„Matematika
yra mano forma, turinys – visiškas antipodas. Viduje esu humanitarė
ir menininkė”.
Panemunės
vidurinės mokyklos pavaduotoja Silvija Peštenienė jau dvidešimtą
pavasarį gyvena tuo pačiu jaudulio ritmu: abiturientams vyksta egzaminų
sesija. Serga mokinių reikalais. Kiekvieną vakarą pamąsto apie savo
ir savo vaikus, kad jiems viskas būtų gerai, kad neprarastų tikėjimo
gerumu ir tuo vadovautųsi.
Baigusi
vidurinę mokyklą gimtajame Vilkaviškyje, išvyko mokytis į Vilniaus
pedagoginį institutą. Studijavo matematiką-fiziką. Didžiausią
svajonę mediciną teko paleisti skristi, kad ji sugrįžtų kita forma.
Viduje kunkuliuojančią krizę padėjo išgyventi draugai menininkai
ir teatras. Šiandien būtų sunku suskaičiuoti, kiek spektaklių teko
pamatyti studijų metais. Pats mylimiausias – „Ugnies medžioklė
su varovais”, daug kartų žiūrėtas Jaunimo teatre.
Baigusi
institutą labai norėjo dirbti Kaune, nes šiame mieste buvo likusi
dalelė vaikystės su gražiais prisiminimais, artimi žmonės ir Muzikinis
teatras, kuriame dainavo dėdė. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas,
pokyčiai asmeniniame gyvenime pakoregavo geografinę padėtį. Jaunutė
matematikos mokytoja pradėjo savo karjerą Alytaus penktojoje vidurinėje
mokykloje. Silvija Peštenienė puikiai pamena, kaip literatūros mokytojas
a. a. A. Martinaitis įdavė į rankas S. Gedos poezijos tomelį ir
per dvi savaites liepė pasiruošti skaityti eilėraštį „Tėviškė”
mokytojų skaitovų konkursui. Nuostabių žmonių: a. a. D. Dabriškos,
N. Krukonio ir kitų, dėka, jaučiant jų palaikymą ir tikėjimą,
Silvija Peštenienė pamažu įsitraukė į aktyvią visuomeninę ir
kūrybinę veiklą.
Dviejų
sūnų gimimas vėl pakreipė gyvenimą nauja vaga. Darbas buvusioje
Siuvėjų mokykloje direktoriaus pavaduotoja buvo daugiau administracinis,
o ne kūrybinis.
1998
metais Vienuoliktosios vidurinės mokyklos direktorius Z. Kunigonis
pakvietė Silviją Peštenienę dirbti į naujai atidarytą mokyklą.
Matematikos pamokų turėjo nedaug, kadangi kita svarbi veiklos sritis
– užklasinio darbo organizavimas. Jau antraisiais mokyklos gyvavimo
metais tuometinė Vienuoliktoji vidurinė mokykla Silvijos Peštenienės
entuziazmo ir pragmatiškumo dėka dalyvavo Vokietijos-Lietuvos demokratinės
mokyklos projekte. Šiame projekte dalyvavo tik 4 mokyklos iš Lietuvos.
Veikla įgavo nepaprastai didelį pagreitį. Mokiniai buvo kviečiami
dalyvauti įvairiuose simpoziumuose, seminaruose bei forumuose. Tarptautinis
bendradarbiavimas ir šiandien toliau sėkmingai plėtojamas.
Prieš
penkiolika metų įkalbėta mokykloje dirbusios mokytojos praktikantės
įkurti ir vadovauti „Baltų ainių” organizacijos Alytaus skyriui,
Silvija Peštenienė šiandien džiaugiasi galėdama drauge su jaunimu
vykdyti švietėjišką veiklą, nukreipti augančius žmones teisinga
linkme, padėti kiekvienam susivokti gyvenimo verpete, sąmoningai ir
atsakingai priimti sprendimus.
Apie
mokyklą, vaikus pavaduotoja galėtų kalbėti daug ir gražiai. Ji
žino, kuo gyvena ir kvėpuoja kiekvienas Panemunės mokyklos kolektyvas:
merginų choras „Aušra”, tautinių šokių kolektyvas „Uldukas”,
berniukų vokalinis ansamblis ir kiti kolektyvai bei būreliai. Kasdieniniams
susitikimams su Mokinių tarybos aktyvistais Silvija Peštenienė visuomet
suranda laiko savo įtemptoje dienotvarkėje. Būdama arti savo mokinių,
skaudžiai išgyveno, kad pirmą kartą per dvidešimt metų negalėjo
dalyvauti paskutinio skambučio šventėje. Jeigu tektų žmones suklasifikuoti
pagal svarbą, pasak Silvijos Peštenienės, vaikai būtų svarbiausi.
Jauniems žmonėms yra svarbu pasitikėjimas. Tai vertybė. Visas moralines
ir žmogiškąsias vertybes atsinešusi iš šeimos, pavaduotoja nesavanaudiškai
ir altruistiškai jas perduoda savo mokiniams, be kurių gyvenimas būtų
pilkas ir nuobodus, o nuobodybės Silvija Peštenienė neapkenčia,
jos gyvenime tam vietos nėra.
Didžiausias
gyvenimo laimėjimas – du puikūs sūnūs. Domas yra diplomuotas teisininkas,
o Andrius – studentas. Būdama mama, prisipažino Silvija Peštenienė,
visuomet palaikau savo sūnų sprendimus ir, svarbiausia, jais pasitikiu,
jais didžiuojuosi. Net ir prieš ketverius metus Domo ir Andriaus suplanuota
ir įvykusi kelionė autostopu į Atėnų olimpines žaidynes motiniškam
jauduliui neleido nurimti, tačiau tikėjimas savo vaikais įveikė
visus neigiamus vidinius ir išorinius veiksnius. Pasidžiaugti Silvija
Peštenienė gali sūnaus Andriaus kelione-ekspedicija į Sibirą
– lietuvių tremties vietas. Iš 1600 norinčių dalyvauti Andrius
buvo atrinktas. Ambicingi lietuvybės puoselėtojai Domas ir Andrius
šiandien yra aktyvūs jauni žmonės, siekiantys garbingai ir dorai
gyventi, padėti to siekti kitiems ir tikintys visuomenės išgijimu.
Kelionės
– Silvijos aktyvus poilsis, po kurio atsiranda didžiulis vidinės
jėgos potencialas, kurio reikia tęsti pradėtus darbus ir lipdyti
pamatus naujiems. Šalia organizacinių ir kūrybinių bei politikos
darbų visuomet yra maža niša dvasiniam penui – knyga. Prie Silvijos
Peštenienės lovos ant stalelio guli ir poezijos tomelis, ir populiarioji
klasika, ir šiuolaikinio autoriaus knyga. Teatras, muzika, literatūra
– tai dalykai, kurie į gyvenimą atneša harmoniją, kuria grožį
ir gėrį.
Kažkada
palikusi Suvalkijos miestelyje vaikiškas svajones, išsinešusi iš
tėvų namų patį didžiausią turtą ir bagažą žmogiškumo, gerumo,
atjautos ir tikėjimo žmonėmis, šiandien Silvija Peštenienė dosniai
dalijasi tuo su kitais. Duonos riekė, kurią pati atriekė, tokia bekraštė,
kad jos skonio teks paragauti dar ne vienam.