa su
pasibaisėjimu žvelgė į savo rytinius kaimynus ir laukė Dieviško
įsikišimo. Kadangi popiežiai tuo metu labiau rūpinosi svarbesniais
reikalais (popiežius Jonas XVIII labiau rūpinosi kokiu skaičiumi
jam labiau pritinka vadintis, nes pradėjo valdyti iškart po Jono XVI,
o visi kiti blaškėsi tarp Romos ir Avinjono ir kovojo su Šv. Romos
imperijos imperatoriais), pamaldžiųjų europiečių akys sužiuro
į arkivyskupus. Šie pradėjo raginti misionierius (žmones, kurių
pagrindinis tikslas buvo perversti kuo daugiau žmonių iš netikėlių
tikėjimo) – dabartinių prekybos agentų protėvius – aktyviai
bombarduoti savo galingais žodžiais šį nešventą kraštą. Aišku,
lengviausia tai buvo padaryti SMS ar elektroninio pašto pagalba, bet
interneto dar nebuvo, o su akmeniu SMS neparašysi (po velnių, ką
jie ten gero apskritai turėjo?!), tad vargšai žmogeliai patys tipendavo
į barzdotųjų siaubūnų gyvenvietes.
Lietuviai – mandagi tauta,
kadangi atvykėlių pasakojimus išklausydavo, tačiau mandagumas irgi
turi savo ribas. Kuomet pasakos nusibosdavo, o atvykėliai net negalvodavo
apie kelionę namo, pagonys švelniai trinkteldavo kuoka ar vėzdu per
galvą. Ir čia jau pačių krikščionių problema, jog turėjo silpną
kaušą, kuris neatlaikydavo smagios lietuvio rankos mosto. Nužudytąjį
čia pat paaukodavo saviems dievams ir (jeigu pagalvojote, kad suvalgydavo,
tuomet baisiai kanibališkai klystate) palaidodavo pagal savus papročius.
Ir štai vieną rytą į mūsų
žemelę įžengė pagrindinio įvykio kaltininko Bonifacijaus koja.
Žmogelis, matyt, netikėjo pasakojimais apie neperverčiamus į krikščionybę
pagonis, buvo jaunas, ambicingas ir tikintis, jog gali nuversti kalnus.
Deja, deja…Teisybės dėlei, reikėtų paminėti, jog šį žygį
suorganizavo Lenkijos (na va, valstybė dar nesusikūrus, o lenkai jau
kiša nagus) karalius Boleslovas I Narsusis, kadangi jo nenaudėliškoje
galvelėje ėmė kirbėti mintys šį kraštą prisijungti sau (štai
čia galime ieškoti tokio populiaraus posakio ,,Wilno Nasze” šaknų).
Bet kuriuo atveju, Bonifacijus atvyko ir jo dainelė buvo sudainuota.
Greičiausiai jis taip būtų tapęs vienu iš tų kelių šimtų, padėjusių
galvas už religiją pagonių dirvožemyje, tačiau atsirado metraštininkas,
kuris tą įvykį aprašė štai taip:
,,
Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas
ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje
(in confinio Rusciae et
Lituae)
pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. ( = vasario 14
d. ) iškeliavo į dangų.”
Tai įvyko. Mes buvome paminėti
ir pripažinti.
P.S. Tiesą sakant, nėra kuo
per daug didžiuotis. Aišku, smagu, kai tave pamini, bet kai tokiame
kontekste? Todėl, matyt, neverta kaltinti Melo Gibsono, kuris apie
lietuvius pasakė taip: ,, ,,…aštriadančiai lietuviai,
šliaužiantys Kalifornijos paplūdimiu apsiginklavę beisbolo lazdomis.”
Juk ir tokį įvaizdį galima susidaryti vartant istorinę spaudą.
Susijęstraipsniai
