Šiais
metais Kaune surengtame konkurse „Mis negalia” dalyvavo ir Alytuje
gyvenanti Vida Stankevičiūtė. Ji laimėjo „Mis foto negalia”
titulą. „Sutikau dalyvauti, nes buvo įdomu, kitaip sakant, iš smalsumo.
Ir pildydama anketą dalyvių atrankai rašiau, jog įprastame „Mis”
konkurse merginos dažniausiai nurodo norinčios išbandyti save,
o neįgaliam žmogui gyvenime tenka ir taip daug išbandymų. Jei nepalūžai
keletą metų sėdėdamas vežimėlyje, tai jau nebereikia sau įrodinėti,
kad kažką gali ar sugebi…”, – sako sunkia genetine liga serganti
mergina. Neįgaliųjų vežimėlis Vidai padeda judėti jau kelerius
metus. Anksčiau, nors ir sunkiai vaikščiodama, Vida sėkmingai baigė
psichologijos specialybės bakalauro studijas Vytauto Didžiojo Universitete.
Visai neseniai palaužta fiziškai, tačiau tikrai nepalūžusi dvasiškai
Vida Stankevičiūtė atsikraustė gyventi į Alytų ir dabar laime
ir vargais dalinasi su savo draugu Viktoru.
–
Kaip manote, kaip Jus, kaip žmogų, paveikė žinia, kad gyvenime teks
sunkus išbandymas – neįgalaus žmogaus dalia?
–
Yra toks posakis, kad šuo ir kariamas pripranta. Šiuo atveju, manau,
pripratimas reikštų pasidavimą. Pasirinkimas neįgaliajam nedidelis
– arba pasyviai susitaikai su situacija, arba ieškai būdų, kaip
tapti ne tik gyvenimo stebėtoju, bet ir dalyviu: įvertini savo sugebėjimus
ir jais naudojiesi. O liga mane išmokė ryžto ir kantrybės. Be šito
būtų sunku, nes ne visada viskas pasiseka iš karto, ne viską pati
savarankiškai galiu padaryti. Dar išmokė vertinti vidinę ramybę.
Galiu siekti, kovoti, maištauti, tačiau man svarbu, kad viduje būtų
harmonija, o ne sumaištis.
–
Kas Jus paskatino, pasiūlė dalyvauti konkurse „Mis negalia”, gal
ką iš jo pati gavote, išmokote?
–
Dalyvauti pasiūlė konkurso rengėjai. Vertingiausia ten gauta dovana
– pažintis su šauniomis merginomis. Su keliomis konkurso dalyvėmis
iki šiol artimai bendraujame. Būčiau atsisakiusi dalyvauti, dabar
turėčiau keliomis draugėmis mažiau. Pripažinkime, kad kiekvienam
žmogui, nežiūrint į tai, sveikas jis ar ne, bendraminčiai, tikri
draugai yra svarbus dalykas gyvenime. Tad konkursas dar kartą patvirtino
nuostatą, jog reikia pasinaudoti duota galimybe, šansu. Jei iš anksto
žinotume, ką prarastume atsisakydami iš baimės, kad nepasiseks,
kažkas ne taip supras, nepalaikys, nė vienas nešvaistytume galimybių.
„Mis Negalia” konkursas taip pat buvo vertinamas dviprasmiškai.
Buvo nuomonių, kad merginoms su vežimėliais scenoje ne vieta, kad
neįgalieji turbūt jau jokių problemų nebeturi, jei linksmybės jiems
rūpi. Kiekvienas į situaciją žiūrime savaip… Visgi daugiau buvo
malonių atsiliepimų, ir tai džiugina.
O
šiaip konkurso nesureikšminu. Žiūriu į tai kaip į linksmą pokštą.
–
Kokius darbus dirbate šiandien?
–
Šis klausimas gal labiau tiktų kokiam verslininkui. Aš labai daug
darbų tikrai nedirbu. Jau baigusi studijas pradėjau dirbti vienoje
leidykloje, leidžiančioje žurnalus vaikams. Taipogi užsiimu vertimais.
Mėgstamiausias mano hobis – įvairūs smulkūs rankdarbiai.
–
Jūsų ateities planai – ar liksite gyventi Alytuje? Kaip Jums šis
miestas?
–
Alytus – gražus miestas, turintis daug nuostabių ežerų savo apylinkėse.
Per tuos kelis mėnesius pastebėjau ir keistų dalykų. Nuostabą kelia
perėja, kur nuvažiavimas nuo šaligatvio vienoje gatvės pusėje yra
ties perėja, o kitoje pusėje – metras ar pusantro šalia perėjos.
„Maximos” prekybos centras, galima sakyti, atrado naują neįgaliųjų
rūšį: jo aikštelėje dalis neįgaliųjų mašinoms skirtų vietų
pažymėta ženklu, kuriame žmogutis yra be galvos. Su draugu juokaujame,
kad ten vietos begalviams. Bet čia smulkmenos, neįgalieji taip pat
turi humoro jausmą. O tai, kiek laiko liksiu Alytuje, priklauso ne
vien nuo manęs. Dabar esu ne viena, o ir daugybė nenumatytų
aplinkybių pakoreguoja planus.
–
Kas gyvenime Jums labiausiai padeda?
–
Padeda pasitikėjimas savimi. Aš puikiai žinau, ką galiu, žinau,
ko reikia, kad galėčiau dar daugiau. Tas galėjimas siekti, dirbti,
kurti taip pat padeda. Žinoma, kalbant apie kitą – negalėjimo –
pusę, didžiausi pagalbininkai yra mama, draugai ir giminės.
Be jų paramos, palaikymo daug ko nebūčiau nuveikusi, nebūčiau tokia,
kokia esu dabar. Šiuo metu didžiausias rūpestis tenka draugui, su
kuriuo gyvenu. Dabar jis, kaip ta kava trys viename, draugas, pagalbininkas,
guodėjas.
–
Gal šį straipsnį skaitys žmogus, patekęs į panašią bėdą, kokią
Jums teko ir vis dar tenka išgyventi. Ką pirmiausia reikia daryti
norint neprarasti vilties?
–
Tokia situacija gal yra bėda, bet tikrai ne tragedija. Pirmiausia reiktų
padėkoti, kad esi gyvas, nes išeiti anapilin visi suspėsime, nė
vieno iš mūsų neužmirš iš čia pasiimti. Mano atveju, liga progresavo
iš lėto, tad staigaus persilaužimo nereikėjo – likimas po truputį
pratino prie sunkumų. Kai teko sėsti į vežimėlį, padėtis vėl
pasikeitė. Žinoma, iš pradžių būna šoko stadija, kai nesinori
patikėti, jog tai nutiko būtent tau – norom nenorom imi galvoti,
kodėl man, už ką? Tačiau tai praeina, tuomet svarbiausia blaiviai
įvertinti situaciją: ką galima padaryti, pakeisti, kad galėčiau
gyventi pilnavertį gyvenimą? Čia kalbu ir apie namų aplinkos pritaikymą,
reikiamos pagalbos, tarnybų susiradimą, tiesiog žinojimą, kur kreiptis.
Manau, kiekvienas iš mūsų turime vidinių jėgų nepalūžti.
Kiekvienas
sau esame išskirtinis, ir ta nelaimė atrodo didesnė nei kitų…
Visgi aš pati sau retkarčiais vis primenu, jog nesu viena tokia. Daugybė
žmonių juda vežimėlio pagalba, jie sukuria savo gyvenimus, dirba,
myli, jaučiasi laimingi. Tad kuo aš kitokia? Nuo mano pačios pastangų
juk taip pat priklauso tai, ką aš turiu ir ką galiu turėti. Klausėte
apie viltį. Aš neturiu vilties pakilti iš vežimėlio, tačiau tai
netrukdo svajoti. Kartais pasidomiu, kaip tokie žmonės gyvena užsienyje
– jie ir žirgais jodinėja, ir nardo su vežimėliu. Aš norėčiau,
jei ne iš lėktuvo su parašiutu iššokti, tai bent jau oro balionu
paskraidyti. Kada nors tai būtinai išsipildys.
–
Ar sunku neįgaliam žmogui baigti aukštąsias studijas, ar nuolaidžiauja
dėstytojai, ar padeda studijų draugai?
–
Situacija aukštojo mokslo srityje labai pasikeitė nuo tų laikų,
kai aš mokiausi. Neturėjome mes nei pritaikytų bendrabučių, nei
auditorijų ar specialios išmokos mokslo reikmėms, dauguma universiteto
pastatų buvo be liftų. Mano akimis, viskas eina į gera. Žinoma,
ne tokiu tempu, kaip galbūt norėtųsi neįgaliems studentams, bet,
palyginus su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį, dabar neįgalieji tikrai
turi geresnes sąlygas studijuoti. Studijų metais tikrai jokių nuolaidų
dėl to, kad esu neįgali, negavau. Greičiau atvirkščiai – būdamas
kitoks, esi labiau pastebimas, daugiau klausinėjamas. Stojau į universitetą
mokytis, o ne šiaip iš neturėjimo ką veikti. Kita vertus, tuo metu
mažai neįgaliųjų studijavo, tad buvo atsakomybė prieš naujus studentus.
Žinant, kad vėliau pas tą patį dėstytoją mokysis dar ne vienas
negalią turintis jaunuolis, nesinori suformuoti išankstinę blogą
nuomonę apie neįgaliuosius. Studijų draugų pagalba tikrai reikalinga.
Džiaugiuosi, kad sutikau tokių, kuriems mano negalia netapo kliūtimi
bendravimui ir draugystei.
–
Kas paskatino pačią ryžtis pradėti mokslus Kaune, palikus tolimąjį
gimtąjį Radviliškio rajoną?
–
Nesunku buvo ryžtis. Baigusi vidurinę, norėjau ir toliau mokytis.
Tiesiog nemačiau priežasčių, kodėl turėčiau to atsisakyti. Kartais
norai būna didesni už baimes. Baigusi universitetą, vedžiau seminarus
psichologinėmis temomis, maketavau bendruomenės, kur gyvenau, laikraštį.
Be jau minėto darbo leidykloje, prisidėjau prie asociacijos, skirtos
sergantiems nervų-raumenų ligomis, žurnalo leidybos. Pernai baigiau
internetinio puslapio kūrimo kursus.
2008-ųjų
metų „Mis foto negalia” sako labai pykstanti už šiame interviu
pasitaikiusį žodį „palūžusi”. „Gausite gerą niuksą
ir tada pamatysite, kokia aš palaužta. Šitas žodis labai man
asocijuojasi su visišku bejėgiškumu, o aš dar da-a-aug ką galiu”,-
taria Vida Stankevičiūtė ir šypsosi. Reiškia, jos stiprybė labai
tikra ir netgi pavydėtina.
–
Dėkoju už pokalbį.