„Nacionaliniame pažangos plane, šalia kitų, yra planuojamos bazinės kultūrinės paslaugos, ko mes dabar neturime“, – sako vidaus reikalų viceministras, buvęs Alytaus m. savivaldybės vicemeras Tautvydas Tamulevičius, besitikintis, kad valstybė galės investuoti, jog regione kultūros paslaugos būtų dar prieinamesnės.
60 Lietuvos savivaldybių kultūros skyrių šiuo metu darbuojasi, renka duomenis apie vietinius kultūros veikėjus. Savivaldybėms pavesta svarbi užduotis, atskleisti pilną kultūros paslaugų vaizdą jų teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar kultūros įstaiga yra vieša, privati, ar nevalstybinė.
„O toliau svarbus regiono vaidmuo nuspręsti, kokiais būdais gerinti prieinamumą. Regiono plėtros taryba, kaip vienijanti savo apskrities savivaldybes, priims sprendimus kaip savivaldybėms pasiekti paslaugų prieinamumo rodiklius, nepaisant savivaldybių administracinių ribų. Tam, kad žmogus nesijaustų, kad jis kažką praranda gyvenimo kokybės ir viešųjų paslaugų atžvilgiu, gyvendamas atokiame miestelyje, o ne didmiestyje“, – teigia T. Tamulevičius.
Į projektą Vidaus reikalų ministerijos regionų politikos formuotojai įsitrauks dėl to, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas, nesvarbu, kur jis gyvena, turi turėti lengvai pasiekiamas kultūros paslaugas, o regioninė politika turi užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas visoje šalies teritorijoje, jog patogiai ir pilnavertiškai galėtume gyventi ir didmiesčiuose ir atokesniuose miesteliuose, o prieinamos kultūros paslaugos galėtų kurti gyvybingas vietoves ir tiesiogiai įtakoti gyvenimo kokybę.
Kultūros prieinamumo klausimą mėgins spręsti vykdomas „Kurk Lietuvai“ projektas, kurio vadovė – Vėjūna Žalalytė – į Lietuvą su tarptautine teritorinio planavimo patirtimi grįžusi po 15 metų. Ji atliks pirmąją Lietuvoje erdvinę kultūros paslaugų analizę. Kaip tikimasi, projektas nustatys kuriose Lietuvos vietovėse kultūros prieinamumas yra problematiškiausias, kokių kultūros paslaugų ten trūksta, ir kaip pagerinti kultūros prieinamumą regionuose.
„Šio projekto tikslas – kad neliktų baltų dėmių Lietuvos kultūros žemėlapyje ir kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų kokybiškas kultūros paslaugas“, – teigia V. Žalalytė, žinanti apie Alytų, būsimą (2022 m.) Lietuvos kultūros sostinę, taip pat Dzūkijos sostinės kultūros plėtros strategiją, kurtą iki 2020 m. – siekį kultūrą, skirtą skirti Alytaus piliečiams ir svečiams, pastangas būti atviriems naujovėms, mėginimus skatinti ir kviesti įvairių kultūros sričių atstovus prisidėti prie miesto kultūros turtinimo, norus sprendimus priimti bendruomenės labui bei planus sudaryti lygias galimybes dalyvauti kultūros veikloje.
„Nepaisant tankaus kultūros paslaugų teikėjų tinklo, bei investicijų į jo modernizavimą ir aktualizavimą, kokybiškų kultūros paslaugų prieinamumas regionuose išlieka problematiškas. Tai lemia žemą visuomenės įsitraukimą į kultūrinį gyvenimą, bei riboja kultūrinį, socialinį ir ekonominį regionų potencialą. Tolygi kultūros sklaida yra svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga.“ – sako kultūros sektoriaus ekspertas Eugenijus Kaminskis.
Lietuvos gyventojui patogiausiai prieinama kultūros įstaiga yra biblioteka, jų tinklas tankiai išsidėstęs ir todėl yra arčiausiai gyventojo. Mažiausiai prieinamos, pasak gyventojų, yra profesionalaus scenos meno, dramos teatro, operos kultūros paslaugos. Šios paslaugos yra didmiesčiuose ir pasiekia tik dalį gyventojų per trupių gastroles į mažesnius miestus.
Kultūros ministerija, siekianti užtikrinti, kad bazines kultūros paslaugas galėtų pasiekti kiekvienas gyventojas, jog kultūros prieinamumo vidurkis Lietuvoje iki 2030 m. padidėtų nuo 80 iki 95 proc., palaiko „Kurk Lietuvai“ projektą, kuriuo ir bus sprendžiamos kultūros prieinamumo regionuose problemos.
„Kultūra vis dažniau tampa svarbiu, bendruomenę telkiančiu veiksniu ir reikšmingai prisideda prie ekonomikos augimo, tačiau didžiausia kultūrinių įvykių koncentracija telkiasi Vilniaus regione, o kitose Lietuvos vietose ji mažesnė. Kultūros paslaugų prieinamumas Lietuvoje dar nėra tolygus, kaip mums norėtųsi. Kalbame ne tik apie kiekybinius paslaugų rodiklius, bet ir apie kultūrinio turinio įvairovę“, – sako kultūros viceministrė Zita Bružaitė.
Pasak Kultūros ministerijos strateginių pokyčių grupės vadovės Daivos Nazarovienės, sumažinti regioninius netolygumus įmanoma per valstybės, savivaldybėms pavaldžių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir privataus sektoriaus organizacijų bendradarbiavimą.
„Švedijoje, sprendžiant tolygaus kultūros prieinamumo problemą, jau keletą metų sėkmingai funkcionuoja regioninis kultūros modelis, skatinantis kiekvieną regioną trejiems metams parengti regioninį kultūros planą. Savivaldybės sutaria finansuoti tas kultūros veiklas, kurios svarbios daugumai to regiono savivaldybių, ir kurių negalėtų užtikrinti kiekviena savivaldybė atskirai“, – sėkmingą kultūros prieinamumo didinimo ir institucijų bendradarbiavimo regionuose pavyzdį rodo D. Nazarovienė.
Lietuvos teritorijos bendrasis planas ir regioninės politikos dokumentai skirsto paslaugas į kelis lygmenis, pagal jų būtinumą. Per 30 minučių automobiliu nuo gyvenamosios arba darbo vietos gyventojas turi pasiekti svarbiausias, būtiniausias paslaugas – kultūros centro, bibliotekos. Per 45 minutes turi būti pasiekiamos dažnai naudojamos paslaugos: teatras, kinas, muziejai, koncertai, per 60 minučių – vidutinio poreikio ir itin specializuotos, retai lankomos paslaugos: profesionalus scenos menas, festivaliai.