Jeigu Alytaus rajono gyventojų kas
paklaustų, koks reikšmingiausias kasmetis įvykis jų rajone, dažnas
greičiausiai nedvejodamas atsakytų: Žolinės atlaidai Pivašiūnuose.
Tam pritaria ir šio rajono meras Algirdas VRUBLIAUSKAS. Jis neabejoja,
kad besibaigiančios vasaros ir artėjančio rudens sandūroje švenčiama
Žolinė – ir atgaiva sielai, ir galimybė susitikti ilgai nesimačiusiems
žmonėms, ir proga aplankyti kasmet gražėjantį Alytaus rajoną.
Garsieji Žolinės atlaidai, švenčiami net aštuonias dienas ir kasmet
į Pivašiūnus sutraukiantys minias maldininkų, jau, ko gero, veržiasi iš
religinės šventės rėmų? – paklausėme ketvirtąją kadenciją Alytaus
rajonui vadovaujančio konservatoriaus A.Vrubliausko.
Tai – ir giminių, draugų, pažįstamų susitikimų metas. Žmonės į atlaidus
renkasi ne tik pasimelsti, bet ir pabendrauti, pabūti kartu, o tai
šiame skubėjimo ir susvetimėjimo amžiuje irgi labai svarbu. Iki Pirmojo
pasaulinio karo Žolinės atlaidai buvo tik Dzūkijos krašto šventė, o
dabar į juos jau važiuoja žmonės iš visos Lietuvos ir net iš kitų
šalių. Pivašiūnų Žolinė Alytaus rajoną garsina visame katalikiškame
pasaulyje. Kartais čia suplūsta apie 30 tūkstančių maldininkų ir kasmet
jų daugėja. Tad mūsų, savivaldybės valdžios, reikalas pasirūpinti, kad
čia suvažiavusiems žmonėms būtų geros sąlygos pasimelsti, pabūti,
pabendrauti.
Įrengiame ir ketiname dar plėsti automobilių, autobusų stovėjimo
aikšteles, visuomet prašome policijos pagalbos, kad pareigūnai padėtų
žmonėms: ne tik reguliuotų eismą, nurodytų laisvas vietas, bet ir
saugotų nuo kišenvagių, kuriuos, deja, atlaidai Pivašiūnuose irgi labai
traukia.
Šventė kasmet keičiasi. Įgijame daugiau patirties ir vengiame klaidų,
kurias galbūt darėme iš pradžių. Žmonės darosi sąmoningesni, ir mes
patys gražiau pasirengiame maldininkų susibūrimui.
Jau kelinti metai per atlaidus aplink bažnyčią visiškai uždrausta
prekyba alkoholiu. Esame įsitikinę, kad bažnyčios papėdėje tokiems
dalykams ne vieta. Tačiau iš pradžių tokiu sprendimu ir prekybininkai,
ir net dalis maldininkų buvo nepatenkinti. Netgi buvo pasigirdę
gąsdinimų, kad dėl to sumažės į atlaidus atvažiuojančių žmonių.
Nesumažėjo. Ir girtų, griuvinėjančių aplink, nematyti, kaip
pasitaikydavo anksčiau. Nuo kitų metų ketiname uždrausti prekybą
alkoholiu ir abiejose Pivašiūnų parduotuvėse.
Kas antri metai (taip bus ir šiemet) ant legendinio Skrynios kalno,
prie Ilgio ežero, po mišių rengiamas šventinis vakaras „Žolinės
skrynia“. Žmonės linksminasi žolynais išpuoštoje scenoje, grojant
liaudies kapeloms, koncertuojant Lietuvos estrados žvaigždėms, vakare
jaunimas šėlsta diskotekoje. Šiemet bus ir rimtosios muzikos dalis.
Žolinės atlaidai švenčiami ne tik Pivašiūnuose, tačiau būtent čia
vykstantieji vadinami garsiausiais, į juos suplūsta daugiausia
tikinčiųjų. Kaip manote, kodėl?
Rizikuoju būti neobjektyvus, nes pats esu pivašiūniškis, bet Pivašiūnai
turi išskirtinę aurą. Kelis kartus degusioje miestelio bažnyčioje po
gaisrų išliko stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas,
traukiantis tikinčiuosius savo galiomis.
1988 metais šis paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II
dovanota karūna, Pivašiūnų Švč. Mergelei Marijai suteiktas Nuliūdusiųjų
Paguodos titulas. Taigi šiemet – paveikslo karūnavimo dvidešimtmetis.
Žmonės eina prie jo keliais, meldžiasi, prašo Švč. Mergelės Marijos
pagalbos, ir daugelis sako, kad padeda.
Ar tikite tokiais pasakojimais ir stebuklingomis paveikslo galiomis?
Man tai yra tiesiog įaugę į kraują. Net nesvarstau, kaip yra iš
tikrųjų. Esu nuodėmingas, klystantis, bet tikintis žmogus. Ne tik dėl
stebuklingojo paveikslo einu į bažnyčią – man to reikia kaip duonos.
Ten sustiprėju, atgaunu dvasinę pusiausvyrą.
Per didžiuosius atlaidus bažnyčiose niekada nestinga politikų.
Kasmet rugpjūčio 15-ąją daug jų suplūsta ir į Pivašiūnus. Šiemet
politikų desantas, ko gero, bus dar gausesnis, juk čia pat – rinkimai,
ir dažnas nenori praleisti progos pasirodyti žmonėms. Ar dalyvavimas
atlaiduose politikui – didelis privalumas?
Mano paties apsilankymai bažnyčioje nedažnėja prieš rinkimus ir
neretėja po jų. Ir kitų neskubėčiau vertinti: politinė veikla, ypač
rinkimų reikalai, sekina. Gal žmogus eina į bažnyčią ne tik norėdamas
pasirodyti, bet ir ieškodamas dvasinio nusiraminimo. Nors prieš
rinkimus iš tiesų pastebiu politikų suaktyvėjimą – jie dažniau lankosi
bažnyčiose. Bet vertinu tai teigiamai. Jų atvykimas – tai pagarba mūsų
rajonui.
Bet ar tikintieji neniurzga, kad į pirmąsias eiles besibraunantys
politikai lyg ir savinasi atlaidus – mėgina juos paversti savo
pasirodymų arena?
Tokių priekaištų tikrai nesu girdėjęs ir pats taip nevertinu. Juolab
kad ne visi politikai ir veržiasi ant pakylos. O mes, pivašiūniškiai,
visuomet su dideliu džiaugsmu sutikdavome visus atvykstančius svečius,
tarp jų ir garsius žmones. Ir dabar laukiame visų, kurie tik pas mus
atvažiuoja.
Kokį Alytaus rajoną išvys į šiemetę Žolinę suvažiuosiantys maldininkai?
Besikeičiantį, atsinaujinantį, gražėjantį. Nemažai pokyčių ir pačioje
atlaidų širdyje – Pivašiūnuose. Istoriniu įvykiu tapo miestelyje
pradėta socialinio būsto statyba. Tai – pirmasis naujai statomas
socialinis būstas mūsų rajone. Čia bus įrengta 18 butų. Baigiamos
remontuoti naujos Pivašiūnų seniūnijos patalpos, artėja prie pabaigos
sporto salės tvarkymo darbai. Pivašiūnuose daug sportuojančio jaunimo,
o sporto salė iki šiol buvo labai prasta. Pernykščiais Statistikos
departamento surinktais duomenimis, Alytaus rajono savivaldybė pagal
įvairius rodiklius – gyventojų užimtumą, sėslumą, investicijas – užėmė
ketvirtąją vietą Lietuvoje. Tai buvo netikėti, bet labai maloniai mus
nustebinę rezultatai. Juos žinodami, drąsiai sakome, kad Alytaus rajone
gera gyventi – toks mūsų savivaldybės šūkis.
Gana drąsus šūkis…
Būdami ketvirtojoje vietoje šalyje, turime teisę taip teigti. Mūsų
savivaldybė labai aktyviai pasinaudojo Europos Sąjungos struktūrinių
fondų lėšomis, ne mažiau aktyvūs buvo mūsų rajono ūkininkai, jie gavo
daugiausia SAPARD lėšų Alytaus apskrityje. Vienas geriausių rodiklių
mūsų rajone – gyvenamųjų namų statyba. Net ir šiemet, kai daugelis jau
kalba apie prasidėjusį sunkmetį ir statybose įsijungusius stabdžius,
mūsų rajone statoma masiškai. Arčiau miesto labiau kuriasi vietiniai
gyventojai, atokesnes paežeres, kitas vaizdingas vietas renkasi iš
toliau atvykstantys žmonės – vilioja graži mūsų rajono gamta.
Tačiau prieš porą metų daugelis jau buvo išsigandę, kad šioje
gražioje gamtoje gali iškilti vietovės patrauklumą gerokai mažinantis
celiuliozės fabrikas. Tai jis bus ar nebus?
Tas reikalas buvo labai išpūstas ir paskleista daug netikslios
informacijos. Apie jokią statybą dar net nebuvo kalbama. Kalbėta tik
apie tokio objekto poveikį aplinkai. Kadangi Alytaus rajonas buvo
minimas kaip viena galimų tokios statybos teritorijų, davėme sutikimą
atlikti poveikio aplinkai tyrimą. Tik gavus jo rezultatus būtų buvę
priimti sprendimai dėl statybos. Bet žmonės labai sunerimo. Kadangi
buvo metas prieš rinkimus, fabriko statybos kortą iškart pasigavo
politikai. Prieita net iki kuriozų – pradėti rinkti parašai, kad būtų
nugriautas fabrikas. Nenorėdami, kad aistros būtų kurstomos, ir
mėgindami išvengti politinio šios temos eskalavimo, rajono tarybos
daugumą sudarančių partijų atstovai paskelbė pareiškimą, kuriame
vienaprasmiškai pasisakė prieš celiuliozės fabriko statybą Alytaus
rajone.
Visuomenės nuomonė labai svarbi, tačiau, kai prieš rinkimus iš to dar
daroma ir politika, tai jau nėra gerai. Nors šiuolaikiškai įrengti
tokie fabrikai yra statomi daugelyje šalių. Manyčiau, kad politikavimą
nuo tokių dalykų reikėtų atsieti ir labai rimtai įvertinti, kokios
naudos iš to galima turėti. Bet jau apsisprendėme: celiuliozės fabrikas
nebus statomas Alytaus rajone. Suprantame, kad ir vien iš turizmo
neišgyvensime, bet tai yra labai svarbi sritis, kurią ketiname plėtoti.
Turime sumanymą Daugus paversti kurortine vietove, kurioje
poilsiautojams nestigtų pramogų. Arčiau Alytaus esančiose rajono
teritorijose planuojame plėtoti pramonę. Mūsų strategija –
daugiafunkcis ūkis.
Užsiminėte apie politikavimo įtaką svarbiems sprendimams. Ar
savivaldybėje, kur meras turėtų būti daugiau ūkinis, o ne politinis
vadovas, įmanoma atskirti politikavimą nuo ūkininkavimo?
Per
didelis politikavimas kenkia savivaldybės darbui ir čia gyvenantiems
žmonėms: trukdo priimti operatyvius ir racionalius sprendimus. Tačiau
visiškai jo išvengti neįmanoma, tad reikia laviruoti ir stengtis
suderinti tuos du dalykus, kad būtų išlaikyta protinga ir saikinga
pusiausvyra tarp politikavimo ir ūkininkavimo.
