Jonas Prieskienis gimė 1909 m. gegužės
14 d. Alytaus aps. Nemunaičio vls. Galintėnų k. neturtingų ūkininkų Silvestro
ir Vincentos Prieskienių šeimoje. Jo tėvas dar 1908 metais buvo išvykęs į
Ameriką ir ten po kelių metų žuvo nelaimingo atsitikimo metu darbe. Jonas
mokėsi Galintėnų pradinėje mokykloje, kur baigė 4 skyrius. Nuo 1930 11 02 iki
1932 03 02 tarnavo 9-ame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke
Marijampolėje. Buvo paskirtas į 3-čią kuopą. Baigęs mokomosios kuopos kursą su
įvertinimu „patenkinamai”, buvo perkeltas tarnybai į 1-ąją kulkosvaidžių kuopą.
1931 m. lapkričio 1 d. pakeltas į grandinio laipsnį, o 1932 m. vasario 16 d.
jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Grįžęs iš kariuomenės
gyveno Galintėnų kaime pas dėdę (motinos brolį), dirbdamas jo ūkyje.
Nuo 1928 m. lapkričio 4 d. J.Prieskienis
priklausė Lietuvos Šaulių sąjungos Alytaus rinktinės Nemunaičio šaulių būriui.
Nemunaičio šaulių ugniagesių komanda įsisteigė 1930 m. birželio 15 d. Pirmuoju
jos viršininku buvo šaulys J.Prieskienis. Komandoje buvo 7 šauliai ir 12 kitų
miestelio vyrų, kurie nebuvo šauliais. Nuo 1935 m. J.Prieskienis buvo
Nemunaičio šaulių būrio vado pavaduotojas, o 1936 11 24 – 1939 08 20 jis pats vadovavo
Nemunaičio šaulių būriui, mokėsi įvairiuose trumpalaikiuose kursuose. Vėliau
iki Šaulių sąjungos uždraudimo vėl vykdė būrio vado pavaduotojo pareigas.
Taikiu metu Nemunaičio būrio šauliai padėdavo policijai. Įvairių komunistinių
švenčių išvakarėse naktimis patruliuodavo bei budėdavo savo apylinkėje,
stebėdami, kad atėję komunistai nemėgintų išplatinti savo atsišaukimų ar slapta
iškelti raudonų vėliavų. Paskutinė didelė operacija, kurioje dalyvavo šauliai,
buvo 1939 m. rugsėjo viduryje internuojamų Lietuvoje lenkų kareivių kolonų
judėjimo stebėjimas. Nemunaičio būrio šauliai patruliavo plento Lazdijai-Alytus
atkarpoje prie Miroslavo.
1934 m. pabaigoje J.Prieskienis įstojo į
Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) Nemunaičio skyrių. 1936 m. kovo 15 d. visuotiniame
VVS Nemunaičio skyriaus susirinkime kartu su šaulių būriu bei Lietuvos
tautininkų sąjungos (LTS) Nemunaičio skyriumi buvo nutarta visų Nemunaičio
apylinkės tautiškosios pakraipos organizacijų vardu Nemunaityje pastatyti
paminklą, pažymint Nepriklausomybės 20-metį. Balandžio 19 d. susirinkime buvo
išrinktas paminklo statymo organizacinis komitetas (pirmininkas –
A.Saulevičius, nariai – J.Melenkevičius, J.Prieskienis, J.Šlikas ir V.Žička).
Pastatyti paminklą 1938 m., kaip buvę planuota, nepavyko. Tik 1939 m. vasarą
Nemunaityje buvo iš betono atlieta paminklui skirta kario skulptūra. 1940 m.
pavasarį buvo liejami betoniniai paminklo pamatai, bet prasidėjus sovietinei
okupacijai, paminklo statybos darbai buvo sustabdyti.
1937 m. J.Prieskienis susituokė su Vabalių
k. mokyklos mokytoja, taip pat Šaulių sąjungos nare, Jadvyga Sebestinaite
(g.1909). Po vestuvių jie apsigyveno Vabalių k. mokyklai priklausančiame bute.
Susilaukė dviejų sūnų: Gintauto-Jono (g.1938) ir Petro (g.1940).
1938 09 26 – 1938 10 26 J.Prieskienis
atliko pakartotinius karo pratimus 9 pėstininkų pulke Marijampolėje.
1939 m.
birželio mėn., minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 20-metį, Jonas
Priesienis už nuopelnus Šaulių sąjungai buvo apdovanotas „Šaulių žvaigždės”
medaliu.
1940
m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą ir uždraudus bei nuginklavus
Šaulių sąjungą, J.Prieskienis savo būrio šaulių gerų ginklų neatidavė, bet
paslėpė, o atidavė tik netinkamus naudoti. 1940 m. spalio 1 d. Alytaus
apskrityje grupė patriotų įkūrė pogrindinę organizaciją – „Geležinio Vilko
Lietuvos partizanai” (GVLP). 1940 m. lapkričio 15 d. į GVLP įstojęs
J.Prieskienis buvo paskirtas Merkinės valsčiaus apygardos Vabalių kaimo
skyriaus vadu, jis palaikė ryšį su pogrindžio aktyvistais Kaune. 1941 m.
vasario mėn. GVLP persivardijo, pasivadinę Lietuvos Aktyvistų Frontu (LAF).
Gaudami instrukcijas iš pogrindinio LAF centro Kaune, aktyvistai rengė slaptus
susirinkimus, verbavo naujus narius, rinko ginklus, Vasario 16-osios proga
naktį buvo iškeltos Lietuvos trispalvės
Einoriuose, Užupiuose ir Vabaliuose. Atsišaukimai „Lietuvi!”, „Broliai,
Lietuviai!”, „Broliai ir bičiuliai!”, „Brangus ūkininke!” buvo platinami
Galintėnuose, Kastriškėse, Einoriuose, Dušnionyse, Užupiuose, Vabaliuose ir
Valėniškėse.
1941 m. birželio 15 d., sekmadienį, į
Vabalius atvyko ryšininkas studentas medikas iš Kauno ir J.Prieskieniui perdavė
LAF centro nurodymą: pogrindžio organizacijų nariams pereiti į nelegalią
padėtį, pagal galimybes apsiginkluoti ir slapstantis nedidelėmis grupėmis
laukti karo veiksmų pradžios bei signalo sukilti. Ryšininkas taip pat perdavė,
kad karas turėtų prasidėti tarp birželio 16 d. ir 26 d. Vabalių šauliai iš
ryšininko gautą žinią perdavė į Nemunaitį, Gečialaukį, Galintėnus.
Gečialaukyje, miško pakraštyje susitelkė vietiniai šauliai ir dar keletas su
pogrindžiu susijusių jaunų vyrų. Grupės vadas buvo Vincas Mažeika. Šalia
Nemunaičio, Nemuno šlaituose buvo susibūrusi girininko Juozo Baleikos
vadovaujama Nemunaičio vyrų grupė, kurioje buvo daugiausia šauliai. Tokios
šaulių grupės buvo Balninkuose, Užupiuose. Jiems vadovavo Juozas Zarauskas.
Šaulių būrio štabas įsikūrė Vabaliuose. Petro Vitkausko sodyboje, kluono
peludėje, buvo iškasta ir užmaskuota slėptuvė su stebėjimo plyšiais pamatuose į
rytus ir pietvakarius. Čia įsikūrė būrio vadas Jonas Prieskienis, Viktoras
Bucevičius ir Bronius Vitkauskas. Vyrai turėjo J.Prieskienio vokišką šautuvą ir
du pistoletus. Kita šaulių grupė įsikūrė už puskilometrio jauname paežerės
miškelyje, ant nedidelės kalvelės išsikasę apkasą žiedinei gynybai. Grupė
turėjo tris medžioklinius šautuvus. Šioje grupėje buvo vien šauliai: broliai
Vincas ir Vladas Bucevičiai, broliai Aleksandras ir Simas Makaravičiai, Juozas
Dilijonas, Zigmantas Jegelevičius, Antanas Dilijonas. Grupei vadovavo Antanas
Katelynas. Tokių nedidelių grupelių Nemunaičio apylinkėse buvo ir daugiau. Visi
laukdami karo pradžios slapstėsi nuo trėmimų ir gyveno nelegaliai.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus
Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, iš besitraukiančių sovietų kareivių
Vabalių šauliai atėmė dvi dėžes su šautuvais (24 vnt.) ir dėžę šovinių. Visi
apsiginklavo ir atsargiai pradėjo žvalgybą. Tos dienos popietę Nemunaityje ir
kaimuose buvo iškeltos Lietuvos trispalvės. Birželio 23 d. ryte Kauno radijas
pranešė apie prasidėjusį Tautos sukilimą. Buvo kreiptasi į buvusius įstaigų
tarnautojus bei policininkus. Visiems įsakyta nedelsiant grįžti į savo buvusias
iki okupacijos darbavietes. Buvo paskelbta šaulių mobilizacija: šauliams
įsakyta atvykti į būrių vadavietes. Birželio 23 d. popietę Nemunaičio būrio
šauliai susirinko Nemunaityje prie parapijos salės, vėliau susitelkė prie
girininkijos. Būryje buvo apie 40 įvairaus amžiaus vyrų. Pirmąją dieną dar
vengė pasirodyti su uniformomis, nes nežinojo, kaip į tai reaguos vokiečiai.
Būriui vadovauti ėmėsi anksčiau buvęs to būrio vadu J.Prieskienis. Nemunaičio
policijos punkte neatsirado nė vieno policininko, tad šauliai-partizanai iš
karto ėmėsi prižiūrėti tvarką. Vėliau vadovavimą būriui perėmė girininkas
J.Baleika, o jo pavaduotoju tapo J.Prieskienis.
J.Prieskienis su ginklu rankose dalyvavo
Birželio sukilime. Jis priklausė Alovės TDA (tautinio darbo apsaugos) kuopos
Nemunaičio šaulių-partizanų būriui. Šis būrys aktyviai dalyvavo operacijose,
saugant gyventojų ramybę nuo besitraukiančių bolševikų kareivių plėšikavimo,
taip pat savo veiksmais labai sutrikdė veiklą paliktų bolševikų agentų,
dalyvavo sovietinių aktyvistų ir komunistų izoliavime, kurie skleidė įvairius
gandus, kad grįš komunistų valdžia bei galėjo pradėti ginkluotą pasipriešinimą
ar imtis teroro aktų. Iki birželio 28 d. buvo ginkluoti visi sukilėlių būriai.
Ginklus turėjo Nemunaičio, Balninkų-Užupių, Alovės, Meškučių šaulių-partizanų
būriai. Vokiečiai birželio 26 d. pareikalavo nuginkluoti visus šituos be jų
žinios ir pritarimo atsiradusius būrius. Birželio 28 d. tai ir buvo padaryta.
Net ir po nuginklavimo Nemunaičio ir Balninkų-Užupių būrių vyrai per visą
liepos mėnesį dar būdavo sušaukiami bendriems mokymams, šaudymo pratyboms,
kurie paprastai vykdavę Kaniūkuose. Jie taip pat buvo pasitelkiami miškų
valymui ir kiekvienai tokiai operacijai apginkluojami, nors leidimų laikyti
ginklą ir neturėjo. Po to, kai buvo išformuoti ir nuginkluoti neformalūs
sukilėlių būriai, Alytaus apskrities komendantas savanoriškumo pagrindais
suformavo apskrities 120 ginkluotų šaulių jungtinį būrį. Visi šio būrio
kovotojai turėjo lietuvių ir vokiečių kalbomis surašytus pažymėjimus, išduotus
birželio 30 d. Ant pažymėjimų buvę du antspaudai: lietuviškoje pusėje –
„Alytaus miesto ir apskričio komendantas”, vokiškoje pusėje – Einheit Feldpost
Nr.36488″.
„Pažymėjimas Nr.111
Tikslu pagelbėti vokiečių kariuomenei
išvalyti kraštą ir apsaugoti gyventojus nuo besislapstančių raudonarmiečių ir
komunistų, terorizuojančių ir plėšiančių gyventojus, šiuo įpareigoju šaulį
Prieskienį Joną sulaikyti besislapstančius raudonarmiečius bei vietinius
komunistus ir juos pristatyti vokiečių komendantūron, rinkti iš gyventojų ir
išmėtytus miškuose bei laukuose ginklus.
Šiam pareigūnui visi gyventojai privalo
teikti visokeriopą pagalbą.
Alytus, 1941 m. birželio 30 d.
Laik. Alytaus miesto Apsaugos komisaras
(parašas) D.Jėčys
atsargos kapitonas”.
Tokius pažymėjimus dar turėjo Nemunaičio
šaulių-partizanų būrio kovotojai, patekę į jungtinį apskrities būrį: Bolius
Pulinauskas, Juozas Baleika, Antanas Verbickas, Viktoras Bucevičius, Bronius
Vitkauskas, Juozas Abeciūnas, Juozas Brindza, Henrikas Pavilonis, Vytautas
Jakavonis. Šiame būryje buvo ir keli Balninkų-Užupių būrio vyrai: broliai
Vincas ir Vladas Vainickai, Juozas Jarmalavičius, Vladas Šalkauskas, Juozas
Zarauskas, Aleksas Jonika. Jie turėjo teisę ginklą laikyti namuose, kad
pavojaus atveju galėtų veikti nedelsiant.
1941 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje
J.Prieskienis įstojo į 2-ąjį Pagalbinį Policijos Tarnybos (PPT) batalioną Kaune
– saugojo nuo galimų diversijų tiltus, sandėlius, stotis, kitus karinius
objektus. Nuo 1942 m. pradžios iki 1943 m. birželio mėn. batalionas vykdė
kovines užduotis Baltarusijoje prie Smolensko prieš raudonuosius (sovietinius)
partizanus ir jų rėmėjus. Kovos veiksmų metu J.Prieskienis buvo sužeistas. Kai
1943 08 21 jo žmona, neatlaikiusi vietinių bolševikų diversantų grasinimų
susidoroti su šeima, nusižudė, tai J.Prieskienį dėl šeimyninių aplinkybių iš
tarnybos demobilizavo. 1944 m. jis apsivedė antrą kartą su Ona Urbanavičiūte ir
persikėlė gyventi į Valėniškių kaimą.
Artėjant frontui, J.Prieskienis su savo
pusbroliu Mečislovu Didzevičiumi (vėliau tapusiu partizanų būrio vadu
sl. „Tarzanas” – aut. past.) kaupė ginklus ir ruošė slaptavietes ginklams
būsimai partizaninei kovai.
Tik užėjus sovietams J.Prieskienis
sovietinių aktyvistų buvo įskųstas ir 1944 m. liepos 28 d. suimtas veikiančios
armijos 5-ojo pralaužos artilerijos korpuso kontržvalgybos „Smerš” skyriaus.
Kartu buvo suimti R.Dilijonas, V.Bucevičius, V.Mažeika ir J.Dilijonas.
Suimtuosius nuvarė į Vabalių mišką ir ant Žvirgždakalnio įmetė į kalėjimui
skirtą duobę po atviru dangumi. Tą pačią dieną visi suimtieji buvo ištardyti.
Ilgiausiai ir daugiausiai (3 kartus) tardę J.Prieskienį. Tardymų metu jis buvo
labai mušamas. Jį vienintelį mušę ir per akistatas. Mušė vyr. tardytojas kpt.
Bielokopytovas ir vertėjas Levas Davydovičius Frankas. Kiti buvę tardomi tik po
2 kartus. Liepos 30 d. sunkvežimiu per Alytų visus išvežė paskui frontą į
Užnemunę ir klajojo kartu su juos suėmusiu „Smerš” skyriumi. Rugpjūčio 6-7 d. parašyti nutarimai
dėl kaltinimų pateikimo ir visi paskutinį kartą ištardyti. Į tardytojo
klausimą, kas paskatino stoti į kovą su sovietų valdžia, J.Prieskienis atsakė (atsakymas
apdorotas pagal tardytojo retoriką – aut. past.): „Į kovą su komunistais
ir sovietų valdžia aš stojau kaip nacionalistinės partijos „Šauliai” narys,
kurios programoje buvo kova su bolševizmu. Vien tik todėl aš stojau į kovos su sovietų
valdžia kelią„. Visi bendrabyliai buvo kaltinami pagal Rusijos BK 58-1a
str. (už sovietinės tėvynės išdavimą). Tuo metu jie buvo laikomi 2-osios
gvardijos prolaužio artilerijos divizijos areštinėje mūriniame tvarte netoli
Vilkaviškio. Klajonių paskui frontą metu, suimtieji toje byloje buvę laikomi
atskirti vienas nuo kito. Rugpjūčio 10 d. pavakaryje tos pat sodybos kluone
prasidėjo 2-osios gvardijos prolaužio Perekopo artilerijos divizijos karo
tribunolo uždaras posėdis, kuriam pirmininkavo gvardijos justicijos kpt.
Fiodorovas. Atsakinėdamas į tribunolo narių klausimus, J.Prieskienis aiškino (taip
suformulavo jo atsakymus sekretorė Šakirova – aut. past.): „Pagrindiniu
fašistinės organizacijos „Šauliai” uždaviniu iki sovietų valdžios Lietuvoje
buvo kova su Lietuvos komunistų partija, revoliuciniu judėjimu krašte ir kova
prieš lenkus, siekiant atimti iš Lenkijos Vilnių. (…) Nuo 1936 m., būdamas
būrio vado pavaduotoju, aš dirbau karinį darbą tarp savo narių, mokiau juos
karybos. Visų mūsų organizacijos narių karinis apmokymas buvo reikalingas, nes
mes ruošėmės ginkluotai kovai prieš sovietų valdžią, o okupacijos laikotarpiu
mūsų organizacijos uždaviniu buvo ginkluota kova prieš sovietinius partizanus.
(…) Visi mūsų organizacijos nariai, tarp jų ir teisiamieji šioje byloje,
buvome ginkluoti nuo pirmųjų vokiečių okupacijos Nemunaityje dienų. Taip, aš
prisipažįstu, kad komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų areštai buvo
vykdomi man tiesiogiai vadovaujant, nes aš buvau būrio vado pavaduotoju ir pareigos
areštuoti komunistus buvo pavestos man. Maždaug 1941 m. rugpjūtį iš mūsų
organizacijos narių savanoriškais pagrindais buvo formuojamas specialus
ginkluotas būrys kovai su sovietiniais partizanais, į kurį aš ir Bucevičius
įstojome savanoriškai. (…) Tėvynę išdaviau todėl, kad nepripažinau sovietų
valdžios ir nenorėjau jos, taip pat aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvoje
sovietų valdžios daugiau nebebus. Mūsų „Šaulių” organizacijos apginklavimui
ginklus mes ėmėme iš gyventojų, taip pat atiminėjome iš Raudonosios armijos
kovotojų, buvusių vokiečių kariuomenės apsupime. Deginimuose, plėšimuose ir
šaudymuose, kuriuos Lietuvoje vykdė vokiečiai, aš nedalyvavau (…)”. Tribunolo posėdis vyko iki vėlyvo vakaro, atsinaujino rugpjūčio 11 d. anksti
rytą ir pasibaigė po pietų. Per paskutinį žodį J.Prieskienis pasakė: „Sąmoningai
kovojau ir atidaviau visas jėgas, kad bolševizmas daugiau į Lietuvą nesugrįžtų„.
Po pertraukos paskelbtas tribunolo nuosprendis: J.Prieskienis nuteistas mirties
bausme sušaudant su asmeninio turto konfiskavimu, V.Bucevičius ir V.Mažeika (V.Mažeika
mirė 1945 01 18 Vorkutlage – aut. past.)
po 20 metų katorgos, J. ir R.Dilijonai – po 10 metų lagerio. Rugpjūčio 17 d.
visus išvežė į Vilniaus kalėjimą. Nuosprendį patvirtino 3-jo Baltarusijos
fronto karo tribunolas. Nuosprendis J.Prieskieniui galutinai patvirtintas
lapkričio 1 d., o įvykdytas 1944 m. lapkričio 17 d. LTSR NKGB-MGB vidaus
kalėjime. Palaidotas Vilniuje, Tuskulėnų masinėje kapavietėje (buvusio dvaro
teritorijoje).
Sunkius išbandymus teko patirti ir šeimai.
Sūnūs ir duktė Virginija (g.1945) slapstėsi pas gimines, o žmoną 1946 02 18
ištrėmė. Ona Prieskienienė 1947 08 23 iš
Sibiro pabėgo ir grįžusi į Lietuvą gyveno svetima pavarde.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2001 03 02
Joną Prieskienį reabilitavo, o 2002 m. pavasarį
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė jam kario-savanorio statusą (po mirties).
Jį pakirto okupantų kulka. Tačiau liko gyva
jo dvasia, kuri bus gyva tol, kol tautą jaudins Laisvės ir Nepriklausomybės
idealai.