Į Alytų nutiestas muziejų kelias. Šiemet jis atėjo Nemunu. Po istoriją ir pačią upę pabraidę Dzūkijos sostinės ir krašto muziejininkai kruopščiai surinko į parodą, pasakojančią apie miestą, jį skiriančią, jungiančią upę.
Pasak muziejininkų, Alytų per pastarąjį šimtą metų jungė 8 laikini ir 11 ilgiau stovėję ir dar veikiantys tiltai (pirmasis buvo nutiestas 1892 m.), o po jais tilpdavo laivai, valtys, luotai, plaustai, vytinės, baidarės, keltai, baržos ir net garlaiviai. Garlaivį matome parodos nuotraukoje, o senovinį luotą – tikrą. Jį rado buvęs Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojas Audrius Jezepčikas.
Gimtojoje panemunėje vaikščiojęs alytiškis upės krante pastebėjo įdomų medį, apžiūrėjus iš arčiau paaiškėjo, kad tai – iš medžio skobtas luotas. Jį ištraukti padėjo ugniagesiai gelbėtojai, o eksponavimui parengė muziejaus restauratorius Jonas Uosaitis.
Muziejaus salėje yra ir tikro Nemuno vandens, o aplinkosaugininkų parodai paskolinta, iš brakonierių atimtų įrankių kolekcija grąžina ir senosios buities, dar necivilizuotos žvejybos laikus.
Muziejininkių Vilmos Jenčiulytės ir Gintarės Markevičienės surinktose, parodoje vaizdžiai pateiktose nuotraukose – kadrai ne tik iš Alytaus, tačiau ir aukštupio panemunių. Kad pamatytume naujoje parodoje demonstruojamas fotografijas būtų reikėję aplankyti ne tik Alytaus ir Merkinės muziejus, tačiau ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ekspoziciją.
Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus šiai parodai atrinktose nuotraukose matome unikalią ekspediciją, į kurią garsusis rašytojas su miesto moksleiviais prieš 65-erius pasileido nuo Nemuno žiotyse esančios Bielyčios (Baltarusija) ir plaukė iki pat Alytaus.
Ekspozicijoje užsimenama ir apie Nemuno, kaip medienos transportavimo kelio, istorija. Rąstus į sielius rišdavo, upe nuo Baltarusijos iki Prūsijos teritorijos pro Alytų plukdydavo sielininkai.
Nemunas – ne tik dzūkų draugas, maitintojas, tačiau ir sunkiai sutramdoma upė, o tai liudija vaizdai iš 1958 metų potvynio, parama nukentėjusiems. Šiurpinančios prieškario Nemuno naujienos – apie nuskendusią porą ir 1936 metais prie Kaniūkų tilto pabaltijo cirką ištikusią katastrofą, žuvusius ir sužeistus artistus.
Surinktose kronikose taip pat tilpo žinutė apie Alytaus skautų Birštonui statomą keltą, aktualija dėl apmokestinamų valčių, vaizdai iš Nemuno („vokiečių”) pliažo laikų, Balkasodžio gyvenvietės, savo senuosius klodus atvėrusios Nemuno vandenims nuslūgus, ir metalinė buvusio gelžkelio tilto konstrukcija.
Jeigu ko parodoje ir galima pasigesti, tai – bent simbolinio dėmesio vietiniams Nemuno intakams (juk 2019-ieji – vietovardžių, tarp jų – ir vandenvardžių metai!), nuo Alytupio atplaukusiai Alytaus miesto vardo kilmei, bet tikėkimės, kad tam dar bus sukurtos naujos parodos. Pastaroji, skirta gyvenimui prie Nemuno ir mūsų bei ainių sugyvenimui su Lietuvos upių tėvu Alytaus kraštotyros muziejuje veiks rugsėjį.