Alytaus pašonėje, Poteronių kaime
ūkininkauja Dalius Dzenkus. Šio ūkiui ir kaimui pasišventusio vyriškio pavyzdys
įrodo, kad gyvenimas kaime gali būti ne ką mažiau intensyvus nei mieste –
žiūrint, kokius tikslus sau iškelsi ir ko sieksi.
D. Dzenkus šeimininkauja 30 hektarų dydžio ūkyje: augina karves, keturis
darbinius arklius ir keletą mažųjų arkliukų – ponių, kelias kiaules, avis,
būrius vištų ir triušių.
Šalia to – miežiai, rugiai, daržovės, kuriomis ūkininkas ir prekiauja. Dvi
ūkininko pastatytos sodybos skendi gėlėse.
Bet tai – dar ne viskas. D. Dzenkus rūpinasi ne tik savo šeimos gerove – jis
puoselėja senąsias kaimo tradicijas, paveldą, rūpinasi viso kaimo gerove.
– Poteronių kaime gyvenate 39 metus, esate čia nuveikęs daugybę darbų.
Regis, ir kaimo kapines atkūrėte?
– Senosios Poteronių kaimo kapinės buvo apleistos, jose net gyvulius ganė.
Dabar čia laidojami kaimo žmonės. Visi džiaugiamės ir didžiuojamės, kad turime
amžinojo poilsio vietą gimtajame kaime.
Kitas svarbus pasiekimas – istorinio paminklo, Poteronių piliakalnio,
sutvarkymas. Ši vieta taip pat buvo niokojama, nešienaujama. Dabar į piliakalnį
galime užkopti laiptais, kiekvienais metais jis nušienaujamas. Buvau net iš
savo medienos pagamintų suolų, stalų papėdėje pastatęs. Gaila, atsirado tokių,
kuriems tie daiktai užkliuvo.
Ant šio kalno kaimo žmonėms kasmet surengiu Joninių šventę. Vienas visko
nepadaryčiau – palaiko kaimo žmonės, rajono valdžia, seniūnija.
– Kodėl imatės tokių darbų?
– Mano senelis buvo kaimo seniūnas.
Nuo vaikystės jaučiau pareigą sekti jo pėdomis, norėjau puoselėti, atgaivinti
tai, kas negrįžtamai galėjo išnykti – senąsias vertybes. Buvo nelengva, reikėjo
žmonių pagalbos.
Gimiau, užaugau šiame kaime, čia prabėgo gražiausi metai. Čia sukūriau
šeimą. Tai – brangiausia širdžiai vieta.
– Kas labiausiai kelia nerimą, gyvenant Poteronyse?
– Jaunų, darbščių šeimų, kurios gyventų
kaime, ūkininkautų, puoselėtų kaimo tradicijas, trūksta. Juk senųjų gyventojų
vis mažėja.
Jaunų vyrų kaime beveik neliko, žmonės sensta. Apskritai, matau vis labiau
skurstančius, vargstančius kaimo žmones. Iš nevilties imama vartoti alkoholį.
Tai baisiausia.
Ieškau būdų, kaip pritraukti daugiau jaunų, darbščių žmonių, pasiryžusių
gyventi ir dirbti kaime.
– Kaip sekasi pragyventi iš ūkininkavimo?
– Nelengva, nes mūsų pagaminta produkcija yra nuvertinama. Pieną, mėsą
superka taip pigiai. Daug dirbi, daug parduodi, o pelnas mažas. Pragyventi tik
iš ūkininkavimo sunku.
Gerai, kad techniką esu anksčiau nusipirkęs, tad kitiems iškuliu, suariu.
Vis šiokios tokios pajamos. Bet ūkininkavimas man – gyvenimo būdas. Seneliai,
tėvai buvo ūkininkai. Tai iš kartos į kartą perduodamas šeimos verslas.
Tikiuosi, vienas iš sūnų perims vadžias iš manęs.
– Iš šalies pažvelgus į ūkininkus, gali susidaryti įspūdis, kad visas jų
gyvenimas – juodas, įtemptas, nedėkingas darbas.
– Nepasakyčiau. Būna gražių, prasmingų dienų. Gera, kai pasėliai uždera. Tai
kompensuoja sunkų darbą.
Man patinka mano kaimas ir darbas čia. Tai suteikia jėgų, neleidžia palūžti
net sunkiausiomis akimirkomis.
– Ar jums lieka laisvalaikio ir ką tuomet veikiate?
– Nuo jaunystės mėgstu motociklų sportą, žvejoti patinka. Deja, per darbus
nedaug laisvo laiko lieka.
