Šulinių vandens kokybė – privatus reikalas
Lietuvoje beveik 1 milijonas gyventojų maistui, higienos reikmėms, gyvuliams girdyti vartoja šulinių vandenį, dažniausiai vienkiemių sodybose, kaimo gyvenvietėse, miestų pakraščiuose. Įvairių mokslinių tyrimų ir geriamojo vandens monitoringų duomenimis, mūsų šalyje daugiau kaip 40 proc. tirtų šulinių užteršta chemiškai (nitratai, nitritai, amoniakas), apie 50 proc. nustatyta mikrobiologinė (žarninės lazdelės, fekaliniai streptokokai, koliforminės bakterijos) tarša. Trąšų, mėšlo pertekliaus, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir geriamojo vandens šulinius užteršia azoto junginiais ir bakterijomis.
Alytaus visuomenės sveikatos centras irgi rekomenduoja gyventojams bent kartą ar du per metus išsitirti šulinius, įvertinus šių vandens kokybei būdingą sezoniškumą. Štai pavasario polaidis ar vasaros liūtys šulinių vandenį gali užteršti tiek chemiškai, tiek mikrobiologiškai. Mūsų apskrities gyventojai savo šulinių vandens cheminę ir mikrobiologinę kokybę gali išsitirti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Alytaus skyriuje.
Mat Geriamojo vandens įstatymas numato, kad savo namų ūkyje naudojamo vandens sauga ir kokybe žmonės rūpinasi patys. Lietuvoje dar nesukurta visuotinė šachtinių šulinių kokybės kontrolės sistema. Taigi ir patikrinti savo šulinio vandens kokybę privačiam asmeniui oficialiai įteisintų nuostatų nėra. Vadinasi, moralinė atsakomybė už savo ir savo šeimos narių, vartojančių blogą vandenį, sveikatą tenka šulinio savininkui.
Vandens saugumą parodo tik tyrimai
O susirūpinti yra rimto pagrindo, nes geriamojo vandens kokybė daro neabejotiną įtaką žmonių sveikatai, todėl ir nenuostabu, kad valstybė labiausiai rūpinasi nėščiosiomis ir kūdikiais.
„Nitratų toksinis poveikis žmogui atsiranda organizme jiems virstant į nitritus. Šie kraujo hemoglobiną paverčia į methemoglobiną, galintį sukelti mirtį dėl vidinio deguonies bado. Prieš keletą metų Lietuvoje dėl nitratų didžiausios leistino kiekio koncentracijos (DLK) pasitaikė kūdikių mirčių ir apsinuodijimų. Pirmieji methemoglobinemijos požymiai: mėlynavimas, dėmėta oda, dusulys, traukuliai. Patys jautriausi yra naujagimiai, pirmųjų mėnesių kūdikiai, nėščiosios. Mamos, maitinančios kūdikius dirbtiniu maistu, turi žinoti, ar vartojamas vanduo saugus. Vandenyje esantys nitratai ir nitritai visiems žmonėms didina vėžio riziką“, – perspėjo R.Neciunskienė.
Nitratais ir nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinant, nei naudojant buitinius vandens filtrus. Apie vandens saugumą sužinoma tik atlikus laboratorinius tyrimus.
„Vartojant mikrobiologiškai užterštą vandenį, į žmogaus organizmą patekę mikrobai ne visada sukelia ligą, bet galima ir sunkiai susirgti. Tam įtakos turi žmogaus amžius, bendra sveikatos būklė, higieninės gyvenimo sąlygos, taip pat į organizmą patenkančių teršalų tipas ir kiekis. Svarbiausia, kad į geriamąjį vandenį nepatektų jokių teršalų“, – mano vedėja.
Šulinys kasamas tinkamoje vietoje
Pirmas nuo žemės vandeningas sluoksnis, vadinamas gruntiniu, daugelyje vietų užterštas. Tai neapdairios ir netvarkingos žmogaus ūkinės veiklos rezultatas. Vanduo visada bus blogas, jeigu į šulinį suteka iš tręšiamų daržų ar laukų, iš tvarto ar teršiamo kiemo, todėl svarbu, kad šulinys būtų įrengtas tinkamoje vietoje.
Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Jau 2-5 metrų gylyje pasirodžiusio vandens vartoti negalima, nes jis paviršinis ir užterštas.
Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefiškai turi būti žemiau šulinio, ne mažiau kaip 15-20 metrų nuo jo. Bendros paskirties šachtiniams ir negiliems gręžtiniams šuliniams, kurių vandeniu naudojasi ne viena šeima, reikalaujama sudaryti ne mažesnę kaip 50 metrų sanitarinės apsaugos zoną.
Kaimo gyvenvietėse nurodytų reikalavimų dažniausiai neįmanoma įvykdyti, nes individualaus kiemo plotas nedidelis ir nėra galimybės apie šulinį sudaryti sanitarinės apsaugos zonos. Tokiais atvejais, jeigu hidrogeologinės sąlygos palankios, reikia įsirengti gilesnį gręžtinį šulinį.
Norint pasirinkti šuliniui tinkamą vietą dar būtina atsižvelgti į geologines-hidrogeologines sąlygas, t. y. į žemės paviršių dengiančių nuogulų vandeningumą ir gruntinio vandens slūgsojimo gylį. Šulinys turi būti įrengtas orientuojantis į požeminio vandens tėkmės kryptį. Prieš kasant šulinį geriausia pasitarti su specialistais – hidrogeologais.
Procedūrai reikia noro, laiko, kantrybės ir pinigų
Be abejo, daugelis nori gerti saugų ir kokybišką vandenį. O kad jis toks ir būtų, šuliniui reikalinga tinkama priežiūra. Į jį neturi patekti kritulių, prie šulinio – kauptis paviršinis vanduo. Šuliniui būtinas stogelis arba dangtis. Jo rentiniai turi būti pagaminti iš medžiagų, tinkamų liestis su geriamuoju vandeniu. Rentiniai ir tarpai tarp jų negali būti su plyšiais, pro kuriuos į šulinį patektų lietaus, polaidžio vandens ar ūkinių nuotekų.
Iš šulinio vandenį reikia semti tik šiam tikslui skirtu kibiru arba siurbti siurbliu. Vieną kartą per metus šulinį rekomenduojama išvalyti – išsemti dugne susikaupusį dumblą, nuvalyti rentinio sieneles, patikrinti jo sandarumą. Šulinio viršus turi būti ne mažiau kaip 80 centimetrų aukščiau žemės paviršiaus. Aplink šulinį užpilamas storas molio ir žvyro, jo dugne – iki 40 centimetrų – smėlio, žvirgždo, gargždo sluoksnis. Išvalytas šulinys dezinfekuojamas griežtai laikantis higienos reikalavimų.
R.Neciunskienės nuomone, ypač būtina šulinių valymo pagal griežtus higienos reikalavimus procedūra, kad tiek chemiškai, tiek mikrobiologiškai užteršto vandens nevartotų nėščiosios moterys ir kūdikiai.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Alytaus skyriuje (Savanorių g. 4, I aukštas, tel. 7 32 83) dažniausiai atliekami šulinio cheminis vandens ištyrimas gyventojams kainuoja 64 litus 70 centų, mikrobiologinis – 38 litus 50 centų. Be to, klientui pageidaujant, nemokamai konsultuojama, kaip šulinį išvalyti ir dezinfekuoti pagal griežtus reikalavimus.
