Vakar budome
anksti. Pirmi nebuvome – darbininkai bunda dar anksčiau, medžiai virto.
Septintą stvėrėme plakatus ir traukėme link jų. Stypsojome…
Darbininkai liovėsi dirbę. Išdygo keletas viršininkų. Jie kalbėjo..
klausė. Nesuprato. Dingo. Rytuose kilo saulė… darėsi vis šilčiau.
Būti. Rinkti parašus. Skanduoti. Šmėkščiojo nustebę praeiviai,
žurnalistai, palaikantys mus žmonės. Jie sakė: „Jaunimas – jūs galit!”. Mes nė akimirkos nedvejojome tuo.
Savivaldybėje
nepriėmė, prašė netrukdyti. Netrukdėme. Bet nuo medžių nėjome šalin.
Bėgome į parką, lipome į klevus miesto sode, kai pjūklai kėsinosi į
juos… Bendravome su pareigūnais. Galų gale neištvėrė – nutraukė
darbus. Pietų mete atėjo kalbėtis. Bet pokalbis buvo.. kalbėti apie tą
patį dviejomis skirtingomis kalbomis. Šmėkščiojo aplink operatorius,
mes netilom, netilo ir jie. Galų gale dingo iš kur atėję. Išgirstame
pjūklus… ir vėl bėgame medžių link. Netekome dar vieno. Bet po šio –
darbai nutraukiami visiškai. Atsikvepiame..
Dienos
darbai baigti, padarėme ką galėjome. Dar išanalizuojame straipsnį,
kuriuo mums akis badė, įsitikiname jo ne informatyvumu…
pasistipriname sriuba ir skirstomės kas sau. Su viltimi, kad kitą rytą
darbininkai negrįš, kad medžiai, bent tie keli iš daugelio galėjusių,
sulauks vasaros.