Pamenate Keistuolių teatro dainelę „Aukštyn kojom“, kurioje buvo žodžiai: „Mes gyvenam taip, kaip norim. Mes gyvenam aukštyn kojom“? Taip, kaip norim, mes tikrai nebegyvenam, bet aukštyn kojom – be jokios abejonės.
Dar prieš metus, dvi savaites gulintis ant sofos, žiūrintis televizorių, nardantis internete ir nieko daugiau neveikiantis vyras buvo vadinamas visuomenės parazitu. Šiandien jis – žmonijos gelbėtojas ir pavyzdys, kuriuo turime sekti. Dar prieš metus, savo vaikus namuose uždariusi, neleidžianti į mokyklą ir tik valandą per dieną su jais išeinanti pasivaikščioti moteris, buvo laikoma asocialia, o šalia jos buto durų būriavosi vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai. Šiandien ji – į „Metų mamos“ titulą pretenduojanti herojė. Ar kas galėjo pagalvoti, kad labiausiai tėvus ir senelius mylintys vaikai ir anūkai bus tie, kurie savanoriškai ir niekieno neverčiami atsisakys važiuoti pas juos švęsti Velykų? Uoliausi katalikai – namie pamaldas internetu stebintys maldininkai?
Koronaviruso grėsmėje pasaulis tapo šiek tiek kitoks ir įprastos mandagumo normos jame jau nebeegzistuoja. Moterys, skeldavusios antausį už tai, kad susitikę nepakšteldavote į žandą, dabar skels vos tik parodysite iniciatyvą tai padaryti. Paspausti dešinę sutiktam bičiuliui tapo sunkiau, nei išmokyti mešką važiuoti motociklu grojant dūda. Pradėdami telefono pokalbį: „Labas, kur esi?“, galime nepataisomai sužlugdyti santykius („Kaip tau atrodo, kur esu? Namie, aišku“), o atsisveikinimą „Viso gero“ pakeitė „Saugok save“. Močiutės nenori būti vedamos per gatvę, o artumą žmonės išreiškia stovėdami per du metrus vienas nuo kito. Kaukės, iki šiol matytos ant vaikų galvų karnavaluose ir bankų plėšikų veidų kriminalinėse kronikose, tapo privalomu atributu.
Epidemijos laikotarpiu suprastėjo mūsų teksto suvokimas. Radijas, televizija, intermetas, laikraščiai, skrajutės ir lankstinukai aiškia ir lengvai suvokiama lietuvių kalba išdėstė karantino laikymosi taisykles, tačiau vis vien atsirado „covidiotų“ (taip, mūsų žodyne atsirado ir naujų žodžių), kurie sugebėjo jų nesuvokti. Čia kalbu ne tik apie 391-ą izoliacijos ir karantino sąlygų Alytuje ir jo apskrityje nesilaikiusį asmenį. Į šią kategoriją įeina ir Alytaus apygardoje išrinktas Seimo narys, paskelbęs apie saviizoliaciją, o po kelių valandų važiavęs į Lazdijus pirkti duonos, bei Pivašiūnų klebonas, kuris, remiantis Alytaus rajono merui adresuotoje žinutėje nuo vietinių tikinčiųjų, spjovęs į visas rekomendacijas ir toliau laikęs viešas pamaldas Eičiūnų koplyčioje. Negalima nepaminėti ir Velykinio automobilių karavano, kuomet, netgi pranešus apie užkardas ir miesto uždarymą, patekimas į uždarytą miestą staiga tapo gyvybės ar mirties klausimu (teisybės dėlei, verta paminėti, kad, palyginus su didesniais miestais, srautas į Alytų buvo nedidelis, taipogi neteko girdėti aukščiausio lygio absurdiškų pasiaiškinimų, kaip kad iš Kauno, kur viena poniutė pareiškė į laikinąją sostinę važiavusi „tik lašišos šventiniam stalui“).
Pasikeitė požiūris ir į mūsų šeimyninio gyvenimo vertybes. Kai kurie, prisiekę „kol mirtis mus išskirs“, suprato, kad sunkoka tame pačiame bute kartu išbūti ir porą savaičių, o tėvams atėjo maksimalių išbandymų metas vėl iš naujo pažindinantis su savo atžalomis. Paaiškėjo, kad vyrai ne tokie jau prasti moterų plaukų dažymo ir nagų lakavimo specialistai. Padaugėjo neatsakomų klausimų iš anūkų stovyklų („Seneli, o jeigu Velykų triušis bandys ateiti pas mus, ar jį irgi vysi lauk su šautuvu, kaip vijai mano tėvus?”), o pusė tėvų sau tyliai prisipažįsta nė velnio nesuprantantys, kas jų vaikams užduota namų darbams.
Karantinas patobulino mūsų įgūdžius. Iki šiol tik firminiu patiekalu „Pašildyta sriuba“ galėjęs pasigirti asmuo, Velykinį stalą jau puošė savo gamintais grikių blyneliais ir grikių kotletais. Šiandien daugelis mūsų per kelias sekundes centimetrų tikslumu galėtų nustatyti, ar šalia jo stovintis laikosi 2 metrų saugaus atstumo. Net nežinojome, kad turime tiek drąsos ir jėgų prekybos centre kautis dėl likusio vienintelio rankų plovimo skysčio su kitais keturiais aukštesniais dramblotais žaliūkais, o, pirkimo panikos ištikti, sugebame įsigyti daiktų, kurių pirkimo logiškumą sunkiai paaiškiname, bet pasiryžę išdraskyti akis kiekvienam, kvestionuojančiam jų svarbą („Nusipirkau 7 litrus gryno vilkų šlapimo ir dėl to nė kiek nesigailiu“). Vieninteliu vertybiniu popieriumi liko tualetinis popierius, o turtingu žmogumi gali vadintis tik tuomet, jei tavo balkone yra ne mažesnė kaip 15 litrų talpos tara dezinfekcinio skysčio. Supratome tiek laiko gyvenę net neįtardami, jog egzistuoja teisingo rankų plovimo instrukcija, bet jas dabar mazgojame dažniau, nei plauname indus.
Pasirodo, savo darbą gali dirbti ir iš namų, bet net ir dirbant iš namų, galima du kartus per savaitę į jį pavėluoti. Taip pat po poros savaičių pradedame mąstyti, kad gal bendradarbiai ir nėra tokie jau blogi, kaip apie juos galvojome.
Kasdienes istorijas apie tai, kurios įžymybės išsiskyrė, kurios laukiasi, o kurios tiesiog „paspausk ir sužinok, ką iškrėtė“, pakeitė konspiraciniai pasakojimai apie 5 G ryšio sąsajas su koronavirusu, korporacijų ir pasaulio galingųjų planus kartu su skiepais įdiegti mums mikročipus, kurių pagalba būsime manipuliuojami bei astrologinių portalų atidarymą meditacijos pagalba ir pasaulio išvalymą. Oksaną Jasaitienę, Karoliną Meschino ir Nataliją Bunkę pakeitė Ugnius Kiguolis, Robertas Mackevičius ir Kazimieras Juraitis, kurie sėdėdami ant taburetės savo virtuvėje, apie virusą ir mus supančią aplinką žino ir išmano daugiau, nei geriausius pasaulio universitetus baigę, visame pasaulyje pripažinti bei milžinišką finansavimą tyrimams gaunantys profesionalai. Beje, ar pastebėjote, kaip smarkiai padidėjo išsipildžiusių horoskopų skaičius? Astrologų pranašystės „kitą savaitę teks ilgiau praleisti namuose“ jau ne vieną savaitę stebėtinu tikslumu tinka visiems dvylikai zodiako ženklų.
Neįtarėm, kokie svarbūs gali būti medikai, policininkai, mokytojai, kurjeriai, paštininkai, maisto prekių parduotuvių pardavėjai, vežėjai, laidojimo namų darbuotojai ir kitų specialybių atstovai, kurie kasdien rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, kad pasaulis nesustotų ir apie kuriuos mažai kalbėdavome. Iki šiol nesupratome, kokie svarbūs jų atliekamam darbui esame mes, jeigu elgiamės pagal nustatytus saugumo reikalavimus ir taisykles. Užtat nė nenumanėm, kaip lengvai galime išgyventi be influencerių, stiliaus ir mados konsultantų bei socialinių tinklų žvaigždžių, kurių apstu buvo mūsų gyvenimuose iki epidemijos pradžios.
Pasikeitė ir mūsų santykis su kultūra. Iki tol patys ėjome jos ieškoti. Šiandien kultūra, tarp jų ir mūsų miesto, pati ateina į namus. Pasiilgote teatro? Alytaus miesto teatro aktoriai kasdien skaito pasakas projekte „KnygAntinas“ (mano mėgstamiausia, kol kas, yra Onos Gudaitytės skaityta „Kiaulė atsikrausto“), Alytaus kraštotyros muziejus kviečia patyrinėti jų fondų lobius internetu, „FM99“ – vis dar geriausia radijo stotis Dzūkijoje, o ištroškusiems gyvos muzikos, Nojus savo socialinėje paskyroje atlieka savo naujas ir senas dainas.
Net ir mirtis, koronaviruso pradžioje bauginusi ir atrodžiusi esanti kažkur čia pat, tapo tiesiog statistiniu dienos rodikliu. Makabriškai skambanti naujiena: „Džiugi žinia – Italijoje mirštančiųjųs skaičius per parą stabilizavosi ir pradėjo mažėti“ skamba kaip normalus dalykas, pamirštant, kad po kiekviena mirtimi slepiasi daugybės žmonių sielvartas ir skausmas. Tiesiog su jos alsavimu šalia susigyvenome ir šiuo nežinomybės pilnu laikotarpiu esame panašūs į šveicarų dailininko Arnoldo Bocklino autoportretą, kuriame autorius stovi sau įprastoje aplinkoje su teptuku ir palete spalvų, o už jo – smuiku grojanti mirtis.
Tačiau, manau, svarbiausia, ko išmokome – mes negalime būti atskirai. Žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios yra socialus gyvūnas ir koronavirusas tik parodė, kad romantiškas klausimas – kokią knygą pasiimtum į negyvenamą salą? – netenka prasmės, kuomet su juo susiduri ne hipotetiniame, bet realiame kontekste. Paklauskite šio klausimo prieš viruso pradžią ir gausite šimtus skirtingų atsakymų. Paklauskite jo šiandien ir tvirtai pirmaujančioje pozicijoje bus knyga „Kaip negyvenamoje saloje pasigaminti laivą“ bei skirtingos jos variacijos. Mums reikia kitų žmonių – mylinčių, ar nekenčiančių, mielų ar erzinančių, gražių ar netobulų, protingų ar kvailų -, kad įprasmintumėme savo būtį šiame pasaulyje. Todėl gyvenimas koronaviruso laikotarpiu, su visais į mūsų gyvenimus atneštais pakitimais, yra gyvenimas aukštyn kojom…
Virginijus Kacinkevičius