Per Žolinę į
Pivašiūnus susirinkusių maldininkų akys kryps ne tik į stebuklingu
laikomą Dievo motinos Marijos paveikslą. Visur – ir ant medžių, ir ant
bažnyčios pastato kabo plakatai „Saugokitės kišenvagių”. Tokie
perspėjimai dvasininkams atrodo vienintelis būdas užkirsti kelią
mikliems vagių pirštams.
Bažnyčios
kalno papėdėje įsikūrusioje prekyvietėje dzinguliuoja spalvingi
rožančiai, tvarkingai išrikiuoti angeliukai, šventųjų statulėlės ir
paveikslėliai. Netgi tokios prekės masina vagis. „Skaudu ir keista, kai
vagia religines prekes. Vis tiek jų patys nenaudoja, kažką su jomis
padaro – gal už butelį parduoda”, – atviravo prekiautojai.
Apšvarinti
žmones atlaiduose ypač lengva. „Atvažiuoja senos moteriškės,
atsipalaiduoja. Per spūstį vagis prieina, paspaudžia jų „tašytes” ir
išima piniginę, o jos tada verkia”, – prekiautojas Petras aiškino, kad
susijaudinusios moterys ir prie jo prekystalio dažnai rankines
užmiršta. Iš Krekenavos atvykusiam religinių prekių pardavėjui svetimo
gero nereikia – jis viską nuneša klebonui, kad šis paskelbtų bažnyčioje
ir užmaršuolės ateitų daiktų pasiimti.
„O
kaip einasi prekyba?” – klausiu. Petras tvirtina esąs patenkintas,
religinėmis prekėmis prekiavo dar sovietmečiu, tai – ir darbas, ir
pomėgis, apie kurio džiaugsmus ir vargus jis galėtų romaną parašyti.
„Be to, religinė prekė negenda, ne taip kaip alus ar dešra, ji gali
stovėti šimtą metų”, – prekiautojas švelniai kiloja trapius
mažytėlaičius angeliukus, blizgučiais padabintus. Vieną angelėlį man į
delną įspraudžia – dovana. Ir pabrėžia, kad skulptūrėlė gaminta ne
kokioje Kinijoje, o Italijoje.
20-30 tūkst.
maldininkų – tiek kasmet suplūsta į nedidelį Dzūkijos bažnytkaimį.
Pivašiūnų Žolinės atlaidai garsūs nuo praėjusio amžiaus pradžios –
anksčiau maldininkų procesijos iš visos Lietuvos kelias dienas
keliaudavo, kad galėtų Pivašiūnuose prašyti nuodėmių atleidimo.
Kadangi
norinčiųjų melstis daug, atlaidai trunka net aštuonias dienas.
Kiekviena diena turi savo temą – meldžiamasi už žemdirbius, vaikus,
jaunimą, tikybos mokytojus ir kitus pedagogus.
Šių
metų atlaidai ypatingi – bus minimas Pivašiūnų Marijos paveikslo
vainikavimo dvidešimtmetis. 1988 metų rugpjūčio 14-ąją kardinolas
Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II
palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas,
primenantis Marijos artumą ir globą sovietmečio persekiojimus
išgyvenusiai Lietuvos bažnyčiai.
Nežinia,
koks menininkas ant bukmedžio lentelių nutapė mantija apsisiautusią
juodbruvę Mariją, dešine ranka apglėbusią kūdikį, o kairėje laikančią
skeptrą. Tačiau pasakojimai apie stebuklingą paveikslo galią sklinda
plačiai, tai liudija ir prie meno kūrinio kabantys votai. Daug legendų
pasakojama apie stebuklingus išgijimus. Paveikslas stebuklingai išliko,
kai čia sudegė dvi anksčiau stovėjusios bažnyčios. Dabartinė bažnyčia –
trečioji, ją 1825 metais pastatė broliai benediktinai.
„Tai
yra džiaugsmo šventė. Mes, tikintieji, džiaugiamės Marijos paėmimu į
dangų, tai yra jos išaukštinimas. Marija, kaip ir Kristus, yra mirties
nugalėtoja. Mes irgi galėsime džiaugtis amžinybe kartu su Marija, jei
būsime dori ir mokėsime atleisti”, – lrytas.lt aiškino Pivašiūnų
klebonas Vincas Baublys, sustojęs atsikvėpti po įtemptų pasiruošimo
atlaidams darbų. Jis visus lietuvius kviečia atvykti į vainikais
padabintą miestelį ir pagarbinti Dievą.
„O
kaip su tais kišenvagiais, nebijote, kad plakatai maldininkus
išgąsdins?”, – kai apie tai paklausiame, klebonas nuliūsta. Apie
blogybes jis nenori šnekėti, tik užsimena – būna, kad kartais ir vagys
čia atvažiavę supranta, kad verčiau gyventi sąžiningai.
