Koks svarbiausias Velykų atributas? Tai įvairiais raštais numargintas kiaušinis – gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simbolis.
Pirmasis lietuviškų margučių tyrinėtojas archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas rašė, kad begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darantis asmuo vadovaujasi tik fantazija.
„Margučių raštų kompozicijos sudarytos iš vienodų detalių: taškelių, kryželių, saulučių, krypučių. Saulės spindulius primenantis ornamentas, pasaulio medis išreiškia protėvių pasaulio modelį, pažymi pavasario ir rudens lygiadienius, saulėgrįžos taškus. Taip numargintų kiaušinių jokioje kitoje šalyje neaptiksime”, – sakė L.Klimka.
Sena tradicija
Dar pirmasis lietuviškų margučių tyrinėtojas archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas rašė, kad begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darantis asmuo vadovaujasi tik fantazija. Tačiau įsižiūrėjęs į tuos raštus pastebi, kad didesnis vaidmuo priklauso tradicijai, o ne fantazijai.
L.Klimka pabrėžia, kad dovanodamas margutį žmogus kitam linki gero. Ši tradicija labai susijusi su bendruomeniniais papročiais. Vaikštinėdami po kaimą lalautojai apdainuodavo šeimininkus, linkėdavo jiems visa ko geriausio. Žmonių atmintyje lalavimo paprotys išlikęs, kai kur jis dar gyvas.
Įspūdinga kolekcija
Niekas neabejoja, kad margučiai – įdomi tautodailės sritis, išskirtinai trapus menas. Kur galime pamatyti mūsų protėvių margintus kiaušinius?
Seniausia, XIX amžiaus pabaigoje surinkta Tado Daugirdo margučių kolekcija saugoma Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Čia galima išvysti ir 20 amžiaus pradžioje surinktą Balio Buračo margučių kolekcija.
Muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinių saugotoja Gražina Daunienė pastebėjo, kad T.Daugirdo margučiai surinkti daugiausia Žemaitijoje, Užnemunėje. Muziejuje saugoma daugiau kaip 100 T.Daugirdo nekonservuotų margučių. Balio Buračo surinktų margučių kolekcija daug gausesnė, joje – daugiau kaip 260 nekonservuotų kiaušinių.
„Saugome dar apie 3000 per ekspedicijas surinktų margučių piešinių. Tai taip pat labai svarbūs eksponatai, mat kiaušinis – labai trapus, o perpiešti margučių raštai – jau patvarūs. Senieji margučiai – nekonservuoti, bet ir konservuoti ne visada ilgaamžiai, lukštai juk dūlėja”, – sakė G.Daunienė.
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugoma apie 800 margučių kolekcija. „Palengva kolekcija auga. Jei žmonės atneša dovanoti konservuotų margučių, mielai juos priimame. Neretai tautodailininkai siūlo pirkti margučių – retai galime tai daryti. Kartais lėšų muziejaus fondams skiriama, kartais jų nėra. Džiaugiamės, kad pernai nupirkome 10 kaunietės Vitalijos Blažytės skutinėtų margučių”, – sakė pašnekovė.
Spalvingiausi – dzūkiški
Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukaupta didžiausia (maždaug 3000) margučių kolekcija. Jai pradžią davė XX amžiaus pradžios Lietuvių mokslo draugijos margučių rinkinys. „Saugome apie 290 praėjusio amžiaus pradžios margučių, kai kurie jų labai gražūs, su išskutinėtomis datomis – 1909 ir 1911 metai”, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Skaidrė Urbonienė. Pasak jos, muziejuje saugoma margučių iš visų šalies regionų, bet daugiausia – dzūkiškų, iš Vilniaus krašto, Trakų, Alytaus rajonų. Šie margučiai – spalvingiausi.
S.Urbonienė pastebi, kad margučių kolekcija kone kasmet papildoma. Muziejus margučių perka retai, bet tautodailininkai neretai jų dovanoja. Štai 2006 metais ją papildė tautodailininkės Vandos Giedrytės dovanoti 576 konservuoti margučiai. Pernai muziejus išleido V.Giedrytės darbų katalogą „Margučiai, karpiniai, tapyba”.
„Turime maždaug vienodai natūraliais ir cheminiais dažais margintų kiaušinių. Tarp natūraliai dažytų vyrauja rudos ir juodos spalvos margučiai, dažyti svogūnų lukštais ir juodalksnio bei kitų medžių žievėmis su geležies rūdimis. Daugiausia – margintų vašku kiaušinių, skutinėtų mažiau, ši technika retesnė ir kiek sudėtingesnė”, – sakė S.Urbonienė.
Rinko kaimuose
Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 2500 margučių kolekcija. „Turime dalį Lietuvių mokslo draugijos margučių rinkinio. Maždaug nuo 1964 metų jį daug papildė muziejininkė Aldona Stravinskienė, per Velykas važinėjusi po kaimus ir rinkusi įdomesnius margučius. Taip susikaupė 234 autorių margučių iš visų šalies regionų, kolekciją papildė tautodailininkų dovanoti ar iš jų pirkti margučiai.
„Dauguma margučių – konservuoti. Yra įvairių margučių konservavimo technikų, bet tebediskutuojama, kuri jų – geriausia. O restauratoriai šio darbo nemėgsta”, – sakė Lietuvos dailės muziejaus Margučių fondo saugotoja Daiva Beliūnienė. Anot jos, labiausia pasiteisina senasis margučių konservavimo būdas – išvalytas kiaušinis užpildomas parafinu. Nekonservuotuose kiaušiniuose muziejininkai neretai praduria skylutes, kad iš jų išeitų dujos ir kiaušiniai nesprogtų.
Raštų įvairovė
„Populiariausi – rašytiniai, marginti vašku kiaušiniai. Dabar žmonės mėgsta marginti ir reljefiniais vaško raštais, palikdami nenuimtą vaško sluoksnį ant kiaušinio lukšto.Skutinėjimo technika yra senesnė ir retesnė. Beje, moterys dažniau kiaušinius margina vašku, o vyrai – skutinėja”, – pastebėjo Daiva Beliūnienė. Ją pačią stebina neaprėpiama margučių raštų įvairovė. „Dviejų vienodų margučių nebūna. Kiekvienas margintojas kiaušinį numargins skirtingai – tai lemia nuotaika, įgūžiai suvesti ornamentą. Senuosius raštus atkurti įmanoma, tačiau archajinė jų prasmė išnykusi, žmonės margučius suvokia tik dekoratyviai”, – mano D.Beliūnienė.
Susijęstraipsniai
Koks svarbiausias Velykų atributas? Tai įvairiais raštais numargintas kiaušinis – gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simbolis.
Pirmasis lietuviškų margučių tyrinėtojas archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas rašė, kad begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darantis asmuo vadovaujasi tik fantazija.
„Margučių raštų kompozicijos sudarytos iš vienodų detalių: taškelių, kryželių, saulučių, krypučių. Saulės spindulius primenantis ornamentas, pasaulio medis išreiškia protėvių pasaulio modelį, pažymi pavasario ir rudens lygiadienius, saulėgrįžos taškus. Taip numargintų kiaušinių jokioje kitoje šalyje neaptiksime”, – sakė L.Klimka.
Sena tradicija
Dar pirmasis lietuviškų margučių tyrinėtojas archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas rašė, kad begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darantis asmuo vadovaujasi tik fantazija. Tačiau įsižiūrėjęs į tuos raštus pastebi, kad didesnis vaidmuo priklauso tradicijai, o ne fantazijai.
L.Klimka pabrėžia, kad dovanodamas margutį žmogus kitam linki gero. Ši tradicija labai susijusi su bendruomeniniais papročiais. Vaikštinėdami po kaimą lalautojai apdainuodavo šeimininkus, linkėdavo jiems visa ko geriausio. Žmonių atmintyje lalavimo paprotys išlikęs, kai kur jis dar gyvas.
Įspūdinga kolekcija
Niekas neabejoja, kad margučiai – įdomi tautodailės sritis, išskirtinai trapus menas. Kur galime pamatyti mūsų protėvių margintus kiaušinius?
Seniausia, XIX amžiaus pabaigoje surinkta Tado Daugirdo margučių kolekcija saugoma Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Čia galima išvysti ir 20 amžiaus pradžioje surinktą Balio Buračo margučių kolekcija.
Muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinių saugotoja Gražina Daunienė pastebėjo, kad T.Daugirdo margučiai surinkti daugiausia Žemaitijoje, Užnemunėje. Muziejuje saugoma daugiau kaip 100 T.Daugirdo nekonservuotų margučių. Balio Buračo surinktų margučių kolekcija daug gausesnė, joje – daugiau kaip 260 nekonservuotų kiaušinių.
„Saugome dar apie 3000 per ekspedicijas surinktų margučių piešinių. Tai taip pat labai svarbūs eksponatai, mat kiaušinis – labai trapus, o perpiešti margučių raštai – jau patvarūs. Senieji margučiai – nekonservuoti, bet ir konservuoti ne visada ilgaamžiai, lukštai juk dūlėja”, – sakė G.Daunienė.
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugoma apie 800 margučių kolekcija. „Palengva kolekcija auga. Jei žmonės atneša dovanoti konservuotų margučių, mielai juos priimame. Neretai tautodailininkai siūlo pirkti margučių – retai galime tai daryti. Kartais lėšų muziejaus fondams skiriama, kartais jų nėra. Džiaugiamės, kad pernai nupirkome 10 kaunietės Vitalijos Blažytės skutinėtų margučių”, – sakė pašnekovė.
Spalvingiausi – dzūkiški
Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukaupta didžiausia (maždaug 3000) margučių kolekcija. Jai pradžią davė XX amžiaus pradžios Lietuvių mokslo draugijos margučių rinkinys. „Saugome apie 290 praėjusio amžiaus pradžios margučių, kai kurie jų labai gražūs, su išskutinėtomis datomis – 1909 ir 1911 metai”, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Skaidrė Urbonienė. Pasak jos, muziejuje saugoma margučių iš visų šalies regionų, bet daugiausia – dzūkiškų, iš Vilniaus krašto, Trakų, Alytaus rajonų. Šie margučiai – spalvingiausi.
S.Urbonienė pastebi, kad margučių kolekcija kone kasmet papildoma. Muziejus margučių perka retai, bet tautodailininkai neretai jų dovanoja. Štai 2006 metais ją papildė tautodailininkės Vandos Giedrytės dovanoti 576 konservuoti margučiai. Pernai muziejus išleido V.Giedrytės darbų katalogą „Margučiai, karpiniai, tapyba”.
„Turime maždaug vienodai natūraliais ir cheminiais dažais margintų kiaušinių. Tarp natūraliai dažytų vyrauja rudos ir juodos spalvos margučiai, dažyti svogūnų lukštais ir juodalksnio bei kitų medžių žievėmis su geležies rūdimis. Daugiausia – margintų vašku kiaušinių, skutinėtų mažiau, ši technika retesnė ir kiek sudėtingesnė”, – sakė S.Urbonienė.
Rinko kaimuose
Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 2500 margučių kolekcija. „Turime dalį Lietuvių mokslo draugijos margučių rinkinio. Maždaug nuo 1964 metų jį daug papildė muziejininkė Aldona Stravinskienė, per Velykas važinėjusi po kaimus ir rinkusi įdomesnius margučius. Taip susikaupė 234 autorių margučių iš visų šalies regionų, kolekciją papildė tautodailininkų dovanoti ar iš jų pirkti margučiai.
„Dauguma margučių – konservuoti. Yra įvairių margučių konservavimo technikų, bet tebediskutuojama, kuri jų – geriausia. O restauratoriai šio darbo nemėgsta”, – sakė Lietuvos dailės muziejaus Margučių fondo saugotoja Daiva Beliūnienė. Anot jos, labiausia pasiteisina senasis margučių konservavimo būdas – išvalytas kiaušinis užpildomas parafinu. Nekonservuotuose kiaušiniuose muziejininkai neretai praduria skylutes, kad iš jų išeitų dujos ir kiaušiniai nesprogtų.
Raštų įvairovė
„Populiariausi – rašytiniai, marginti vašku kiaušiniai. Dabar žmonės mėgsta marginti ir reljefiniais vaško raštais, palikdami nenuimtą vaško sluoksnį ant kiaušinio lukšto.Skutinėjimo technika yra senesnė ir retesnė. Beje, moterys dažniau kiaušinius margina vašku, o vyrai – skutinėja”, – pastebėjo Daiva Beliūnienė. Ją pačią stebina neaprėpiama margučių raštų įvairovė. „Dviejų vienodų margučių nebūna. Kiekvienas margintojas kiaušinį numargins skirtingai – tai lemia nuotaika, įgūžiai suvesti ornamentą. Senuosius raštus atkurti įmanoma, tačiau archajinė jų prasmė išnykusi, žmonės margučius suvokia tik dekoratyviai”, – mano D.Beliūnienė.