„Vakar(balandžio mėn. 14 d.) Daugų technologijos ir verslo
mokykloje vyko parengtų Daugų regioninio parko ir jo zonų ribų plano
projekto bei tvarkymo programos sprendinių viešas svarstymas su
visuomene.
Pilnutėlė salė, turinti 400 sėdimų vietų, vos sutalpino susirinkusius.“
Štai tokia informacija pasirodė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos interneto svetainėje. Tik tiek. Ir nė pusės žodžio apie tai, kad dauguma nusiteikusių buvo prieš kuriamą Daugų regioninio parko projektą.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Baškytė, Žaliųjų lyderis R. Braziulis Geografijos instituto darbuotojai drebančiomis rankomis ir balsais bandė įteigti susirinkusiems, kad įkūrus parką visiems bus labai gerai, Europos Sąjungos pinigai kris iš dangaus, turistai užplūs daugiškių trobeles, kurios įkūrus parką pavirs kaimo turizmo sodybomis…
Kažkodėl žemės savininkų tikios optimistinės kalbos neįtikino. Galima suprasti dzūkelius. Jie bijo. Bijo, kad jų žemės neatimtų, bijo, kad norėdamas pasiremontuoti stogą, turėsi kažkur kreiptis leidimo, kurį dar nežinia ar gausi. Bijo, kad savo žemės lopinėlio, taip sunkiai išplėšto iš biurokratų nagų, negalės padovanoti vaikams, norintiems pasistatyti kokią mažą pirkelę…
Iš kur ta baimė? Ogi ją įvarė pati valdžia. Anksčiau niekada ir dėl nieko nesitarusi su gyventojais, staiga bando „sužaisti“ demokratiją, primesti savo žaidimo taisykles. Tačiau dzūkeliai kantrūs iki tam tikros ribos. Jie tylėjo iki tol, kol valdžia pabandė pasikėsinti į švenčiausią jiems dalyką – žemę. bent jiems taip atrodo.
Teisus Salos kaimo gyventojas Petras, sakydamas, kad šis regioninis parkas- tai dar vienos privilegijos tiems, kurių vilos jau supa Daugų ežerų pakrantes ir dar papildomos biurokratinės kliūtys tiems, kurie ant savo žemės nesijaus tikrais šeimininkais…
