Alytuje daugėjant žiniasklaidos priemonių, nusprendėme
pakalbinti emigravusį alytiškį, neseniai pradėto leisti lietuviško emigrantų
laikraščio „Lietuva UK“ redaktorių Virginijų Kacinkevičių.
– Neseniai buvote grįžęs
į Alytų. Kokia nuomonė apie Alytų – ar labai pasikeitęs nuo paskutinio
apsilankymo? Kokių renginių, paslaugų ar prekių pasigedote?
– Alytuje nebuvau pusantrų metų, tad iš tikrųjų buvo įdomu
pamatyti, kaip pasikeitė miestas. Nors Alytuje praleidau tik keletą dienų,
deja, be keleto naujų ,,Maksimų‘‘, ,,Čili‘‘ picerijos ir ,,Senukų‘‘ prekybos
centro, kažkokių kitų radikalių pasikeitimų nepastebėjau. Aišku, pasikeitė ir
kainos, tačiau tai būdinga visai Lietuvai.
– Ne paslaptis – esate
„Lietuva UK“ redaktorius, galbūt skaitėte ir Alytaus spaudą. Kokia nuomonė apie
ją?
– Daugmaž peržvelgiau Alytaus spaudą, tačiau kažkokių
džiuginančių perspektyvų neįžvelgiu. ,,Alytaus naujienų‘‘ kaina neatitinka
laikraščio kokybės ir, atrodo, jog daugiau yra ,,žaidžiama‘‘ vardu. Nemokamas
,,Miesto laikraštis‘‘ visai nesužavėjo, nes tiek informacija, tiek pats
laikraščio apipavidalinimas nepaliko įspūdžio: ,,Dovanotam arkliui į dantis
nežiūrima‘‘. Į rankas pakliuvo ir nemokamas žurnalas (neatsimenu pavadinimo)
(„XXLlaisvalaikis -red.p.), kurį 90 procentų sudaro reklamos, tad iki galo
nesupratau, ar tai reklaminio, ar informacinio pobūdžio leidinys. Iš visos
laikraščių galybės galėčiau išskirti ,,Mano Dzūkija“, kuris turi perspektyvų
tapti geru laikraščiu, tačiau, kaip galima spręsti iš pirmojo numerio, jis
orientuotas į vyresnio amžiaus skaitytojus.
Galiu patvirtinti, jog kokybiškiausias masinės informacijos
produktas, kurį pateikė Alytaus miestas – tai radijas FM99.
– Ar įžvelgiate
skirtumus, tarp UK ir Alytaus spaudos, kokie jie? Kur Alytui pasitempti
reikėtų?
– Visuomet sakiau, kad Alytus – tai miestas, kuriame geriausia
nugyventi senatvę, nes jis per daug ramus, nuspėjamas, pastovus ir netgi šiek
tiek provincialus. Manau, reikėtų atsisakyti tos provincialumo etiketės, o tai
turėtų diktuoti spauda. Deja, žvelgiant į miesto spaudą, susidaro įspūdis, kad
ji tą provincialumą skatina.
– Koks Alytaus įvaizdis
užsienyje? Ar daug žmonių žino, kur Dzūkijos sostinė?
– Daugelis net nežino, kur Lietuva yra, todėl apie Alytų
kalbėti dar sunkiau (juokiasi).
– Kaip tapote „Lietuva
UK“ redaktoriumi?
– Tai galima vadinti atsitiktinumu – tiesiog atsidūriau
reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Jungtinėje Karalystėje daugiau nei metus
dirbau statybose. Internete radau skelbimą, siūlantį darbą ofise. Paskambinau,
o nuvykęs, sužinojau, jog kompanija planuoja leisti lietuvišką laikraštį. Taip
ir likau.
– Kodėl emigravote?
– Kažkokias konkrečias priežastis rasti sunku. Penkerius metus
dirbau Panemunės vidurinėje mokykloje ir pajaučiau kažkokį sąstingį, dingo
motyvacija, reikėjo kažką pakeisti: aplinką, darbą, galbūt, šalį. Laikau save
sėsliu žmogumi, tad tokie kardinalūs sprendimai buvo sunkūs, bet įdomūs.
Alytus – mažas miestas, kuriame buvau atpažįstamas, turėjau
susikūręs kažkokį vardą, o čia patekau į daugiamilijoninę terpę, kurioje tu esi
niekas. Įdomus jausmas. Dar patobulinau savo statybininko įgūdžius (juokiasi).
– Ar grįšite į Alytų
ilgesniam laikui, tuo labiau Didžiojoje Britanijoje planuojama krizė (kurios,
anot mūsų premjero, dar Lietuvoje nėra)?
– Artimiausiu metu planų grįžti į Alytų (ar Lietuvą) nėra.
Aišku, svarbu mylėti Tėvynę, gimtąjį miestą, tačiau laikausi nuomonės, jog
žmogus turėtų gyventi ten, kur jaučiasi gerai, ten, kur gali realizuoti save,
nepriklausomai nuo šalies ar žemyno pavadinimo. Kol kas čia jaučiuosi gerai,
kol kas Londoną vadinu savo namais.
– Ką veikiate
laisvalaikiu, jei tokį turite?
Bandau nepamiršti grojimo gitara įgūdžių, skaitau, lankausi
koncertuose, parodose, miegu, sportuoju – veikiu tą patį, ką laisvalaikiu
veikia kiekvienas paprastas žmogus.
