Mano senelis Vincas Stanišauskas, s. Liudviko gimė 1918 m. spalio
25 d. Alytaus apskr. Butrimonių vls. Klydžionių k. neturtingų ūkininkų
šeimoje. Jo tėvas Liudvikas Stanišauskas, s.Simono (1890-1920) 1919
m. sausio 6 d. Alytuje savanoriu įstojo į I pėstininkų pulką, 5
kuopą. Karinis laipsnis – eilinis. Nuo 1919 03 04 iki 1919 07 23
tarnavo Kalvarijos komendantūroje (intendantūroje). Nuo 1919 07 24
iki 1919 12 07 tarnavo Marijampolės komendantūros kuopoje. Nuo 1919
11 01 iki 1919 12 05 buvo komandiruotas Seinų komendanto žinion į
Kapčiamiestį. 1919 12 07 išsiųstas Kauno Etapo komendanto žinion,
kur tarnavo iki 1920 02 09. Nuo 1920 02 10 tarnavo VI pėstininkų Pilėnų
kunigaikščio Margio pulke, 2 kuopoje. 1920 09 04 Augustavo rajone,
ties Jastrzębnos aukštuma – Astravo kaime, mūšio su lenkais metu
VI pėst. pulko 2 kuopos 33 kareiviai pateko į nelaisvę. Jų tarpe
buvo ir Liudvikas Stanišauskas. Petro Rusecko knygoje „Savanorių
žygiai” (II t.) yra paminėta, kad „1920.X.25 lenkai per Kapčiamiestį
ir Sopockinę grąžino 1000 lietuvių karių„. Pagal turimas
žinias, galima manyti, kad tų grąžintų belaisvių tarpe buvo ir
L.Stanišauskas, nes jis į savo tėvų namus Alovės vls. Butrimiškių
k. grįžo 1920 m. spalio apie 28-29 d., tačiau po 2-3 dienų – spalio
31 d. mirė nuo plaučių uždegimo (nors mirties akto įraše mirimo
priežastis nenurodyta, tačiau giminių teigimu mirė nuo kūno sumušimo,
nuo ilgo badavimo ir peršalimo, nes lenkai savanorių ypač nekentė
ir belaisviais nesirūpino).
1923
m. rugsėjo 12 d. Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos valdybos
nutarimu Nr.861 bežemei Ievai Stanišauskienei, kaip mirusio kario
savanorio žmonai, iš parceliuojamo Alovės valsč. Bagušiškių dvaro
buvo paskirta 12,12 ha žemės (sklypo Nr.5).
1928
m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona
Liudviką Stanišauską (po mirties) apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės
10 metų jubiliejiniu medaliu (liudijimo Nr.25652).
1931
m. sausio 27 d. Karių savanorių komisija pripažino Liudviką Stanišauską
Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu (po mirties), o vasario 25
d. apdovanojo Kūrėjų-savanorių medaliu (liudijimo Nr.6282).
Nuo
1924 m. Vincas Stanišauskas su motina gyveno Alytaus apskr. Alovės
vls. Pavartėnų sen. Bogušiškių k. 1927 09 01 – 1932 06 06 jis
mokėsi Alovės vls. Pocelonių k. pradinėje mokykloje, kur baigė
4 skyrius. Nuo 1931 iki 1937 m. priklausė Pocelonių Jaunųjų ūkininkų
rateliui (duomenys iš: LCVA F.1329, Ap.1, B.29, L.1-2).
1938
02 18 V.Stanišauskas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą ir priklausė
Alytaus XIX rinktinės Alovės šaulių būriui (duomenys iš: LCVA
F.561, Ap.17, B.2, L.24,24a).
1938 11 15 Vincas Stanišauskas susituokė su Ona Džerviūte, d.Jurgio
(g.1919 Alytaus vls. Žagarių k.), turėjo 6 vaikus (3 mirė karo metais).
Nuo 1938 03 09 V.Stanišauskas Alytaus apskr. Alovės vls. Bogušiškių
kaime valdė 10,38 ha žemės.
1940 03 01 – 1940 07 25 V.Stanišauskas tarnavo Kaune, Lietuvos kariuomenės
5 pėstininkų D.L.K. Kęstučio pulke 1-oje kulkosvaidžių kuopoje
(duomenys iš: LCVA F.745, Ap.3, B.9480, L.1-4). Karinis laipsnis
– eilinis.
1940 06 15 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo įvestas komunistinis
režimas, kuriam patriotiškai nusiteikę asmenys nusprendė priešintis.
Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Daugų vls.
buvo įkurta patriotinė pogrindinė organizacija „Geležinio Vilko
Lietuvos partizanai” (GVLP). Lapkričio 17 d. Daugų valsčiuje jau
veikė 10 skyrių (Sokonių, Daugų, Dvarčėnų, Atžalyno, Vėžionių,
Skabeikių, Žvirgždėnų, Užukalnių, Bukauciškių ir Geidukonių),
kurie sudarė GVLP Daugų apygardą. Iki 1941 m. pradžios susibūrė
padaliniai Alytaus mieste ir valsčiuje, Alovės, Butrimonių, Simno,
Seirijų, Merkinės ir Varėnos valsčiuose. Programinių GVLP dokumentų
nerasta, tačiau jos veiklos strategija aiški: pasipriešinimas sovietizacijai
visose jos apraiškose, politinis-patriotinis gyventojų švietimas,
sovietinio aktyvo sekimas ir izoliacija, ginklavimasis ir pasirengimas
tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose. Žinoma,
kad aktyvistai leido laikraštėlį „Kovos varpas” (numerių ir
egzempliorių skaičius nežinomas), išplatino kelis tūkstančius
atsišaukimų. Tautinių švenčių progomis kaimuose buvo keliamos
Trispalvės. Suprasdami patriotinių jėgų vienybės visos šalies
mastu svarbą, GVLP vadovai 1941 m. vasario mėn. įsiliejo į Kazio
Škirpos ir kt. įkurtą Lietuvių Aktyvistų frontą (LAF) kaip jo
teritorinis padalinys, kurio nariai vadinosi lietuvių aktyvistais ir
turėjo atitinkamus pažymėjimus.
Lietuvos Ypatingajame archyve saugomose Alytaus apskrities „Geležinio
Vilko Lietuvos partizanų” pogrindinės organizacijos dokumentų kopijose
(vertimai rusų kalba), GVLP Daugų vls. Rokančių apylinkės skyriaus
aktyvistų 1941 m. sąraše įrašytas ir Vincas Stanišauskas.
1941 03 29 Lietuvių Aktyvistų fronto (LAF) vadovybė patvirtino Tautinio
darbo apsaugos (TDA) bendruosius nuostatus. Tikslai: TDA sudaro LAF-o
integralinę dalį, visomis priemonėmis kovoja už lietuvių tautos
gyvybinius interesus. Nariai: nuo 17 iki 45 metų amžiaus, neabejotino
tautinio ir antikomunistinio nusistatymo, pasiryžę visomis priemonėmis
kovoti už Aktyvistų fronto idealus, nebausti už kriminalinius nusikaltimus.
TDA padaliniai vadinasi kovos kolonomis, o vyrai – tautos kovotojais
(duomenys iš: Kazys Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti”).
O 1941 m. birželio mėn., jau prasidėjus karui, išleistoje instrukcijoje
„Lietuvos Aktyvistų Fronto Tautinė Apsauga” įvardijami tokie
tikslai: apjungti visas atskirai pasireiškusias jėgas kovoje prieš
bolševizmą bendron vadovybėn, padėti vadovybei palaikyti tvarką
krašte, teikti pagalbą administraciniams organams bei policijai kovoje
su bolševizmu; Tautinės apsaugos narių pareigos yra garbės pareigos
(duomenys iš: LCVA F.745, Ap.2, B.84, L.175).
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos – Sovietų sąjungos
karui, vokiečiams išstūmus sovietus iš Lietuvos, praktiškai per
savaitę buvę GVLP-LAF aktyvistai visoje Dzūkijoje suorganizavo savivaldą
ir sukarintas policines struktūras – „Tautinę darbo apsaugą”
– TDA, kitaip vadintus baltaraiščiais. Prasidėjus karui GVLP Daugų
apygardos vadas mokytojas Jonas Verseckas perdavė vadovo įgaliojimus
TDA Alytaus apskrities kuopos vadui atsargos leitenantui Vladui Šimoliūnui.
Laisvės
kovų dalyvis Stasys Lisauskas, s.Aleksandro (g.1927) apie V.Stanišausko
veiklą prieš karą prisimena: „Vincą Stanišauską gerai pažinojau
dar prieš karą, nes jis gyveno tame pačiame Bogušiškių kaime ir
buvo labai geras mano brolio Vlado (g. 1923 m.) draugas. Žinau, kad
V.Stanišauskas priklausė „Geležinio vilko” pogrindinei organizacijai,
kuri veikė Daugų miestelio apylinkėse. Mūsų apylinkėje aktyviai
pradėjo veikti 1941 m. pradžioje. Bogušiškių kaimo aktyvistų grupei
dar priklausė mano brolis Vladas Lisauskas, Mikas Pivoriūnas (jį
po karo nušovė stribai Širvintose), Juozas Diksa – visi iš Bogušiškių
kaimo, Bronius Dusevičius iš Pavartėnų kaimo ir Bolius Platūkis
iš Pocelonių kaimo. V.Stanišauskas Bogušiškių kaime buvo „Geležinio
vilko” organizacijos kaip grandies vadovas, o kiti vyrai buvo jo žinioje.
Tik vienintelis V.Stanišauskas iš Bogušiškių kaimo palaikė ryšius
ir pažinojo organizacijos vadovus Dauguose. Iš savo vadovų gaudavo
instrukcijas kaip veikti prasidėjus karui, kad reikia užimti valsčių
ir perimti valdžią į savo rankas, neduoti sunaikinti dokumentų,
visiškai izoliuoti komunistų veiklą. Iki karo veikė taip: rengė
slaptus susirinkimus, platino proklamacijas, ginklavosi, laukė tolimesnių
nurodymų. Ginklus turėjo V.Stanišauskas, J.Diksa ir M.Pivoriūnas.
Pas V.Stanišauską namuose buvo detektorinis radijo imtuvas (ausinė
radija). Pas V.Stanišauską susirinkdavo minėti aktyvistai lyg tai
kortomis žaisti, bet ištikrųjų jie klausydavosi radijo, tardavosi
apie organizacijos veiklą, skaitydavo proklamacijas, kurias parsinešdavo
V.Stanišauskas, bet nežinau iš kur, nes tai buvo slapta. Tikrai žinau,
kad prieš karą V.Stanišauskas pradėjo slapstytis ir perėjo į nelegalią
padėtį, kai 1941 m. balandžio mėnesį per Šv. Velykas vieną iš
aktyviausių „Geležinio vilko” organizacijos narių Boleslovą
Mačionį suėmė Daugų bažnyčios šventoriuje. Bolių Platūkį,
s.Gabrio irgi suėmė balandžio mėn. Tada pradėjo slapstytis dauguma
aktyvistų. V.Stanišauskas nenakvodavo savo namuose. Jis kelias naktis
nakvojo mūsų kluone. Žinau, kad „Geležinio vilko” organizacijos
vadovai buvo Dauguose ir leido laikraštėlį „Kovos varpas”, kuris
buvo spausdintas mašinėle. Aš pats skaičiau tą laikraštėlį;
jį buvo parnešęs V.Stanišauskas. Prasidėjus karui, birželio 23
d., antrą karo dieną (pirmadienį) Vincas Stanišauskas ir Bronius
Truncė, abu iš Bogušiškių kaimo, Petras Šarkus ir Juozas Rėklaitis,
abu iš Pavartėnų kaimo, nuėjo į Alovę perimti valsčiaus valdžios
iš komunistinių veikėjų, nes vadovavosi pogrindžio instrukcija.
Tikrai žinau, kad Vincas Stanišauskas ir Bronius Truncė turėjo ginklus
– pistoletus brauningus. Alovėje valsčiaus patalpose radę buvusios
sovietų valdžios paskirtą raštininką Kostą Aukštuolį, liepė
jam atiduoti visus dokumentus, raktus ir apleisti patalpas. Kostas Aukštuolis
gerai mokėjo vokiečių kalbą ir sutikęs pražygiuojančius vokiečius
jiems iš keršto pasiskundė, kad čia kokie tai plėšikai užpuolė
valdišką įstaigą, kurią jis saugojo. Vokiečių karininkas pasišaukė
2 kareivius ir liepė visus keturis lietuvius areštuoti. Juos suėmė,
nuginklavo ir įlaipinę į mašiną nuvežė į Alytų. Ten, prie buvusios
Įgulos bažnyčios (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia), kur rusai iki
karo remontavo tankus, buvo tuo laiku toks kaip poligonas ir vokiečiai
ten jau laikė sugaudytus rusų belaisvius, kiek tai žydų ir komunistų,
tai ir juos visus keturis mūsiškius paliko kartu su tais belaisviais.
Aplink tą aikštę saugojo vokiečiai. Tų belaisvių buvo keli šimtai,
nes kai vokiečiai greitai užėmė Alytų, tai visus raudonarmiečius
ir paėmė į nelaisvę. Ten jiems beveik nedavė valgyti, nakvojo visi
ant žemės, nes jokių patalpų nebuvo. Kurie buvo su civiliais drabužiais,
tuos vesdavo į darbą užkasti lavonų rusų žuvusių kareivių ir
žuvusių nuo bombų mieste, žydams savų laidot nedavė. Alovėje
jau buvo paskirtas komendantas. Jis, sulaikytųjų giminių prašomas,
kreipėsi į vokiečių karinio dalinio Alytuje vadovybę, kad paleistų
nekaltai sulaikytus vyrus. Jo pastangomis maždaug po dviejų savaičių
juos iš to lagerio paleido. Grįžo labai nusilpę, alkani, nuplyšę,
dirbo kol saulė švietė, kasė duobes,
užkasinėjo lavonus. Dar žinau, kad V.Stanišauskas pailsėjęs kartu
su šauliais 1941 m. liepos mėnesį dalyvavo akcijose padedant policijai.
Prisimenu, kad padėjo Dauguose gaudyti plėšikaujančius asmenis.
Kai vokiečiai nedavė Lietuvai nepriklausomybės ir įtvirtino savo
valdžią, tai „Geležinio vilko” organizacijos veikla buvo pristabdyta
ar vėl perėjo į pogrindį„
Grįžęs
iš įkalinimo Alytuje, V.Stanišauskas priklausė LAF-o Tautinio darbo
apsaugos (TDA) Alovės vls. kuopos Alovės būriui. Alovės vls. TDA
kuopoje, kuriai vadovavo girininkas Kazys Rėklaitis, buvo apie 140
šaulių-partizanų, iš kurių 12 turėjo ginklus (duomenys iš:
LYA K.Rėklaičio b/b 27464/3 L.15,16,21,34-36,39). Jis vykdė visas
vado pavestas užduotis: padėjo vietinei administracijai įvesti tvarką,
budėdavo palaikant tvarką ir rimtį, rūpinosi gyventojų ir valdiško
turto apsauga, su vado pavedimais dažnai vykdavo į Alytų (duomenys
iš: LCVA F.745, Ap.2, B.84, L.71 – Alytaus tiltui pereiti išduotų
leidimų sąrašas 1941 07 02-07 d.), sekdavo vietinius komunistus,
o 1941 m. liepos mėn. pabaigoje, kartu su kitais šauliais-partizanais,
dalyvavo operacijoje Alovės vls. Vabalių miške gaudant besislapstančius
raudonarmiečius. 1941 08 06 „Žiniose apie Alytaus apskrities TDA
padalinių (šauliai-partizanai) būklę” nurodyta, kad Alovės valsčiaus
TDA kuopoje yra 119 neginkluotų šaulių-partizanų (duomenys iš:
LCVA F.R-1436, Ap.1, B.62, L.58).
1941 m. rugpjūčio mėn. pagal Vidaus reikalų Generalinio Tarėjo
aplinkraštį Nr.4 buvę TDA daliniai buvo perorganizuoti į Pagalbinę
policiją. 1941 08 24 Alytaus apskrities viršininko rašte Nr.14 sl.,
skirtame visiems Alytaus apskrities policijos nuovadų viršininkams
ir buvusių TDA kuopų vadams, be kita ko, nurodoma, kad buvusias TDA
kuopas reikia vadinti pagalbinės policijos būriais, o būrius skyriais;
peržiūrėti buvusių aktyvistų politinę ištikimybę ir sudaryti
naujus pagalbinės policijos narių sąrašus; visus turėtus vardinius
ginklams laikytus leidimus atimti (t.y. buvę TDA nariai oficialiai
nuginkluojami); taip pat nurodoma, kad tarnyba pagalbinėje policijoje
– tai garbės tarnyba ir neatlyginama, o su šiuo aplinkraščiu policijos
nuovadų viršininkai privalo supažindinti buvusių TDA kuopų vadus.
1941 09 03 Alovės policijos nuovados viršininkas raporte Nr.2 sl.
Alytaus apskrities viršininkui, nurodo, kad vykdydamas 1941 08 24 Alytaus
apskrities viršininko raštą Nr.14 sl., pateikia pagalbinės policijos
narių sąrašą ir prašo Alovės nuovadai išduoti 30 vnt. nevardinių
leidimų ginklams laikyti. Priede „Alytaus apskrities policijos Alovės
nuovados ribose pagalbinės policijos narių sąrašas”, kuriame įrašytos
59 pavardės, Nr.13 yra įrašytas ir Vincas Stanišauskas, eilinis.
Alovės nuovados pagalbinės policijos būrio vadas, kaip ir buvęs
Alovės vls. TDA kuopos vadas tas pats – girininkas Kazys Rėklaitis
(duomenys iš: LCVA F.R-1436, Ap.1, B.27, L.216-218).
1943 m. rudenį, siekiant apginti kaimus nuo plėšikaujančių raudonųjų
(sovietinių) partizanų, buvo pradėti steigti vietiniai savisaugos
būriai (VSB). Alovės valsčiuje toks būrys buvo įsteigtas 1943 10
06. V.Stanišauskas buvo paskirtas Pavartėnų seniūnijos skyriaus
Bogušiškių k. grandies vadu (duomenys iš: LCVA F.1569, Ap.4,
B.3, L.408,411,434,417,418,427,428,430). VSB nariai turėjo ginklus
ir budėdavo naktimis.
Stasio
Lisausko teigimu: „1943 m. rudenį Bogušiškių kaime buvo įsteigtas
kaimo savigynos skyrius, kuriam priklausė beveik visi kaimo vyrai,
apie 25 asmenys. Savigyna buvo tam, kad apsiginti nuo plėšikaujančių
sovietinių partizanų ir nuo besitraukiančio fronto atvykstančių
visokių pabėgėlių. Visus nurodymus iš Alovės valsčiaus parnešdavo
Pavartėnų seniūnijos seniūnas Bolius Baranauskas (iš Mieliūnų
kaimo). O Bogušiškių kaimo savigynai vadovavo V.Stanišauskas. Vyrai
pamainomis budėdavo kaime naktimis, eidavo saugoti vieškelį, vedantį
į Alovę. Kiekvieną naktį budėdavo 3-4 vyrai. Dauguma turėjo ginklus
ir eidavo į sargybą su ginklais. Tikrai žinau, kad V.Stanišauskas
turėjo karišką šautuvą, kurį buvo išsaugojęs dar nuo tada, kai
buvo šaulys, nes jis užėjus rusams ginklo neatidavė. Kaime sargybos
vyko iki karo pabaigos”.
1944 m. liepos mėn., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, buvo
pradėta vyrų mobilizacija į kariuomenę. V.Stanišauskas rugpjūčio
mėn. slapstėsi Alytaus tuberkuliozinėje ligoninėje. Jis buvo įrašytas
ligonių sąrašuose, tačiau ištikrųjų dirbo vyr. gydytojo Ralio
ūkyje netoli Alytaus. NKVD-istams pradėjus tikrinti ligonius, turėjo
ligoninę palikti ir grįžo į namus.
Kaip
prisimena Stasys Lisauskas: „1944 m. liepos mėnesio viduryje antrą
kartą užėjo sovietai. Rugpjūčio mėn. buvo paskelbta mobilizacija.
Vyrai pradėjo slapstytis. Prisimenu, kad ir V.Stanišauskas pradėjo
slapstytis, jis dienomis nebūdavo namuose. Tikrai žinau, kad V.Stanišauskas
1944 m. rugsėjo mėnesį, kai pradėjo kurtis buvusio Alovės šaulių
būrio vado Kosto Barausko – „Vėžio” (iš Slabadėlės kaimo)
būrys, buvo priimtas į tą būrį. „Vėžio” partizanų būrys
buvo sudarytas iš vietinių vyrų – Barauskui pažįstamų žmonių.
Būrys bazavosi Varčios miške 9 kvartale, Rimėnų – Meškučių
kaimų pusėje. Ryte partizanai susirinkdavo, o vakare eidavo nakvoti
į namus. V.Stanišauskas turėjo karišką šautuvą, būdavo su vyrais
miške, bet pareidavo ir į namus, nes tuo metu daug partizanų taip
darė, tik būrio vadas „Vėžys” retai eidavo, tik kartais pas
seserį nueidavo. V.Stanišauskas atnešdavo miške likusiems partizanams
maisto. Taip tesėsi iki 1944 m. Kalėdų”.
1944 m. lapkričio 10 d. Alovės vls. Pavartėnų kaime buvę šauliai
ir VSB nariai įsteigė ginkluotą būrį kovai prieš sovietų valdžią.
Būryje, kuriam vadovavo Juozas Kasiulynas, Bernardo (g.1905), buvo
9 vyrai ir visi turėjo ginklus. Skundikui pranešus, iš Alovės mstl.
atvyko III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės
331-ojo Pasienio pulko 3-čiojo bataliono 11 linijinės užkardos kareiviai
ir 1944 12 30 vakare suėmė 4 vyrus:
- Juozą Kašėtą,
s.Adolfo, g. 1917, gyv. Pavartėnų k. - Juozą Šarkų,
s.Andriaus, g. 1918, gyv. Pavartėnų k. - Vincą Stanišauską,
s.Liudviko, g. 1918, gyv. Bogušiškių k. - Juozą Kašėtą,
s.Juozo, g. 1918, gyv. Pavartėnų k.
Namuose padarė kratas ir juos išvežė į Alovę, kur tuo metu buvo
pasieniečių 3-čiojo bataliono štabas. Pirmiausiai apklausė (per
vertėją) žvalgybinio skyriaus karininkas, surašė apklausos protokolus,
o vėliau uždarė į areštinę ir perdavė Alovės vls. stribams.
Kadangi pas J.Kašėtą, s.Adolfo ir J.Šarkų kratų metu buvo surasti
ginklai, tai jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos ir po 2 savaičių
(1945 m. sausio 15 d. ir sausio 13 d.) jiems išrašė arešto orderius
bei perdavė Alytaus apskr. NKVD skyriui. Jie buvo kalinami daugiau
kaip 1,5 m. Vorkutlage, o vėliau paleido. J.Kašėta, s.Juozo ir V.Stanišauskas
po apklausos žvalgybos skyriuje buvo perduoti Alovės vls. NKVD poskyriui
ir buvo kalinami apie 2 savaites. Jie neprisipažino, kad priklausė
ginkluotai grupei, ginklų pas juos kratos metu nerado, be to jų giminės
perdavė stribams kelis litrus samagono, todėl iš Alovės areštinės
buvo paleisti (duomenys iš J.Kašėtos ir J.Šarkaus b/bylų).
1945 03 20 V.Stanišauskas buvo mobilizuotas į Raudonąją Armiją
ir išvežtas į Vilnių. Tačiau po kelių dienų su kitais iš ten
pabėgo ir pėsčiomis vyko į savo namus. 1945 03 29 buvo suimtas Alytaus
apskr. Ūtos kaime, netoli Pivašiūnų mstl. Buvo kalinamas Alytuje,
Marijampolėje. 1945 04 20 Alytuje NKVD Karinis tribunolas pagal Rusijos
BK 193-10 „a” str. (vengimas tarnauti Raudonojoje armijoje). V.Stanišauską
nuteisė 10 m. pataisos darbų lagerio. Kalėjo Tomsko srityje. 1945
m. pabaigoje po amnestijos iš lagerio paleido. Į namus grįžo prieš
pat 1945 m. Šv. Kūčias ir Kalėdas.
Apie
šį suėmimą, pabėgimą iš sovietinės kariuomenės ir nuteisimą
vėl pasakoja Stasys Lisauskas: „1945 m. kovo mėn. Alovės parapijos
salėje buvo surinkta apie 100 šaukiamojo amžiaus vyrų. Dvi dienas
palaikę su sargyba nuvedė į Alytų. Beveik visi buvo sumušti, mėlynais
veidais, kruvinom galvom, suluošintom rankom. Alytuje buvo sugaudytų
žmonių apie 400. Iš Alytaus visus vedė į Varėną, su labai didele
sargyba ėjo 2 dienas. Pabėgti nebuvo įmanoma. Varėnoj susodino į
vagonus ir išvežė į Vilnių. Vilniuje sovietai pareiškė: ar einat
į frontą, ar kaip dezertyrai būsit teisiami po 10 metų ir gyvi išbūsit
ne daugiau kaip pusę metų. Vincas Stanišauskas sutiko eit į frontą
kariauti. Gavęs karišką aprangą iš Vilniaus pabėgo. Grįžtantį
namo prie Pivašiūnų sugavo. Karo tribunolas teisė, gavo 10 metų
kaip dezertyras. Buvo išvežtas į Rusiją. Pasibaigus karui buvo amnestija
ir paleido. V.Stanišauskas grįžo į Lietuvą iš lagerio 1945 m.
pabaigoje netekęs daug sveikatos, sušlubavo širdis. Jis į mišką
jau nėjo, tačiau turėjo pas partizanus pasitikėjimą. Aš žinau,
kad jis savo ginklą atidavė partizanui Juozui Damkauskui iš Pavartėnų
kaimo. V.Stanišauskas nuo tada buvo partizanų rėmėjas: padėdavo
maistu, vykdydavo kai kurias užduotis. Tuo metu tai buvo „Geležinio
vilko” tėvūnija, o vadovavo Vaclovas Voveris – „Žaibas”.
1948
m. gegužės 22 d., kai buvo tremiama Diksų šeima iš Bogušiškių
k., V.Stanišauskas įkalbėjo Bronę Diksaitę, kad ji bėgtų nuo
trėmimo, bet ji nedrįso tai daryti, nes nenorėjo palikti savo mažo
sūnelio Petriuko. Tada V.Stanišauskas išprašė pas stribus, kad
tokio mažo vaiko neimtų į trėmimą, nes jis pakeliui numirs. Stribams
sutikus, tą vaikelį parsivežė į savo namus ir prižiūrėjo apie
dvi savaites, vėliau perdavė Viktorui Abeciūnui (iš Novaplentos
k.), o dar vėliau jis apsigyveno pas partizanų ryšininkus Truncus
(Klausiškių k.), kurie Petrą Diksą ir užaugino, nes jo motina Bronė
Diksaitė – „Žibutė”, pabėgusi nuo ištrėmimo, kartu su savo
vyru Petru Savicku – „Kregžde” ir kitais partizanais žuvo 1949
m. lapkričio 26 d. Varčios miške.
Laisvės
kovų dalyvis Bronius Baranauskas, s.Vinco (g.1930) žino, kad: „Vincas
Stanišauskas prieškaryje buvo šaulys, o nuo 1943 m. priklausė ginkluotai
kaimo savigynos grupei. 1944 m. prasidėjus mobilizacijai V.Stanišauskas
į okupantų kariuomenę nestojo, o pasitraukė į mišką į partizanų
būrį. Partizanavo neilgai. Suėmė be ginklo, kaip besislapstantį
nuo kariuomenės. Vėliau buvo partizanų rėmėjas-ryšininkas, priešinosi
įstojimui į kolūkį, bet buvo nubuožintas ir paskutinis įstojo
į kolūkį”.
Prasidėjus kolektyvizacijai V.Stanišauskas atsisakė savo noru stoti
į kolūkį „Naujasis vieškelis”, todėl nuo 1950 m. buvo prilygintas
„buožei” ir jam buvo dešimteriopai padidinti žemės ūkio mokesčiai
ir valstybinės prievolės. Kadangi prievolių neišgalėjo atlikti,
todėl komunistiniai aktyvistai ir finansų skyriaus agentai sistemingai
vykdė konfiskacijas:
- 1950 m. birželio
mėn. konfiskavo karvę; - 1950 m. rugpjūčio
mėn. konfiskavo 2 kiaules; - 1951 m. gegužės
mėn. konfiskavo 6 metų arklį, naują vežimą, naujas roges, akėčias,
plūgą, 20 vištų.
Tačiau
V.Stanišauskas vis tiek nestojo į kolūkį, todėl komunistiniai aktyvistai
suorganizavo jam kriminalinę bylą, atseit, kad savo veiksmais jis
vykdo antikolūkinę propagandą. 1951 10 20 Varėnos rajono liaudies
teismas pagal Rusijos BK 60 str. 1d. (už neatlikimą valstybinių prievolių
ir pyliavų bei nemokėjimą padidintų mokesčių) V.Stanišauską
nuteisė 6 mėn. priverčiamųjų pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio
25 procentus valstybei. V.Stanišauskas nuosprendį buvo apskundęs
Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui, tačiau šis 1952 m. liepos mėn.
nuosprendį paliko tą patį. 1952 m. rugsėjo mėn. Daugų raj. milicija
pradėjo reikalauti, kad vyktų į Vilnių (tuo metu Daugų rajonas
priklausė Vilniaus sričiai) atlikti bausmę. Nuo 1952 m. rugsėjo
mėn. vidurio iki 1953 m. kovo mėn. vidurio V.Stanišauskas gyveno
Vilniuje komendantūroje ir dirbo miesto statybose. Naktį barakas buvo
užrakinamas ir saugomas sargybinių. Atlikęs bausmę ir grįžęs
į namus, kaip vienas paskutiniųjų tų apylinkių gyventojų, į kolūkį
įstojo 1953 m. gegužės mėn., nes žemė, visi gyvuliai ir padargai
jau buvo atimta ir nebuvo kaip šeimai išgyventi. Kolūkyje „Gegužės
1-oji” dirbo darbininku, sąskaitininku, sandėlininku, vėliau dirbo
Alytaus raj. Statybos organizacijoje, bei Daugų lentpjūvėje darbininku.
Nors dauguma „GVLP” organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945
m. buvo teisiami (kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei
valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir buvo pavojinga), V.Stanišauskas
už priklausymą šiai pogrindinei antisovietinei organizacijai nebuvo
represuotas, gal dėl to, kad nebuvo išaiškintas (nes priklausė ne
savo valsčiuje, o kaimyniniame valsčiuje veikusiai aktyvistų grupei)
arba, kad jau buvo nuteistas už kitą „nusikalstamą” veiklą prieš
sovietinę santvarką ir atlikinėjo bausmę.
Vincas Stanišauskas mirė 1978 m. gruodžio 9 d. Palaidotas Pocelonių
k. kapinėse.
Dėl 1945 04 20 teistumo Aukščiausiasis teismas V.Stanišauską reabilitavo
1997 02 24, o dėl 1951 10 20 teistumo reabilituotas 1997 11 24.
Visi pateikti faktai rodo, kad mano senelis buvo tikras lietuvis patriotas,
priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę santvarką; nesulaužė nei
šaulio, nei kario, nei partizano priesaikos, okupantams neatidavė
ginklo, neišdavė kovos draugų:
1)
nuo 1938 02 18 priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, kuri 1940 07
15 sovietinių okupantų buvo uždrausta (priklausymas Šaulių sąjungai
sovietinėje sistemoje buvo laikomas nusikaltimu);
2)
slapta palaikė ryšius su lietuviais patriotais, dar prieš karą,
t.y. 1941 m. pradžioje įstojo į pogrindinę antisovietinę organizaciją
„Geležinio Vilko Lietuvos partizanai” (GVLP), subūrė Bogušiškių
kaime grupelę patikimų vyrų, jiems vadovavo; per 1941 m. birželio
mėn. trėmimus slapstėsi;
3)
GVLP organizacijai įsiliejus į Lietuvos Aktyvistų frontą, priklausė
LAF-o koviniam padaliniui Tautinio darbo apsaugai (TDA Alovės kuopai)
ir dalyvavo Birželio sukilime, nukreiptame prieš sovietinę santvarką,
ginkluotas kartu su kitais vyrais perėmė Alovės valsčiaus administraciją;
4)
TDA padalinius perorganizavus į Pagalbinę garbės policiją, nuo 1941
09 03 priklausė Alovės policijos nuovados pagalbinei policijai (t.y.
neapmokamai garbės policijai);
5)
nuo 1943 10 06 iki 1944 m. vasaros priklausė Bogušiškių kaimo savigynai
(VSB), kad apsiginti nuo plėšikaujančių raudonųjų (sovietinių)
partizanų;
6)
nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. slapstėsi, o rugsėjo mėn. įstojo į
Kosto Barausko – „Vėžio” partizanų būrį, kuris veikė Alovės
– Daugų valsčiuose, Varčios miške, turėjo ginklą;
7)
1944 12 30 savo namuose buvo areštuotas ir 2 savaites buvo kalintas
Alovės stribų areštinėje;
8)
1945 03 20 suimtas ir nuteistas už vengimą tarnauti okupacinėje kariuomenėje
(t.y. buvo neginkluoto pilietinio pasipriešinimo ir nepaklusnumo akcijų
dalyvis – nevykdė okupacinio režimo karinių reikalavimų);
9)
grįžęs iš lagerio buvo partizanų ryšininkas ir rėmėjas;
10)
prasidėjus kolektyvizacijai priešinosi stojimui į kolūkį, nevykdė
okupacinio režimo struktūrų skirtų natūrinių ir finansinių mokestinių
prievolių, už tai 1951 10 20 nuteistas.
Kadangi
mano senelis daug nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos okupacinio režimo,
jam buvo padaryta moralinė ir turtinė žala (2 kartus įkalintas,
ne kartą stribų buvo sumuštas, atimta daug turto, prarado sveikatą),
LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2007
m. vasario 21 d. nutarimu eil. Vincui Stanišauskui pripažino kario
savanorio teisinį statusą (po mirties), o Lietuvos Respublikos Krašto
apsaugos ministro 2007 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. P-829 Vincas Stanišauskas
(po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių
medaliu, taigi nors tokiu būdu buvo įvertinti jo nuopelnai Laisvės
kovai ir atkurtai Nepriklausomai Lietuvai.
Nuotraukos
ir dokumentai iš G.Lučinsko asmeninio archyvo. Spausti čia
