Alytaus miškų urėdijos miškai
apsupti šalyje svarbių saugomų teritorijų: pietuose – Dzūkijos nacionalinis ir
Metelių regioninis parkai, vakaruose – Žuvinto biosferos rezervatas, šiaurėje –
Nemuno kilpų regioninis parkas, rytuose – Aukštadvario regioninis parkas.
Suprantama, miškininkų ūkinė veikla šiose teritorijose ribojama, tačiau
lankytojams jos yra itin patrauklio
Neliestas šimtametis šilas
Pasak Alytaus miškų urėdo
Rimanto Prūsaičio, panašu, kad Punios šilas, užimantis Nemuno kilpą ties Punia,
niekada nebuvo iškirstas. Pagal senąjį tikėjimą, mirusiuosius nuo gyvųjų turėjo
skirti vanduo, o jame esantys pilkapiai leidžia daryti išvadas, kad šilas
visada buvęs žmonėms ypatinga ir svarbi vieta. „Ir dabar, kai prasideda
uogavimo ir grybavimo sezonas, stengiamės riboti įvažiavimą į šilą, kad
išsaugotume šį unikalų mišką”, – sakė R.Prūsaitis.
Kad Punios šilas išties unikalus, rodo ir jo vieta. Nemuno kilpos ilgis,
juosiantis Punios šilą, yra apie 19 kilometrų, o „įėjimas” į šilą – tik 2,2 km.
Dabar šilas užima tik 2,7 tūkst. hektarų, o 1842 metais, pagal Palujansko
aprašymus, giria buvo nusidriekusi 10,7 tūkst. ha.
1863 metų sukilimo metu Punios šilas, caro gubernatoriaus Muravjovo įsakymu,
siekiant sugaudyti šile besislapstančius sukilėlius, buvo padalytas į dvi
dalis. Iškirsta linija, vadinama Muravjovo arba Plačiąja.
Beje, šiame šile glaudėsi ne tik sukilėliai. Pokario metais jame savo žeminę
buvo įsirengęs ir Dainavos apygardos partizanų štabas. Išdavus bunkerio vietą,
1947 metų rugpjūčio 11 dieną partizanus apsupo NKVD kariuomenė. Į žeminę įmetus
granatą, keturi partizanai žuvo, o kiti keturi buvo sužeisti ir paimti į
nelaisvę.
Pirmieji miškotvarkos darbai vykdyti XIX a. Kvartalinių linijų tinklas buvo
galutinai suformuotas 1934 m., suskirstant šilą į 48 kvartalus. Toks jis liko
iki šiol.
Rojus biologams
Tarpukariu buvo svarstoma
galimybė Punios šilą paskelbti nacionaliniu parku. „1945 metais jis tapo
gamtiniu draustiniu, 1951-aisiais – medžioklės draustiniu, o 1960 metais –
botaniniu-zoologiniu draustiniu. Vėliau, paskelbus ypač svarbiu miško masyvu,
įtrauktas į Nemuno kilpų regioninį parką”, – kalbėjo R.Aleknavičius.
Saugomas visas šilas, o ypač atskiri jo plotai: apie 650 ha genetinis
draustinis, trijuose kvartaluose 142 ha plote esantis rezervatas, kuriame jau
beveik 40 metų nevykdoma jokia ūkinė veikla. „Kur medis nukrenta, ten ir guli,
kur koks augalas ar grybas užaugo, niekas jo neišraus, nesutryps. Žmonėms
vaikščioti po rezervatą draudžiama”, – teigia girininkas. Būtent dėl šios
priežasties, šis rezervatas tapo tikru rojumi biologams, čia atrandantiems
daugybę į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų, grybų, kerpių, vabzdžių.
„Reikia pamatyti, kaip jie džiaugiasi kažką radę, vieni kitiems rodo, aikčioja,
lotyniškus pavadinimus tik beria”, – prisiminęs šypsosi R.Aleknavičius.
Vienintelė draudimo vaikščioti po rezervatą išimtis yra daroma tik vienoje
vietoje – norint pasiekti aukščiausią Lietuvos pušį, kurios aukštis yra 42
metrai. Ši pušis paskelbta gamtos paminklu, kaip ir Storasis ąžuolas, kurio
aukštis – 30, apimtis – 5,6 m, diametras – 2,1 metro.
Ne vieną dešimtmetį buvo teigiama, kad aukščiausia Lietuvos eglė – 42 metrų
Prienų šilo žaliaskarė, nudžiūvusi 1974 metais. Ją nupjovus paaiškėjo, kad
aukštis buvo 44,5 metro.
Gamtos paminklais buvo paskelbti ir keturi ąžuolai. Dabar jų teliko du ir
puošia Ąžuolų alėja vadinamą panemunės taką. Beveik visi, 400 metų
skaičiuojantys ąžuolai čia kažkam skirti – dalis didiesiems Lietuvos
kunigaikščiams, dalis žymiems mūšiams. Tai urėdo R.Prūsaičio idėja.
Duoklė protėvių tikėjimui
Ne tik medžiais įdomus Punios
šilas. Ilgamečio Punios girininko Juozo Jegelevičiaus ir tautodailininko Jono
Ražansko pastangomis čia 1979 metais, girininkijos įkūrimo 60-mečio proga
įrengtas muziejus. Jame galima susipažinti su šilo gyvenimu, čia surinkta ir
nemažai senovinių miškininkystės įrankių, namų apyvokos rakandų.
Šile pastatytas namelis dažniausiai naudojamas atvykstantiems medžiotojams
apgyvendinti bei poilsiui, 1996 metais medžio drožėjai pakeliui link jo pastatė
skulptūrų ansamblį, vaizduojantį senovės lietuvių medžioklės dievus ir deives,
medžiotojo skulptūrą, „sostą” medžioklės karaliui. Tai buvo „Medžiotojų tako”
pradžia.
1997-aisiais Dzūkijos krašto drožėjai pradėjo „Žaltės slėnio” skulptūrų
ansamblio kūrimą. Tai – senojo tikėjimo, pasaulėžiūros interpretacija. Jau
pastatytas kol kas didžiausias aukuro akmuo Lietuvoje, įkurta šventos ugnies
aukojimo vieta, pastatytos keturios ąžuolinės ugnies saugotojos – vaidilutės
bei pradėtas dievų ir dievybių ratas. Kol kas yra išdrožtas tik Perkūnas, viena
populiariausių dievybių persikūnijimo prasme: perkūnas – žaibas – žaltys.
Ypač daug darbų nuveikta 1995-1998 metais. J.Ražanskas, V.Krušna ir kiti
liaudies meistrai pridrožė įvairiausių skulptūrų, puošiančių šilą ir
primenančių svarbius įvykius.
„Iki šiol visos gamtosauginės priemonės leido šilą išlaikyti kaip sengirę. Ar
išliks Punios šilas Lietuvos sengirių reliktu ir ateityje, priklausys nuo to,
kaip pavyks suderinti gana prieštaringų veiklos sričių – gamtosaugos, miškų
ūkio, medžioklės ir rekreacijos interesus. Vis dėlto išsaugoti jį yra mūsų,
miškininkų, misija”, – pabrėžė R.Aleknavičius.
Pamatyti yra ką
Daugelis Alytaus vietovių yra
svarbios istoriškai ir yra vertingas paveldas. Garbingą lietuvių praeitį mena
Punios piliakalnis, vadinamas Margio Kalnu. Ant jo XIV amžiuje stovėjusi medinė
pilis tapatinama su Pilėnais.
Rumbonių kaime galima apžiūrėti unikalią medinę bažnytėlę, o kapinaitėse –
balto marmuro paminklą grafaitei Jadvygai Korevaitei. 1648 metais pastatyta
Pivašiūnų bažnyčia yra garsi ne tik Lietuvoje. Didžiajame jos altoriuje yra stebuklingasis
Dievo Motinos paveikslas.
Iš viso Alytaus rajone yra daugiau kaip 500 kultūros paveldo objektų: Punios
bažnyčios XVIII-XIX a. skulptūros, Simno bažnyčios dailės kūriniai, Daugų
bažnyčia, bolševikų okupacijos aukų memorialinis paminklas Klepočių ir
gretimuose kaimuose ir kt.
Bendradarbiaujama su
savivaldybe
Pasak urėdo pavaduotojo
medienos ruošai ir prekybai Šarūno Antanevičiaus, paskutiniais metais
miškininkai vis labiau pradėjo bendradarbiauti su Alytaus miesto savivaldybe.
Abiejų institucijų pastangomis, pasinaudojus ES lėšomis baigiamas įrengti
dviračių ir pėsčiųjų takas, sujungiantis Alytaus šilelį su Kaniūkų tiltu.
Ateityje tikimasi šį taką pratęsti ir kitoje Nemuno pusėje, neaplenkiant
piliakalnio. „Tada jis būtų kokių 7-9 kilometrų ilgio ir taptų turizmo traukos
centru”, – planais dalijosi Š.Antanevičius.
Bendraujant su savivaldybe, buvusiame karjere jau baigiamos įrengti trasos ir
keturračiams. Dar visai neseniai šios transporto priemonės vairuotojai keldavo
miškininkams nemažą galvos skausmą. Jie ne tik išmaldavo miesto miškų paklodę,
bet važinėdavosi net piliakalnių šlaitais. „Pirmiau su jais labai pykdavomės,
po to rašėme straipsnius į spaudą, auklėjome, kad taip negalima elgtis,
galiausiai susėdę su savivaldybės atstovais nutarėme jiems pasiūlyti vietą
pasivažinėjimams. Šie idėją labai geranoriškai priėmė”, – kalbėjo urėdo
pavaduotojas.
Vienintelė problema, kurios nepavyksta išspręsti net ir bendradarbiaujant su
savivaldybe – šiukšlinimas miškuose. „Tvarkos trūksta ne tik miškuose, bet ir
dzūkų namuose. Jei atvažiavo į mišką, tai devyni iš 10 prišiukšlins. Tik vienas
iš jų susirinks tai, ką atsivežė. Bet mes jau pripratę prie visko – surenkame,
sutvarkome, juk nesėdėsi ir neverksi”, – piktinosi R.Prūsaitis. Pasak jo, nors
nuolat organizuojamos talkos, per kurias miškai išvalomi, tačiau ypač pavasarį,
kai nutirpsta sniegas ir rudenį, prasidėjus uogavimo ir grybavimo sezonui, į
miškus būna baisu įžengti. „Daugumoje Europos šalių miškai transportui
uždaryti, o pas mus važiuoja kas kur nori. Privatininkai iškart užsidaro, o mes
neturime teisės. Viskas turi būti proto ribose”, – kalbėjo urėdas.
Su privatininkais nesipyksta
Urėdijos teritorijoje yra 52
proc. valstybinių ir 48 proc. privačių ar privatizacijai skirtų miškų. Rūpesčių
su privačių miškų savininkais urėdijos darbuotojai neturi. „Jie mišką kerta,
bet jį ir atkuria”, – sakė R.Prūsaitis.
Miškui įveisti reikalingus medelius mielai parduoda urėdijos medelynas, šiuo
metu užimantis 123 ha plotą. 2004 metais jame buvo įrengta moderni laistymo sistema
apimanti visą medelyno plotą. Jame išauginti miško ir dekoratyviniai sodinukai
prisitaikę augti mūsų klimato sąlygomis, todėl yra atsparesni ligoms ir
šalčiui. Jie dauginami iš medelyne augančių medžių paruoštų gyvašakių ir sėklų.
„Miškui atkurti ir įveisti auginame eglės, pušies, ąžuolo, juodalksnio, klevo,
liepos, beržo, drebulės, maumedžio sodmenis. Sodyboms apželdinti ir aplinkai
papuošti, auginame apie 100 įvairių rūšių ir formų dekoratyvinių augalų, iš
kurių 6 vijoklinės, 10 skiepytų, 12 gyvatvorinių rūšių. Kalėdinėms eglutėms
auginame paprastųjų, dygiųjų, baltųjų eglių, pilkojo kėnio sodinukus ir šakas”,
– vardijo urėdas.
Kasmet medelyne išauginama apie 1,5 mln. sodmenų, tinkamų miškui atkurti ir
įveisti, kurių pilnai užtenka urėdijos kirtaviečių atželdinimui, naujo miško
įveisimui ir privačių asmenų poreikių patenkinimui.
Tik leiskite dirbti
Šiemet mediena nėra paklausi, nors ir nebrangi. Miškininkai su nostalgija
prisimena 2007-uosius, kai medienos kainos kilo lyg ant mielių, o pirkėjų
nebuvo galima atsiginti, tačiau buvo aišku, kad tokie reiškiniai pasitaiko
nedažnai. Teko šiemet miškininkams patirti ir įvairiausių spaudimų, išgirsti
reikalavimų ar pageidavimų kai kuriems medienos perdirbėjams teikti medieną
išskirtinėmis sąlygomis, už mažesnę, jiems priimtiną kainą. „Vadovaujantis
prekyba mediena taisyklėmis urėdijai svarbiausia parduoti produkciją kuo
didesne kaina, kurią pasiūlo patys medienos pirkėjai konkurso metu. Atskirų
medienos pirkėjų noras nupirkti medieną pigiau ar lengvatinėmis sąlygomis
iškreipia laisvosios rinkos ir konkurencijos principus. To neturėtų būti!” –
teigė R.Prūsaitis.
Jo nuomone, reikia ne sugalvojus pulti statyti naujas gamyklas, o pirma
paskaičiuoti, kokia gamykla Lietuvai reikalinga, kokia bus pelningesnė – ar
gaminanti plokštę, ar baldus, ar popierių, ar celiuliozę, ar paprasčiausią
biokurą iš kirtimo atliekų, kurių kasmet apie 2 mln. kub. m lieka supūti
kirtavietėse. Kol kas tokių studijų Lietuvoje niekas nedarė. „Jiems svarbiausia
šaukti, prašyti, pageidauti, o kaip bus toliau, niekas nežino. Kodėl miškų
urėdijos turi prarasti 30-40 mln. litų? Kodėl mes turime dėl to nukentėti?
Tokiu atveju pajamas prarastų ir valstybė. Apie tai niekas nekalba. Svarbiausia
– pastatyti didžiulę gamyklą, paimti Europos Sąjungos pinigus, įdarbinti daug
žmonių, svarbu garsiai šaukti, kad daroma gera Lietuvai, o kas po to –
nebesvarbu”, – piktinasi R.Prūsaitis.
Urėdas sako pavydžiai žiūrintis į kolegų darbą Estijoje, Lenkijoje,
Vokietijoje, kur susiklostę senos miškininkystės tradicijos, nėra didelių
revoliucijų, tvarkomasi regioniniais principais, o valstybiniai miškininkai
kartu prižiūri ir privačius miškus.
Susijęstraipsniai
