16 c Alytus
Sekmadienis, Rugsėjo 27d.
Koronavirusas
2020 Gegužės 21d.
0

Apie klastingąjį Kovidą, 19-ą Koronos sūnų... (PASAKA)

title

Arnoldas Šatrauskas, Alytaus rajono bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėjas, koronavirusinį, karantininį laiką, be abejo, įtakojusį bibliotekų, jų darbuotojų, skaitytojų gyvenimo ritmą, panašu, kad išnaudojo su kaupu.

Ponas Arnoldas ėmė ir parašė ne tik šiandien aktualią, tačiau ir pamokančią pasaką, ją pateikiame Alytausgidas.lt skaitytojams, linkėdami ir gero skaitymo, ir, žinoma, kada nors vis tik ateisiančio karantino finalo, kaip tai (Kovido žūtis, Pasirodo Antibiotikas) pranašaujama ir šioje pasakoje...

Pasaka „Apie klastingąjį Kovidą, 19-ą karalienės Koronos sūnų“

Autoriaus žodis

Ši originali pasaka skirta ir mažiems, ir dideliems skaitytojams. Tai išgalvotas kūrinys, kurio nerasite jokiose pasakų knygose. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba mano vaizduotės vaisius, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Gyvenimas Litvanijoje

Seniai seniai, vienoje tolimoje karalystėje, kurią net žemėlapyje sunkiai surastum, pačioje girių glūdumoje, kalnų ir upių apsuptyje, gyveno laisvų ir išdidžių žmonių tauta, litvanais vadinama. Litvanai buvo darbštūs ir nagingi žmonės. Dažniausiai jie vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste, įvairiais amatais ir žemdirbyste. Niekas negalėjo prilygti litvanų nukaltų kardų aštrumui, žiestų puodų gražumui ar išaustų audinių margumui. Joks miško žvėris negalėjo pasislėpti nuo litvanų strėlės taiklumo ar rankos tvirtumo. O jau apie riebiausias žuvis, besivartančias upokšniuose bei laukinių bičių medų, suneštą šimtamečių ąžuolų drevėse, seniai sklido legendos, bylojančios apie neišsemiamus šio krašto turtus.

Žmonės čia nebuvo turtingi, bet gyveno taikiai ir draugiškai, tarpusavyje nesipyko, o ir susipykę greitai susitaikydavo, nes pykčiams čia nebuvo vietos. Nors litvanai sunkiai dirbo, mėgdavo ir pasilinksminti. Triukšmingų švenčių ar mugių metu jie prekiaudavo įvairiomis prekėmis, keisdavosi gamtos dovanomis, trankiai šokdavo ir smagiai dainuodavo. Vaikai žaisdavo įvairius žaidimus, o senoliai juos atidžiai stebėdavo, kad kuris nors per smarkumą ar išdykumą sau sprando nenusisuktų.

Gyvenimas Litvanijoje ir toliau būtų priminęs ne gyvenimą, o pasaką, tačiau viskas baigėsi sulig karaliaus Maro mirtimi, kuris valdė kraštą jau gerą trisdešimtmetį. Kažkada tai buvęs karingas ir nuožmus valdovas, sėjęs paniką visuose kraštuose, paskutiniais metais Maras nusilpo, susirgo ir beveik visas dienas leisdavo lovoje, savo žmonos karalienės Koronos ir 19-kos sūnų apsuptyje. Visą gyvenimą karalius svajojo susilaukti dukters, kurią galėtų ištekinti už kaimyninės Polandijos princo, sosto įpėdinio Sarso. Tačiau jo žmona, karalienė Korona, lyg tyčia susilaukdavo tik berniukų. Tad karalius Maras taip ir numirė neįgyvendinęs savo senos svajonės: ištekinti dukrą už įtakingo princo ir sustiprinti savo valdžią kaimyninėje šalyje.

Bundantis blogis

Tapusi našle karalienė Korona greitai perėmė valdžios svertus į savo rankas ir su jai įgimtu negailestingumu bei nuožmumu ėmė vadovauti šaliai. Ir nors Korona turėjo visą pulką berniukų, visi jie jai atrodė silpni ir minkštadūšiai: išskyrus 19-tą jos sūnų, piktą ir klastingąjį Kovidą. Jau nuo mažens jis išsiskyrė savo nuožmiu ir nedraugišku būdu. Skriausdavo savo brolius, dažnai meluodavo, krėsdavo piktus pokštus, o pričiuptas kaltę versdavo kitiems. Tad broliai ir rūmų tarnai ėmė vengti nedorėlio Kovido ir stengdavosi nestoti jam skersai kelio, jei šis sukiodavosi kur nors netoliese. Nuo Kovido krečiamų eibių kentėdavo ne tik artimieji ar dvariškiai, bet ir eiliniai žmonės. Jeigu kas rasdavo šulinyje pripilto deguto ar ant stogo užkeltą ir gailiai mekenančią ožką, visi žinojo, jog tai Kovido darbas. Jeigu upėje apnuodytos žuvys plaukdavo pilvais į viršų, o paukščiai gailiai klykaudavo virš išdraskytų lizdų, niekas neabejodavo, jog prie to nagus bus prikišęs 19-tas Koronos sūnus.

Ilgainiui Kovido blogi darbeliai taip visiems įgriso, jog net pati karalienė, neapsikentusi nuolatinių žmonių skundų, nusprendė imtis ryžtingų veiksmų. Kad ir kaip ji mylėjo savo jauniausiąjį sūnų, vis tik išsiuntė jį į tolimąją Vikiniją, paslaptingą ir egzotišką Geltonųjų žmonių šalį, kad ten jis pasisemtų žinių ir išminties bei išmoktų burtų ir magijos pas garsiausią to meto išminčių ir burtininką Čiong Liną. Tik ten nedorėlis Kovidas sutiko vykti, slapčia puoselėdamas savo niekšingus ir niekingus planus, į kuriuos mokslo žinios neįėjo. Nes jau iš anksto buvo nusprendęs visas ten įgytas magiškas žinias panaudoti ne geriems, bet blogiems darbams.

Kelionė į Vikiniją

Kelionė jūra buvo ilga, pavojinga ir alinanti. Ne kartą keliautojams kilo pavojus pasiekti ne Vikiniją, o jūros dugną ar tapti lengvu ryklių grobiu. Pagaliau po kelių mėnesių klajonių Kovidas tolumoje išvydo padūmavusius krantus. Tai ir buvo jo galutinis kelionės tikslas – Vikinija.

Vikinija Kovidą nustebino triukšmu, žmonių gausa ir kvapų įvairove. Rodos, nebuvo vietos, kurioje galėtum pabūti vienas, nes kiekvienas bent kiek laisvesnis žemės lopinėlis čia buvo tankiai nusėtas žmonių. Kiek užmatė akys visur virte virė gyvenimas. Pirmyn ir atgal, su nešuliais ar be jų, it įkirpti aplink zujo vikiniečiai. Visur gailiai mekeno ožkos, lojo šunys, žvengė arkliai. Į nosies šnerves įkyriai lindo sumišę aštrūs egzotinių valgių kvapai, kuriuos plačiose keptuvėse gamino smulkaus sudėjimo, gelsvos odos ir įkypų akių žmonės. O ir gamino jie maistą iš pačių keisčiausių gyvių: pradedant beždžionėmis bei šikšnosparniais ir baigiant skėriais bei skujuočiais.

Virusas

Prieš kelionę pas burtininką Kovidas užsuko į gyvulių turgų, ketindamas ten įsigyti tvirtą ir ištvermingą žirgą, padėsiantį jam raitam pasiekti Mondžungo kalnus, kurių papėdėje ir gyveno paslaptingasis burtininkas Čiong Linas. Turguje Kovido dėmesį iškart patraukė juodas kaip smala eržilas, kurį supančiotą dėl nirtaus būdo vos išlaikė keturi vikiniečiai. Besiplaikstančiais karčiais ir iš snukio drimbančiomis putomis besispardantis eržilas veikiau priminė tiesiai iš pragaro nužengusį monstrą, nei raiteliui tinkamą žirgą. Tačiau visų nuostabai prie žirgo priėjus Kovidui pastarasis greitai nurimo, tarsi veidrodyje būtų išvydęs sau giminingą sielą. Daug nesvarstęs Kovidas žirgą įsigijo ir pavadino jį Virusu.

Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog greitu laiku jie taps neišskiriamais draugais, sėjančiais baimę ir paniką visame pasaulyje, kurių vardus žmonės baimingai tars tarsi kokį prakeiksmą, lyg blogą lemties ženklą, sutiktą tamsiame kelyje.

Pas burtininką Čiong Liną

Įsigijęs Virusą Kovidas ilgiau neužtruko Luhane, mieste, vėliau tapsiančiu jo piktadarysčių židiniu ir lydimas patyrusio vedlio siauriais kalnų keliais raitomis leidosi į kelionę. Po trijų savaičių patyrę daug pavojingų nuotykių išvargę keliautojai pagaliau pasiekė Mondžungo kalnus. Čia jų keliai išsiskyrė. Vedlys grįžo atgal į Luhaną, o Kovidas pasileido šuoliais link kalnų papėdėje stūksančių, riestais stogų kraštais užraitytų burtininko rūmų.

Čia Kovidą svetingai pasitiko burtininkas ir išminčius Čiong Linas. Gyslota ranka glostydamas savo ilgą, siaurą barzdą jis aprodė svečiui namus, o vėliau liepęs tarnui nuvesti Kovidą į jam skirtą kambarį tyliai pasišalino. Kitą rytą išminčius sukvietė dvylika savo mokinių ir visiems pristatė tryliktąjį – vakar atvykusį Kovidą. Mokytojas susodino mokinius ant pintų demblių ir pradėjo pamoką. Pamokose išminčius daug laiko skyrė filosofijai, istorijai, meditacijai, politikos mokslams, tačiau visiškai nekalbėjo apie burtus, dėl kurių Kovidas ir buvo atvykęs.

Ir  jei pradžioje Kovidas dar naiviai vylėsi, jog greitai jam teks pažinti tamsiąsias magijos paslaptis, tai greitu laiku įsitikino, jog burtininkas jei ir moko, tai tik gerųjų burtų. Nusivylęs mokslais Kovidas vieną dieną papirkęs niekšingą tarną sužinojo, jog blogųjų burtų knyga yra paslėpta vienoje kalno oloje, kurią saugo keturi tigrai. Naktį nusliūkinęs prie olos jis nunuodijo keturis plėšrūnus ir pavogęs knygą raitomis ant Viruso leidosi atgal į Luhaną.

Kelionės metu jis perskaitė piktų burtų knygą ir stropiai dėjosi į galvą visas ten užrašytas juodosios magijos paslaptis. Greitai jis išmoko kaip tapti nematomu ar pavirsti mažyte dusinančia bakterija, įsiskverbiančia į nosį ar burną. Jis sužinojo, kaip žmogui sukelti stingdantį šaltį ar pragarišką karštį, kaip panaikinti visus kvapus ir skonį bei kaip nematoma ranka suspausti žmogaus gerklę, kad jis nustotų kvėpavusi. Įgijęs teorinių žinių Kovidas degte degė noru kuo greičiau jas išbandyti praktiškai. Greitai jam tokia proga pasitaikė.

Sugrįžimas į Luhaną ir Litvaniją

Atvykęs į Luhaną jis akimirksniu virto nematomu budeliu ir mirtinu viesulu įsisuko į turguje prekiavusius žmones. Geltonieji žmonės ėmė kristi kaip javų pėdai ir nieks jų neapsaugojo nuo mirtino užkrato, kurį nematoma ranka dosniai žarstė Kovidas. Išgirdę sunkų Viruso kanopų bildesį žmonės puldavo slėptis, skaromis užsidengdavo burnas ir nosis, karštligiškai plaudavo rankas, bandydami nuo jų nugremžti mirtiną ligą. Tačiau niekas negelbėjo nuo pavojingo užkrato. Nelygioje kovoje su nematomu priešu žmonės ir toliau krito kaip priplotos musės. Greitai skverai ir aikštės ištuštėjo, žmonės užsidarė namuose, tik tamsūs langai nebyliai žvelgė į tuščias gatves, kuriomis besiplaikstančiais karčiais piktai šnopuodamas prašuoliuodavo Virusas, ant nugaros nešdamas mirtinos apokalipsės raitelį Kovidą.

Nusiaubęs Vikiniją Kovidas nusprendė grįžti namo į Litvaniją, juolab, jog ir žmonės Vikinijoje tapo žymiai atsargesni ir be reikalo nekišdavo nosies iš namų. Tačiau jo grįžimas namo per senąjį Juropos žemyną taip pat buvo nusėtas žmonių mirtimis, ašaromis ir prakeiksmais. Ir kai vieną dieną tolumoje jis išvydo gimtosios Litvanijos pilies kuorus, jo akmeninė širdis pirmą kartą suspurdėjo krūtinėje, o kūną nuo ilgai brandinto keršto užliejo nerimastinga virpulio banga. „Parodysiu, kas čia valdovas!“ – sušuko jis netverdamas pykčiu ir paleidęs Virusą šuoliais nuskriejo pilies link. Tačiau Litvanijos žmonės jau žinojo, kas jų laukia ir Kovido atvykimui stropiai ruošėsi. Nors kai kas naiviai tikėjo, jog Kovidas savų nelies, dauguma pagrįstai abejojo jo gerais ketinimais. Ir kaip paaiškėjo vėliau – jie buvo teisūs. Kovidas akimirksniu mirtina liga užklojo gimtąją šalį, negailėdamas nei didelio, nei mažo, nei seno, nei jauno.

Žmonės aklinai užvėrinėjo medines langines, kamšė skudurais durų plyšius ir tyliai tūnojo namie, klausydamiesi už sienos mirtino Viruso šnopavimo. Negelbėjo nei visų gerbiamo daktaro Šprico patarimai visiems laikytis švaros ir saugaus atstumo bei dėvėti veidą dengiančias kaukes. Mirtis ilgam įsitvirtino Litvanijoje ir ,regis, visiškai nesiruošė iš jos trauktis. Tačiau labiausiai Kovidas išgąsdino Seimoso kalno rūmuose įsikūrusį Auksaburnių riterių ordiną. Pastarieji, pamiršę paprastus žmones, kaip įmanydami ėmė dangstytis galvas įmantriais šalmais, dažniausiai atvežtais iš užjūrio. Nors šalmai buvo itin brangūs ir žemo luomo prastuomenė negalėjo jų įsigyti, riteriai išleido cinišką potvarkį, teigiantį, jog vienas mažažemis gali įsigyti tik vieną šalmą, nors Litvanijoje jų nė su žiburiu negalėjai rasti. O ir radęs dėl brangumo negalėjai jų įpirkti. Todėl žmonės kaukes siuvosi patys, dangstė veidus skudurais, ant burnų rišosi juostas, ant galvų movė maišus, tuo ypač prajuokindami Auksaburnių ordino riterius, saugiai tūnančius Seimoso kalno rūmuose.

Tačiau niekas negelbėjo nuo vis plačiau mirtiną užkratą sėjančio Kovido, kuris su kiekviena diena darėsi vis įžūlesnis ir pavojingesnis. Žmonės palengva krito kaip vėtros palaužti medžiai, naikinami nematomos rankos. Litvaniečiai buvo pratę gintis lygioje kovoje su matomu priešininku, tačiau visi jų koviniai įgūdžiai įgyti mūšiuose ir nuožmiose kovose čia nieko nelėmė, nes Kovidas kirsdavo apgaulingai, iš pasalų, nejausdamas jiems jokio gailesčio.

Paslaptinga žinia

Gyvenimas Litvanijoje apmirė, žmonės saugiai lindėjo namuose ir slapčia vylėsi, kad nelaimė nepabels į jų duris. Tačiau nelaimė nebuvo išranki ir įkyriai beldėsi į kiekvienas duris. Bet ir žmonės negalėjo visą laiką tūnoti namuose: jiems reikėjo valgyti ir gerti. Todėl dažnas vos tik išaušus traukdavo į girią uogauti, grybauti ar medžioti, pamiršęs apie mirtį ar pavojus. Didelio pasirinkimo nebuvo, nes nieko nesiimant jų vis viena laukė ta pati mirtis: arba nuo bado, arba Kovido rankos. Taip viskas būtų tęsęsi dar ne vienerius metus, tačiau vieną dieną nutiko keistas dalykas, negrįžtamai pakeitęs visą ligšiolinį Litvanijos žmonių gyvenimą. Vogčiomis iš girios grįžę žmonės ant namų durų rado prismeigtus raštus, kuriuose buvo kviečiami rytoj per patį vidudienį atvykti į Didžiąją turgaus aikštę, kur būk tai galėsią laisvai bendrauti, prekiauti, linksmintis, o svarbiausia – nieko nebijoti. O jeigu kas sumanysiąs trukdyti ar kitaip skriausti dorus miestelėnus, buvo rašoma tame rašte, tas nedorėlis būsiąs griežtai nubaustas.

Žmonės skaitė raštą, kraipė galvas ir stebėjosi: ir iš kur atsirado toks drąsuolis, metęs iššūkį pačiam baisiausiam žmonijos priešui Kovidui? Tačiau nors ir kaip baimė kaustė miestelėnų širdis ir protus – visgi  smalsumas nugalėjo. Jau sekančią dieną per patį vidudienį ėmė nedrąsiai vertis aplinkinių namų durys ir vienas po kito žmonės ėmė lėtai traukti Didžiosios turgaus aikštės link. Vieni veidus buvo apsimuturiavę skudurais, kiti ant galvų užsimaukšlinę maišus, tad žiūrint iš tolo, visa ta virtinė žmonių atrodė lyg vora nuskurusių elgetų, traukiančių prašyti išmaldos. Net nuo Seimoso kalno nusileido keli įsidrąsinę Auksaburnių ordino riteriai ir per saugų atstumą smalsiai stebėjo pilnėjančią aikštę. Ir jei pradžioje miestelėnai tarpusavyje nedrąsiai persimesdavo vienu kitu žodeliu, tai po kurio laiko turgaus aikštė jau ošė nuo žmonių balsų bei skardaus jų juoko.

Kovidas sutinka Vakciną

Tačiau netikėtai dangus aptemo, pakilo stiprus vėjas, genantis tamsius lietaus debesis ir susirinkusiųjų siaubui visi aiškiai išgirdo iš girios sklindantį ir greitai artėjantį ritmingą žirgo kanopų kaukšėjimą. Žmonės su siaubu žvelgė į tankią lapiją, iš kurios triukšmingai laužydamas šakas į pamiškę iššoko juodas kaip smala Virusas ir šuoliais pasileido susispietusių žmonių link. Likus keliems metrams iki jų žirgas sustojo it įbestas ir keldamas pilkšvus dulkių debesis ėmė įnirtingai kanopa kapstyti žemę. Virusui iš šnervių veržėsi liepsnos liežuviai, o paklaikusios akys buvo nuožmiai įbestos į amą praradusius žmones, kurie mintyse jau skaičiavo paskutines savo gyvenimo minutes.

Balne lyg karaliaus soste išdidžiai sėdėjo juodas lyg naktis Kovidas, 19-as karalienės Koronos sūnus. Jo tamsus apsiaustas laisvai plaikstėsi vėjyje, o pirštinėta ranka tvirtai spaudė kruviną kalaviją. Pakėlęs šalmo antveidį Kovidas rūsčiai nužvelgė persigandusią minią ir drebančiu iš pykčio balsu sušuko:

– Ak, jūs niekingos vargo žiurkės! Jūs suvargę žemės kirminai! Kaip jūs drįsote be mano leidimo kišti nosį iš namų! Kas jums davė teisę laisvai vaikščioti gatvėmis ir aikštėmis, šokti ir dainuoti, džiaugtis ir kvatoti! Atsakykite man, jūs begalviai avinai! Jūs niekingos žemės dulkės! Koks nelaimėlis išdrįso jus visus čia sukviesti?

– Aš pakviečiau! – it šūvis tyloje nuskambėjo jaunatviškas balsas ir miniai baimingai prasiskyrus į priekį drąsiai išėjo duksliu gobtuvu apsigaubusi liauna figūra, vilkinti žemę siekiantį apsiaustą. – Mums nereikia jokių leidimų! Mes galime vaikščioti kur norime ir kada norime! Galime juoktis, galime verkti, galime džiaugtis, galime liūdėti! Niekas neprivers mus keliaklupsčiauti nulenkus galvas, juolab prieš tokį menkystą kaip tu! Nes mes – laisvi žmonės! Mes gimstame ir mirštame laisvi! Ir jokie nedorėliai niekada nepažabos mūsų amžino laisvės siekio!

Per minią tarsi banga nuvilnijo pritarimo šurmulys, tačiau greitai nutilo, kai Kovidas pratrūko netramdomu pykčiu.

– Kaip tu drįsti man priešgyniauti, tu įžūli akiplėša! Ar tu žinai, jog aš galiu tave sutrinti į miltus vienui vienu savo kvėptelėjimu! Kas, po perkūnais, manaisi esanti?

– Aš – tavo mirtis! – drąsiai atrėžė figūra ir pakėlusi ranką nubraukė galvą dengusį gobtuvą.

Minia aiktelėjo išvydusi jauną merginą, kurios pečius siekė susipynusios šviesių plaukų sruogos, perrištos margu gyvatės odos dirželiu. Jos lūpose žaidė lengva šypsena, o žalios smaragdinės akys buvo drąsiai įbestos į apstulbusį Kovidą.

– Mergiotė? – griausmingai nusikvatojo įžūlumą atgavęs Kovidas. – Ir kaip tu, vargana žemės blusa, žadi mane numarinti?

Mergina nusimetė apsiaustą, po kuriuo vilkėjo auksinėmis gijomis išsiuvinėtus odinius rūbus. Suvarstyti batai buvo glaudžiai aptempę merginos blauzdas, o už nugaros kyšanti odinė strėlinė buvo pilna plunksnuotų strėlių. Rankoje mergina laikė lanką, kurį išvydęs Kovidas suprunkštė iš juoko.

– Ir tu, neišmanėle, galvoji mane pakirsti kažkokia tai strėle, kai ne vienas savižudis bandė mane įveikti kur kas rimtesniais ginklais? Nagi, drąsiau, rodyk ką gali! – juoku netvėrė Kovidas drąsiai atstatydamas krūtinę.

Mergina šyptelėjo, vikriai išsitraukė strėlę ir įstačiusi ją į timpą greitai pakėlė lanką. Kovidas nė nespėjo sureaguoti, kai žaibu atlėkusi strėlė tiesiu taikymu įsisegė jam į krūtinę.

Iki tol ne vienas nutrūktgalvis bandė sunaikinti Kovidą, tačiau jų pastangos buvo bergždžios: ir ietys, ir strėlės kiaurai skrosdavo Kovidą, nepadarydami jam jokios žalos. Bet tik ne šį sykį. Kovidas apstulbęs stebėjo, kaip iš stiklinio strėlės smaigalio į jį palengva smelkiasi smaragdinis skystis ir sugriebęs pabandė ištraukti iš krūtinės keistąją strėlę. Tačiau jo tvirta ir negailestinga ranka, kuria jis anksčiau be gailesčio baudė žmones, staiga ėmė nykti. Iš pradžių pirštai, vėliau plaštaka, o dar po kelių akimirkų ir visa likusi rankos dalis lyg dūmai ėmė sklaidytis ore.

Kovido žūtis

Sunerimęs Virusas nusižvengė ir atsistojęs piestu ištrenkė Kovidą iš balno. Pastarasis skaudžiai trenkėsi į žemę ir pro besisklaidančius dulkių debesis bejėgiškai stebėjo, kaip spardydamasis ore kanopomis jo žirgas nušuoliavo girios link. Kovidas sunkiai apsivertė ant nugaros ir pabandė stotis, tačiau vėl griuvo ant žemės, nes jo kojos ėmė sklaidytis lyg rytmetinio rūko draikanos. Sunkiai alsuodamas jis pasisuko į minios priekyje stovinčią merginą ir sukaupęs paskutines jėgas dusliai prašvokštė:

– Khaaasss… thuuu… thokiaaa…???

Grakščiais katės žingsniais mergina prisiartino prie kelio dulkėse išdrikusio Kovido ir pritūpusi pažvelgė jam tiesiai į akis. Jos skvarbus šaltas žalių akių žvilgsnis kiaurai pervėrė raudona kraujo migla aptrauktas pabaisos akis, kuriose atsispindėjo baimė sumišusi su nuostaba. Mergina ilgai žvelgė į besirangantį Kovidą, paskui atsistojo ir pasisuko eiti, tačiau pusiaukelėje sustojo ir lėtai pasukusi galvą tarė:

 – Vakcina… Mano vardas Vakcina…

 – Būk prakeikta, Vakcina! Būkit prakeikti ir jūs, Litvanijos žmonės! – suriaumojo Kovidas. – Galite nesidžiaugti manimi atsikratę, nes aš dar sugrįšiuuuuu….

Tačiau jo grasinimus nusinešė įsismarkavęs vėjas kartu jau su dulkėmis virtusiais Kovido likučiais, kurie pakilę aukštai į viršų pranyko bekraštėse dangaus platybėse. Sutrikę žmonės ilgai spoksojo į žydrą dangaus mėlynę, negalėdami patikėti, jog metų metus trukęs košmaras pagaliau baigėsi. Atsipeikėję iš nuostabos miestelėnai puolė glėbesčiuoti vienas kitą ir su ašaromis akyse ėmė dėkoti Vakcinai, išgelbėjusiai juos nuo klastingojo Kovido. Atslūgus pirmai džiaugsmo bangai Vakcina paprašė tylos ir užšokusi ant greta besivoliojančios statinės kreipėsi į aplink ją susispietusius miestelėnus:

– Mieli Litvanijos žmonės! Šiandien mes susidorojome su klastinguoju Kovidu, daugel metų kėlusiu pavojų ne tik jums, bet ir viso pasaulio gyventojams! Tačiau kova dar nebaigta, nes sustiprėjęs klastūnas gali bet kurią akimirką grįžti ir smogti su dar didesne jėga! Norėdami to išvengti, jūs visi privalėsite pasiskiepyti stebuklingais vaistais, kurie yra mirtini Kovidui, bet nepavojingi jums! Nes tik tie vaistai išgelbės jums gyvybes, jei Kovidas sumanytų grįžti! O jis būtinai grįš! – baigė savo kalbą narsioji Vakcina ir sukišusi pirštus į burną šaižiai švilptelėjo.

Pasirodo Antibiotikas

Pasigirdo ratų girgždesys ir miniai prasiskyrus į aikštę guviai karpydamas ausimis bei smagiai švytuodamas uodega įkulniavo mažas asiliukas, tempiantis medinių dėžių prikrautą vežimėlį, kuriose skimbčiojo stikliniai buteliukai.

– Tai mano geras draugas Antibiotikas arba sutrumpintai Anbis, – pristatė asiliuką Vakcina susirinkusiems miestelėnams. – Mes su juo išmaišėme pusę pasaulio, dovanodami stebuklingus vaistus visiems geros valios žmonėms. Juos mums pagamino Sanito kalno burtininkai, o į buteliukus išpilstė jų darbščios pagalbininkės – Žaliojo miško fėjos. Kiekvienas gavęs porą lašų šio stebuklingo skysčio jau niekada nebijos Kovido, o sutikęs galės drąsiai nusijuokti jam į akis arba parodyti liežuvį.

Daktaras Špricas jūsų paslaugoms!

Minia linksmai nusijuokė ir plūstelėjo prie vežimėlio, ketindama tuoj pat įsigyti stebuklingųjų vaistų, o pirmieji, stumdydami žmones į šalis,  įžūliai brovėsi Auksaburnių ordino riteriai.

– Minutėlę! – atstačiusi delnus sušuko Vakcina. – Ar tarp jūsų yra gydytojų?

Riteriai sustingo, o žmonės lėtai prasiskyrė, išstumdami į priekį mažą, apvalainą, raudonskruostį žmogutį, pasipuošusį gelsvu švarku ir žaliomis kelnėmis. Ant jo galvos pūpsojo juodas cilindras, o po kaklu puikavosi marga, dabitiška varlytė.

 – Daktaras Špricas jūsų paslaugoms, panele! – ceremoningai nusivožęs cilindrą tarė puošeiva ir klausiamai išrietęs antakius pažvelgė į merginą.

– Gerbiamas daktare, – tarė Vakcina. – Ar jūs sutiktumėte paskiepyti šiais stebuklingais vaistais šiuos šaunius Litvanijos žmones?

 – O taip, miela panele, – atsakė jai daktaras vartydamas rankose iš dėžės paimtą smaragdinio skysčio buteliuką ir pasisukęs į minią gudriai mirktelėjo. – Man nėra nieko maloniau, nei įbesti adatą į kieno nors pliką užpakalį! Ypač, jei tas užpakalis priklauso Auksaburnių ordino riteriui!

Minia suošė iš juoko ir pagriebusi daktarą ėmė mėtyti jį į orą. Kai pavargo, nuleido jį ant žemės ir puolė ieškoti Vakcinos, norėdami tinkamai atsidėkoti už jos kilnų poelgį. Tačiau apsidairę aplink niekur jos nerado. Kaip ir asiliuko Antibiotiko, nepastebimai pranykusio visuotinam šurmulyje. Dulkėtoje aikštėje liko tik mažas vežimėlis, spinduliuojantis magiškai žalsvą šviesą, kurią skleidė buteliukuose teliūskuojantis smaragdinis skystis.

Žmonės suprato, jog Vakcina dingo nieko neperspėjusi ne iš blogos valios: ji skubėjo kuo greičiau pasiekti kitas šalis, kitus žmones, kuriems vis dar buvo reikalinga jos pagalba, o ypatingai – jos stebuklingi smaragdiniai vaistai, galintys išgelbėti ne vieną gyvybę. Tad dar kiek pašurmuliavę ir pasidžiaugę laikina pergale miestelėnai neskubėdami išsiskirstė po namus, rankose tvirtai spausdami gyvybės ir vilties garantą – žalsvo skysčio buteliuką.

Bėgo metai ir Litvanijos žmonių gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Dabar jau niekas nebijojo užsukti pas kaimynus ar apsipirkti turguje, lankytis mugėse ar linksmintis kaimo šventėse. Nes visus gyventojus lyg apsauginis skydas saugojo stebuklingas smaragdinis vaistas, kurį žmonės, pagerbdami savo gelbėtoją, ėmė vadinti vakcina. Tiesa, kartais Kovidas dar sugrįždavo, dažniausiai vėlyvą rudenį ar žiemą.

Tačiau tai jau nebuvo tas pats, kitados sutiktas klastingas ir nematomas galiūnas, mirtinu dalgiu šienavęs savo kelyje sutiktus žmones. Tai buvo senas, paliegęs, skarmaluotas senis, bergždžiai bandantis kam nors įkąsti savo bedante burna, kuriam kartą, kaip pasakoja senoliai, jauniausias malūnininko sūnus parodė įmantriai susuktą špygą. Dabar Kovidas tik iš tolo galėjo bejėgiškai stebėti ūksmingame slėnyje ramiai ir taikiai gyvenančius žmones, kurie net ir didžiausio pavojaus akimirką niekuomet neprarado tikėjimo ir vilties. Nes net ir juodžiausioje naktyje visuomet atsiras mažytis šviesos spindulėlis. Net jei tai bus tik mažytis jonvabalis. Drąsiai sek paskui jį ir jis visuomet tave išves į šviesą…

Pasakėlė prieš miegą

– Na, štai ir baigėsi istorija apie klastingąjį Kovidą, 19-tą karalienės Koronos sūnų, – tarė mama ir baigusi skaityti užvertė storą „Karantino pasakų“ knygą.

Lovoje gulinti maža mergaitė pasitrynė akis ir paklausė:

– Mama, mama, o kodėl riterių ordinas pavadintas Auksaburniais? Ar jų burnos auksinės?

– Ne, mažute, ne, jos ne auksinės. Greičiau priešingai. Auksaburniais vadinami žmonės, dosniai dalijantys pažadus, tačiau jų niekada netesiantys, – paaiškino mama ir švelniai piršteliu bakstelėjo mergaitei į nosį.       

Mergaitė sukrizeno ir vėl paklausė:

– Mama, mama, o kada Vakcina mums atneš vaistukų?

Prieš kelis mėnesius į jų miestą taip pat atklydo nenaudėlis Kovidas, tačiau Vakcina čia dar nebuvo užsukusi, tad visas dienas mergaitė leisdavo namie žaisdama su lėlėmis, kurioms mama, kaip ir jai, taip pat buvo pasiuvusi mažytes apsaugines kaukes. Žinoma, ji mieliau žaistų lauke su vaikais, tačiau mama prigrasino niekur neiti ir „netampyti likimo už ūsų“. Mergaitė nesirengė nieko tampyti už ūsų, juolab, jog jų daugiabutyje ji nepažinojo jokio pono „likimo“: nei su ūsais, nei be jų.

– Vakcina labai užsiėmusi, žirniuk, nes ji gelbsti ir kitus vaikučius. Bet net neabejoju, jog ji tikrai žino, kur gyvena pačios geriausios pasaulyje mergaitės ir vieną dieną jas tikrai aplankys.

Mergaitė patenkinta sukrizeno ir užsitraukė pingvinais išmargintą antklodę iki pat riestos nosies.

– Na, o dabar, moliūgėli, metas miegoti. Tad saldžių sapnų, ramių blusų…,

– …kad nekąstų kūno jūsų,– prunkštelėjusi užbaigė mergaitė jų smagų tradicinį palinkėjimą prieš miegą, atkeliavusį dar iš tolimų mamos vaikystės laikų.

Pranašingas sapnas

Apkamšiusi dukrą ir pakštelėjusi į žandą mama užgesino šviesą ir užvėrė miegamojo duris. Kambarys paskendo tamsoje, tačiau mergaitės neėmė miegas. Per daug įspūdžių ir apmąstymų susikaupė galvoje, išklausius pasakėlę. Tad dar kiek pasivarčiusi ji atmetė antklodę ir išlipo iš lovos. Paėmusi kėdutę mergaitė atsargiai prinešė ją prie lango ir užsilipusi ant jos prispaudė nosį prie stiklo. Iš lauko žiūrintiems ji tapo panaši į mažą paršiuką, smalsiai stebintį sutemų gaubiamą kiemą.

Nors vyresnis brolis tvirtino, jog pasakose viskas išgalvota ir jos skirtos tik mažvaikiams, mergaitė buvo įsitikinusi, jog jos brolis meluoja. Jis visuomet mėgdavo ją paerzinti ir iš jos pasišaipyti. Žvelgdama į kiemą mergaitė slapčia vylėsi pamatyti tarp namų pranykstančią liauną, gobtuvu apsigaubusią Vakcinos figūrą, tačiau lauke buvo tuščia ir nyku. Tik vėjas gainiojo pavienius parudusius lapus, tai pakeldamas juos į viršų, tai negailestingai nublokšdamas žemyn. Ir tik juoda varna, tarsi paskutinis apmirusio pasaulio gyvasties įrodymas, kažką tai snapu įnirtingai rakinėjo ant praviro šiukšlių konteinerio.

Mergaitė sunkiai atsiduso ir nulipusi nuo kėdutės tyliai nutipeno atgal į lovą. Šmurkštelėjusi į dar šiltą patalą mažylė ištiesė ranką ir įjungė naktinę lempelę, stovinčią ant mažos spintutės. Ne, ji nebijojo baisų pabaisų, besislepiančių po lova ar praviros spintos šešėliuose. Mergaitė naiviai tikėjo, kad lempelės šviesa nušvies Vakcinai kelią: kaip kelrodė žvaigždė, kaip mažas švyturys jūreiviui, kurio krante kažkas tai laukia. Juk verta laukti to, kuris suteiks tau pagalbą.

Greitai mergaitė užsnūdo ir susapnavo gulinti baltagalvių pienių nuklotoje pievoje. Aplinkui dūzgė pūkuotos bitės, o dangumi plaukė papurę balti debesys, panašūs į keistas fantastiškas būtybes. Saulė bučiavo mažylės skruostus ir palaipsniui jie tapo rausvi lyg obuoliukai. Staiga mergaitės veidą užklojo šešėlis ir ji lėtai pramerkė akis. Tiesiai į ją žvelgė palinkęs jaunos besišypsančios merginos veidas, iš kurio ryškiai išsiskyrė didelės smaragdinės akys, kurių žalsva bedugnė dvelkė geraširdiškumu ir begaline ramybe.

– Vakcina,– pro miegus sumurmėjo mergaitė. – Tu vis tik atėjai…

– Tsss,– pridėjusi pirštą prie lūpų šyptelėjo mergina ir nubraukusi mergaitei nuo kaktos plaukučius tyliai pasišalino.

Ryte saulė drąsiai įspindo pro miegamojo langą ir saulės zuikučiai linksmai nustriksėjo miegančios mergaitės veidu, apsistodami ties jos užmerktais akių vokais. Mažylė krūptelėjusi pabudo ir pasirąžiusi apsidairė aplink. Ji prisiminė keisto sapno nuotrupas ir akimis ėmė naršyti kambarį, ieškodama jame Vakcinos. Tačiau kambaryje nieko nebuvo, išskyrus lovą, pravirą spintą ir nakčiai įjungtą stalinę lempą. Mergaitė sunkiai atsiduso ir pasisuko ją išjungti, tačiau jos ištiesta ranka sustingo pusiaukelėje. Lempos skleidžiamame šviesos rate, žaižaruodamas visomis spalvomis, išdidžiai pūpsojo mažas smaragdinio skysčio buteliukas…

Arnoldas Šatrauskas


Komentarai

0
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
traffix.lt