Liudytojas Juozas Valiūnas
(g.1905) prisimena, kaip vokiečių
komendanto įsakymu,
1941 metų trečią karo – Joninių dieną – jie nuėjo palaidoti sušaudytų žmonių: „Viena 24 lavonų krūva buvo prie Jiezno
gatvės, per stebuklą išsigelbėjo tik vienas Jokūbas Voščikas. Antroji krūva –
prie Pirmojo Alytaus bažnyčios, apie 40-50 lavonų ir trečioji – 40 sušaudytų
žmonių prie Antrojo Alytaus bažnyčios (dabar ten Alyvų takas). Iš pastarosios
išsigelbėjo tik vienas Bendoraitis. Per šimtą visai nekaltų vyrų žuvo dėl
kažkokio bepročio kaltės, kuris vidurį baltos dienos nušovė vokietį, gatvės
reguliuotoją. Laidotuvėse dalyvavo kunigas ir gydytojas Kylis.” Pagal šį
teigimą, nužudyta tik per 100 žmonių.
Romualdas Launikonis beletristinio pobūdžio publikacijų cikle „Kančių
kryžkelėje”, išspausdintame „Alytaus naujienose” 1999 m. pavasarį rašė: „1941
06 22 lėktuvai išmėtė lapelius, kuriuose lietuviškai ir lenkiškai buvo
parašyta: „visi civiliai gyventojai privalo pasitraukti iš miesto į laukus.
Mieste pasilieka tik komunistai. Alytaus miesto komendantas Kurtas Krečmeris”.
Birželio 23 d. grupė komjaunuolių ant Beiralo kalno pasitiko į Kauno gatvę
važiuojančius tankus. Jie šautuvais ir revolveriais šaudė į tankų šarvus, kad
nepraleisti Juozapavičiaus tiltu. Apie tokį pasipriešinimą tankistai radijo ryšio
priemonėmis pranešė kitiems savo būriams, todėl vokiečiai greitai areštavo daug
sukilėlių ir vakare sušaudė Nemuno pakrantėje. Birželio 23 d. po vidurdienio
Alytaus kolonijose (laukuose) rusų kareiviai nušovė vokietį, todėl buvo pradėti
šaudyti civiliai asmenys pagal formulę: už 1 vokietį – 100 lietuvių. Birželio
24 d. iš Maršako malūno (prie žydų sinagogos) šovė į motociklu važiavusį
vokiečių karo gydytoją ir sužeidė. Šarvuotos tanketės apsupo malūną ir šaudė,
kol sugriovė. Vakare Kauno gatvėje vokiečiai vėl pradėjo gaudyti ir šaudyti
žmones. Alytaus I bažnyčioje vokiečių kareiviai rado du vyrus, vienas buvo
pasislėpęs už vargonų, kitas – klausykloje. Už tai sušaudė du kunigus ir grupę
vyrų bažnyčios šventoriuje.” Tas
pats autorius apie 1941 metų kruvinojo birželio įvykius Alytuje kitoje
publikacijoje 2001 m. rašė: „(…) kažkoks sovietiniu fanatizmu apsikrėtęs
komjaunuolis, tupėdamas Ošorės Maršako malūne sumanė sustabdyti karą ir
išgelbėti Rusiją, į motociklu pravažiuojančius vokiečius paleisdamas šūvius.
Paskui frontą slenkantys gestapininkai mieste pradėjo keršto egzekucijas.
Sušaudė niekuo dėtus vyrus Kauno gatvėje, netoli bažnyčios šventoriaus, šaudė
gatvėse, laukuose. Savo įniršį permetė į I Alytų. Čia pat, ant šventoriaus,
sušaudė abu Šv. Liudviko bažnyčios kunigus, didžiulį būrį vyrų pasiuntė
anapilin netoliese, šaudė lentpjūvės kieme. Iki Joninių nakties karui gyvybes
jau buvo atidavę 296 alytiškiai, o gestapininkai iš pirkių ginė vyrus į aikštę
prie ligoninės (dabartinė Alytaus kolegijos teritorija). Čia apšviesti
prožektorių stovėjo apie šimtas vyrų. Motociklu atskubėjęs vokiečių karininkas
pranešė, kad reikiamas skaičius įkaitų už nužudytus vokiečius jau sušaudyta.
Egzekucija pasibaigė.”
Vilnietis istorikas dr. Rimantas Zizas teigia, kad
„birželio 23 d. grupelė
raudonarmiečių, pasislėpusių Kauno gatvėje Maršako malūne, nušovė 2 vokiečius
patrulius, todėl keršydami vokiečiai gaudė vyrus ir šaudė juos keliose miesto
vietose”
O štai istorikas Henrikas Rimkus pateikia kitokią
versiją: „(…) kiti sukilėliai, pliekę į
sovietų karius iš Maršako malūno už sinagogos, netyčia pašovė du vokiečių
motociklininkus. Įsiutę anų draugai tanko ugnimi malūną ištaškė, trejetą
sučiuptų šaulių sumušė, prie ligoninės sušaudė ir užkasė, o tada surengė taikių
alytiškių žudynes pagal principą: šimtas lietuvių už vieno Reicho karį. Tądien
Alytus neteko per 300 žmonių, kurių apie šeštadalį sudarė sukilėliai. Daugelį
lavonų suvertė duobėn prie Šv. Liudviko bažnyčios.”
Liudytojas Albinas
Žeimys prisimena: „Birželio 22 d. ryte netikėtai danguje pasirodė
lėktuvai ir į patį miesto centrą pasipylė bombos. Miesto centras per pusvalandį
virto griuvėsių krūva. Kai į sugriautą ištuštėjusį miestą įžengė vermachto
kariuomenė, iš vieno pastato – Maršako malūno – pasigirdo šūviai. Nukautas
vienas ar keli automobiliu važiuojantys kariškiai. Naciai buvo nustatę, kad už
nušautą vokiečių kareivį turi būti sušaudomas tam tikras skaičius žmonių. Po
miestą pasklido baudėjai. Buvo ieškomi vyrai ir vedami į vieną vietą –
šaudomuosius reikėjo skaičiuoti. Vėliau bažnyčioje buvo iškabinti sąrašai
žuvusių žmonių, už kuriuos buvo prašoma pasimelsti. Žuvusiųjų užkasimui buvo
prigaudyta vyrų iš apylinkių. Kad nereikėtų lavonų nešioti, laiduotojams buvo
išdalinti specialūs kabliai. Lavoną buvo galima tempti žeme, užkabinus kabliu
už drabužių.”
Liudytojas Antanas
Aleksiūnas (g.1919) rašo (1999 09 29): „Pirmą karo dieną per bombardavimus
dauguma I Alytaus žmonių su šeimomis slėpėsi dideliame raiste (griovyje).
Rytojaus dieną buvo šaukiami buvę policininkai ir šauliai kovoti su komunistais
ir palaikyti mieste tvarką, nes buvo daug gaisrų. Tačiau vokiečiai sušaudė
visus: ir kas su šautuvais buvo, ir dar daug suėmė žmonių iš gatvių ir namų.
Sušaudė Lelijų gatvėje už kelis nušautus vokiečius. Perlaidoti kūnus valdžia
leido tik rudenį.” Liudytoja Elena Beniukevičienė (g.1922) rašo (1999 10 07): „(…) birželio 23 dieną buvusius policininkus ir
kitus Lietuvos pareigūnus pakvietė kovoti su komunistais, išdavė jiems ginklus.
Kažkas (buvo kalbama, kad šaudė komunistai) iš Maršako malūno nušovė du
vokiečius. Tada vokiečiai suėmė daug žmonių ir sargybą ėjusius policininkus,
nesiaiškino kas šovė, o visus sušaudė birželio 24 rytą.” Liudytoja Birutė
Stanaitienė (g.1922) rašo (2003 m.): „(…) pirmomis karo dienomis įvyko tragiškas
įvykis, kai vokiečių kariuomenės daliniai sušaudė daug žmonių: sukilėlių ir
kitų piliečių. Iš Beiralo malūno įsitvirtinę Alytaus sukilėliai šaudė į
plėšikaujančius raudonarmiečius, kurie besitraukdami buvo labai pavojingi. Per
neatsargumą mūsų sukilėliai nušovė du vokiečių karius, kurie vijosi bėgančius
rusus. Tada vokiečių kariškiai paskelbė, kad už vieną nukautą vokietį turi būti
sušaudyta 100 žmonių. Todėl rengėsi sušaudyti 200 vyrų. Iš karto prasidėjo vyrų
gaudymas gatvėse, net varė iš butų ar panašių patalpų. Visus pasitaikiusius
varė sušaudyti. Dauguma vyrų buvo sukilėliai, kurie saugojo miestą nuo
apiplėšimų. Tie, kurie iš malūno šaudė, nebuvo išduoti ir liko nežinomi. (…)
Visiems sušaudytiems netoli bažnyčios iškasė bendrą griovį. Kūnai užpilti
chlorkalkėmis bei žemėmis. Praėjus kiek laiko, pagal žmonių prašymus,
griovį leido atkasti, ir atpažinus savuosius, perlaidoti. Tačiau lavonai buvo
labai apirę, sunkiai atpažįstami. (…) Apie nekaltų žmonių sušaudymą Alytuje
ir jo apylinkėse, apie vokiečių kerštą dėl iš Beiralo malūno nušautų dviejų
vokiečių, žinojo dauguma alytiškių.” Liudytoja Stefanija Šivokienė (g.1921) rašo
(2004 05 14): „Prasidėjus karui buvę šauliai įsijungė į
sukilėlių gretas. Iš sukilėlių vadų gavo ginklus, o ant rankos buvo užsirišę
baltą raištį. Jie patruliavo Alytaus gatvėse, prižiūrėjo tvarką, kad
neplėšikautų, nes buvo daug gaisrų. Birželio 24 d. Kauno gatvėje, prie Maršako
malūno kažkas (žmonės kalbėjo, kad šovė žydas) nušovė vokiečių kareivį. Tada
vokiečiai pradėjo šaudyti ginkluotus sargybinius-sukilėlius, ten kur jie
patruliavo. Vokiečiai per visą naktį šaudė ir kitus miesto gyventojus kaip
įkaitus už nužudytą vokietį.” Liudytojas Viktoras Biekša (g.1933) iš savo tėvo
šaulio Anupro Biekšos (g.1911) žino ir papasakojo (2006 03 01): „Birželio
23 d. iš Maršako malūno 2 aukšto į žygiuojančius vokiečius Kauno gatve iš
kulkosvaidžio pradėjo šaudyti Maršako du sūnūs ir nušovė du vokiečių kareivius.
Tada vokiečiai iš patrankos sudaužė malūną, o tie žydai žuvo viduje.” Liudytojas Bronius
Čepulis (g.1928) papasakojo (2006 03 01): „Prie Maršako malūno žydai nušovė 2
vokiečių kareivius, kurie žygiavo pro šalį, už tai vokiečiai šaudė įkaitus
lietuvius. O I Alytuje nuo vokiečių bėgo žmogus. Jis pasislėpė bažnyčioje už
altoriaus, tačiau jį ten rado. Už tai vokiečiai sušaudė 2 kunigus.” Liudytojas Dionizas
Gudebskas (g.1933) tvirtina, kad Maršako malūne buvo nušautas (sukilėlių ar
sovietinių aktyvistų) vokietis mechanikas darbininkas. Apie tai sužinoję
vokiečių kariai Lelijų gatvėje sušaudė 42 įkaitus lietuvius. Liudytoja
Onutė Dusevičiūtė-Jankauskienė (g.1940) prisiminimuose apie karą rašo: „Karo
nusiaubtą bei sudegintą Alytų menu vaikystėje, o tą siaubą, kurį teko išgyventi
senbuviams alytiškiams noriu atpasakoti pagal tėvų daugkartinį pasakojimą.
Tėvai apie 1938 metais apsigyveno Maršakų name Nemuno gt. Nr.3. Maršakams
priklausė ir namas Nemuno gt. Nr.1 (2004 m. antrame pusmetyje nugriautas kaip
susidėvėjęs-avarinis). Prie šio namo tada buvo pristatyta ledainė, priešais
namą malkinė, sanitariniai įrenginiai. Priešais Nemuno gt. Nr. 3 – tvartas
gyvuliams laikyti. Svarbu tai, kad prie Maršakų namo Nemuno gt. Nr.1 iš Kauno
gatvės pusės buvo pastatytas malūnas. Nuo 1940-ųjų metų tėtė dirbo Ulonų gt.
kareivinėse prie įvairių darbų. Dėl neatidėliotinų darbų teko dirbti ir
birželio 21 d. (šeštadienį). Darbui užsitęsus iki vėlumos, buvo nutarta
atvykusias automašinas iškrauti sekmadienio rytą, nes buvo sutarę dirbti ir
sekmadienį – birželio 22 dieną. Prieš atsisveikinant, karininkas paprašė darbininkus
iškrauti automašiną, nepaliekant darbų sekmadieniui, prasitardamas: „Gali
reikti naktį vežti snariadus (sviedinius)”. Tačiau ten esantiems tada neatėjo
mintis, kad gali prasidėti karas. Tik vėliau šie rusų karininko žodžiai įgavo
prasmę. Sekmadienį, birželio 22-osios rytą virš Alytaus ėmė gausti lėktuvų
motorai. Žmonės kėlėsi iš patalų ir ėjo į gatvę žiūrėti, kas atsitiko. Atpažinę
vokiškus lėktuvų ženklus pajuto nerimą. Nejaugi karas? Tėtė bandė eiti į miesto
centrą. Šiek tiek paėjus, pirmoji bomba buvo numesta ties kariniu komisariatu
Vilniaus gatvėje. Tačiau nieko nei sugriovė, nei nukovė, tik ilgam ant
šaligatvio liko išrausta duobė. Po šio signalo alytiškiai ėmė trauktis iš
miesto. Ėjo per tiltą į I-ąjį Alytų pas tolimus giminaičius ir mūsų šeima.
Tiltą minavo rusų kariai, tačiau nesuspėjo, nes vokiečiai pradėjo bombarduoti
I-jame Alytuje buvusias medines kareivines. Po pietų lyg viskas aprimo. Dauguma
alytiškių grįžo namo. Tą naktį tėtė išėjo iš Alytaus į Bagušiškių kaimą pas
brolį. Ėjo su nuotykiais, nes netoli Alytaus visur jau buvo vokiečių
kariuomenė. Jo pasitraukimas iš Alytaus miesto, jam išsaugojo gyvybę. Kitą rytą
Kauno gatve nuo Ūdrijos atvyko kolona vokiečių. Privažiavę Maršakų namą, prie
malūno, ties sankryža sustojo. Matomai nežinojo kur toliau važiuoti, ar sukti į
kalną t.y. Vilniaus gatvę, ar tiesiai į Lelijų gatvę, ar į Nemuno pusę. Išlipo
karininkas ir eilinis, išsiskleidė žemėlapį ir ėmė jį studijuoti. Tuo metu iš
Maršakų malūno kažkas į juos metė granatą. Buvo spėjama, kad tai padarė senasis
Maršakas. Abu vokiečiai žuvo vietoje. Po šio įvykio sukaukė sirenos ir kolona
nuvažiavo Vilniaus gatvės link. Po poros valandų atskrido vokiečių eskadrilė ir
pradėjo bombarduoti Alytų. Atsitiktinumo dėka liko Nemuno gatvės neporinė pusė.
Maršakų namai nei vienas, nei antras nenukentėjo. Subombardavo jų malūną, namus
nuo žydų sinagogos iki komisariato, Vilniaus gatvės kairiąją pusę ir namus prie
kapinių Bloznelio, Bakšio, Savanorių, Bažnyčios, Ugniagesių, gatvėse, Dariaus ir Girėno gatvę nušlavė iki
žemės. Tai buvo siaubo valandos. Diena maišėsi su naktim. Nukentėjo ir I-asis
Alytus. Juozapavičiaus gatvės kairėje pusėje buvo likę tik du maži mediniai
nameliai. Po šios akcijos sekė kita, nei kiek ne geresnė. Gatvėse pasirodė
vokiečiai su motociklais. Per garsiakalbius pranešė, kad už nužudytus
vokiečius, bus sušaudyta 300 vyrų. Pirmiausia nukentėjo Lelijų gatvės vyrai.
Vėliau ginkluoti vokiečiai ėjo po namus ir rinko vyrus. Tetos vyras, tuo metu
gyvenęs Merkinės gatvėje Petras Juozapavičius pasakojo: „Du ginkluoti vokiečių
kariai, radę namuose vyrus liepė eiti į gatvės vidurį. Ėjome, nieko
negalvodami. Vieni manė, kad varys prie darbų, kiti – kad sušaudys. Tačiau tuo
nelabai tikėjome. Nebėgome, ėjome miesto link. Kai atvedė prie duobės, išrikiavo.
Statė po kelis prie duobės ir šaudė. Laimei, motociklu atvyko vyresnysis ir
įsakė šaudymą nutraukti. Taip, atsitiktinumo dėka, likau gyvas. Grįžus namo,
šeima manęs nepažino. Per kelias akimirkas susenau, plaukai pabalo. Tada
supratau, kas yra kas, slapsčiausi”.
Mano šeima, tėtei pasitraukus, liko Maršakų name – Nemuno gt. Nr.3. Mama
pasakojo, kad dar visą naktį ginkluoti vokiečiai naršė likusius namus. Man jau
buvo vieni metukai ir trys mėn. Mama jau žymiai laukėsi antrosios sesers. Su
mumis buvo močiutė. Su įėjusiu vokiečiu močiutė šiaip ne taip susikalbėjo.
Nežinia kodėl, dabar kartais galvoju, kad Vokietijoje buvo savo panašią šeimą
palikęs, jis mamai su močiute patarė prieangio duris palikti iki galo
atidarytas, o pačiom kniūpščia atsigulti vidury kambario ant grindų. Po jo į
mūsų namus daugiau niekas neužėjo. Praeidami pro langus tik pašviesdavo
prožektoriais. Grįžus tėtei, jį gelbėjo Maršako name Nr.1 įsikūrusiuose vaikų
namuose dirbusios vienuolės. Užrakindavo tai malkinėje, tai ledainėje. Vėliau pasiligojo,
gavo pažymą,
kad karinei tarnybai netinkamas. Tačiau šiuos „netinkamus” tris vyrus vokiečiai
paėmė ir nuvarė į I-ąjį Alytų už miesto, pasibaigus Juozapavičiaus gatvei,
dabar ten šalia yra ežerėlis, o priešais jį miškelis. Čia, ant tų kalnelių buvo
pašauti rusų tankai, o juose mirę, tiksliau žuvę kariai. Buvo duota užduotis iš
tankų ištraukti žuvusiuosius ir užkasti. Reikia prisiminti, kad buvo vasara.
Nuo lavonų sklido baisus tvaikas. Tad darbas nebuvo malonus. Iš jų trejeto
atsirado vienas, kuris galėjo įlįsti į tanko vidų, užrišti virve mirusiajam per
juosmenį, o kiti du ištraukdavo. Vietoje, šalia tankų, buvo iškasama duobė, į
kurią įstumdavo žuvusįjį ir užkasdavo. Aišku, tie rusų kariai taip ir liko
nežinomais, dingusiais be žinios. Žydus, kurie nesislėpė, sušaudė (…).” Liudytoja Birutė Petukauskaitė-Krutulienė
(g.1925) papasakojo (2006-09-20):
„Tėvo visai neprisimenu, nes aš dar buvau visai maža, kai jis apie 1928 m.
nuskendo Nemune, dirbdamas prie plukdomų sielių. Gyvenome I Alytuj, Pakalnės
gatvėje. Patėvis Jurgis Vyšniauskas buvo darbininkas – mūrininkas, o mama namų
šeimininkė. Šeimoje dar gyveno brolis Jonas (g.1918) ir sesuo Izabelė (g.1921).
Aš mokiausi Alytaus gimnazijoje. 1941 m. prasidėjus vokiečių-sovietų karui,
birželio 22 d. turėjo būti mano brolio Jono vestuvės su Albina Grabliauskaite,
kuri gyveno Nemuno g. Tą sekmadienį jie turėjo imti santuokos sakramentą pas
kunigą Paulavičių I Alytaus bažnyčioje. Vos prašvitus pradėjo skraidyti
lėktuvai. Žmonės kalbėjo, kad vyksta karinės pratybos. Tačiau greitai pradėjo
bombarduoti miesto centrą, nes ten buvo daugiausiai žydų prekybos namai, liko
tik Zimavičienės mūras. Sprogusi bomba sunkiai sužeidė A.Grabliauskaitę. Mieste
važinėjo su vežimais gelbėtojai ir rinko sužeistus ir lavonus, vežė juos į
ligoninę, kur daktaras Kudirka sužeistiesiems suteikdavo pagalbą. Tie
gelbėtojai buvo daugiausiai civiliškai apsirengę vyrai, bet užsirišę ant
rankovės baltus raiščius; gal tai buvo šauliai ar policininkai, tiksliai
nežinau. A.Grabliauskaitė liko gyva, bet tapo invalide. Mūsų šeima pasitraukė
už miesto, kur I Alytuje buvo Moteries upelio didelis tunelis. Jo šonuose buvo
labai daug žmonių sulindę, nes per vidurį tekėjo upelis. Atbėgo koks tai išsigandęs ruselis su atkištu
pistoletu rankose, bet vyrai pradėjo garsiai rėkti ir jis perbėgęs per visą
tunelį pasitraukė. Tame tunelyje prabuvome pirmą karo naktį. Birželio 23 d.
ryte išėjome iš tunelio ir nuėjome prie Dailidkės ežerėlio (dabar ten
Druskininkų gatvės pradžia), kur buvo kažkokie grioviai. Ten jau buvo keliolika
didžiulių rusų tankų, bet greitai atlėkė mažiukai vokiečių tankai. Kilo didelis
mūšis, buvo labai baisu. Visus tuos rusų tankus sunaikino, sudaužė, daug rusų
karių matėsi negyvų. Vokiečių kariai mums liepė eiti į namus. Vaikams davė arbatos
pakelių ir saldainių. Ir mes parėjome į savo namus. Naktį iš 23 į 24 d. po
vidurnakčio vokiečiai, po 10-15 karių būryje, pasišviesdami prožektoriais
pradėjo vaikščioti po namus ir rinkti žmones. Kai beldėsi vokiečiai, mes
išsigandę neatsiliepėme, tylėjome. Vokiečius lydėjo toks žydas (jo pavardės
dabar neprisimenu, bet jis gyveno Pakalnės gatvės kampe su mama ir turėjo baltą arklį). Jis prieidavo
prie namo ir lietuviškai klausdavo: „ar čia kas yra?”, jei kas atsiliepdavo –
tada vokiečiams vokiškai pasakydavo, nes tie žmonės, kurie jau buvo vokiečių
atvaryti ir stovėjo gatvėje, visi tylėjo. Kai atsiliepėme, mūsų šeimai liepė
išeiti į gatvę. Jau buvo paimta ir daugiau mūsų gatvės gyventojų – Malinauskai,
Pečiuliai. Kitų nerado, nes dar ne visi buvo sugrįžę į namus. Dar atvedė senuką
Danilevičių. Iš Pakalnės gatvės, pro tilto sankasą, pro Kreivąją gatvę varė
visus link bažnyčios, į klebono pievą. Tačiau atvažiavo su motociklu vokiečių
koks tai vyresnysis ir pasakė, kad moterys ir vaikai eitų atgal į namus. Vienas
vokietis lenkiškai pasakė, kad vyrai eis į miestą gesinti gaisrų. Vokietis
parvedė į namus mamą ir mane su seserim, o brolis ir patėvis liko kartu su
kitais vyrais. Nors ir girdėjosi visokie šaudymai, bet mes nežinojome, kad
vyrus sušaudė. Dvi dienas ieškojome, nes buvo kalbos, kad juos kur tai išvežė
gaisrų gesinti, nes rusai bėgdami viską degina. Vėliau sužinojome, kad juos
sušaudė ties bažnyčia, žemyn link Nemuno, klebono pievoje. Buvo 4 duobės, o
kiekvienoje daugiau kaip po 10 vyrų. Mama rado tas duobes, bet neleido iškasti,
nes saugojo sargybiniai vokiečiai. Buvo užpilta žemėmis, bet tik paviršiuje ir
matėsi lavonai. Moterys su vaikais ėjo į II Alytų pas komendantą prašyti, kad
leistų palaidoti. Jis liepė išsikasti iki vakaro ir išsivežti, nes užpils
kalkėmis. Traukėme tuos lavonus iš duobių ir atpažindinėjome. Prisimenu, kad iš
Merkinės gatvės broliai Kryžiauskai irgi buvo sušaudyti. Radome brolio ir
patėvio lavonus. Brolio dokumentai buvo peršauti, o auksinis laikrodis
nepaimtas. Nors brolis iš namų išėjo basas ir nešėsi batus rankoje, bet radome
batais apsiavusį. Karstų nebuvo, tai moterys vyniojo savo artimuosius į
paklodes. Ten pat sušaudyto Juozo Malinausko žmona Bronė turėjo arklį, tai
moterys krovė lavonus į vežimą ir vežė į I Alytaus kapines laidoti. Buvo
nemažai duobių, kurias išmušė bombos, kai bombardavo aerodromą, kuris rusų buvo
įrengtas klebono pievose. Laidojome be kunigo, bet kapus padarėme. Po 3 mėnesių
leido iškasti ir įdėti į karstus. Gavome lentų, giminaitis padarė karstus ir
jau su kunigu saviškius perlaidojome.
Vokiečiai žmones nekaltai sušaudė, nes iš Maršako malūno koks tai žydas komjaunuolis
nušovė vokiečių karininką. Už tai vokiečiai įsakė sušaudyti 400 Alytaus vyrų.
Sušaudė ir daug šaulių. Jie rodė kryželius, kad yra katalikai ir žegnojosi, bet
vis tiek juos sušaudė, nes rado pas juos ginklus ir vokiečiai sakė, kad jie
komunistai. Žinau, kad žmones šaudė I Alytuje Merkinės gatvės gale, Alytaus
kolonijose – ten kur dabar „Žuvinto” prekybos centas, Kauno gatvėje prie žydų
sinagogos, Lelijų gatvėje prie Tamosyno kepyklos ūkinio pastato sienos. Šaudė
ne tik lietuvius, bet ką tik pagavo. Prisimenu, kad sušaudė žydės Malkės sūnų
Rufkę, apie 18 metų amžiaus. I Alytaus parapijos klebono Paulavičiaus paklausė,
kiek bažnyčioje yra žmonių. Atsakė, kad dviese su kunigu Mazurkevičiumi. Tačiau
rado bažnyčioje pasislėpusį kokį tai komunistėlį, už tai abu kunigus sušaudė
šventoriuje. Karo metais ir dar kelis metus po karo, birželio 24 d., už
sušaudytus asmenis I Alytaus bažnyčioje vykdavo sudėtinės šv. Mišios (aukas
duodavo ne viena kuri šeima, o daugelio nužudytųjų giminės), o kunigai
sakydavo, kad už nekaltai sušaudytus 400 vyrų meldžiasi ir aukoja šv. Mišias.” Liudytojas Bronius
Baranauskas (g.1930) žino, kad Pirmojo Alytaus bažnyčioje bandė pasislėpti
komunistuojantis Petras Baliukonis, s. Andriaus, gim. Alovės vls. Mieliūnų k.,
gyv. Alytuje. Tačiau jį ir 2 kunigus, bei kitus asmenis vokiečiai sušaudė.
Kad Alytuje vokiečiai
sušaudė 2 kunigus dar 1944 m. vasarą, rašė ir sovietinė spauda: „1941
metais, vokiečiams barbarams įsiveržus į Alytų, nuo jų rankos žuvo Alytaus
klebonas ir klebonijos vikaras kunigas Mazurkevičius. Jie buvo nušauti
esesininkų Alytaus bažnyčioje (…).
Čia pateikta keletas ne visiškai išaiškintų
skirtingų versijų. Pokaryje sovietinėje spaudoje minėti labai dideli pirmomis
karo dienomis sušaudytų alytiškių skaičiai – 1000 ir 800 – kelia daug abejonių.
Aišku, kad šie skaičiai buvo politizuoti ir ideologiškai išpūsti, siekiant
demaskuoti vokiškųjų fašistų žiaurumus, tačiau jie neturi realaus pagrindo.
MLTE pateikia 70, o LE ir J. Valiūnas 100-110. APNVR, J. Borevičiaus, T. Navicko,
A. Miškinio, VLE duomenys beveik sutampa – apie 140-150 nužudytų. A. Vilimas
mini 170. ML ir B. Stanaitienė nurodo 200. Č. Bardzilauskas, J. Voščikas, J.
Buzas, A. Rinkevičius, A. Gražiūnas, R. Launikonis, H. Rimkus ir O.
Jankauskienė kalba apie 300 aukų, o A. Matutis, J. Dzienajevičius, J.
Stepankevičius, V. Milaševičius, B. Krutulienė – 400 ir daugiau. Bet LMŽVS, S.
Pleskaus ir dr. S. Jegelevičiaus duomenys (skaičiai) žymiai mažesni – tik 42.
Vienu atveju vokiečiai nužudė 42, kitais – daugiau kaip 150, iki 300-400, arba
vėl – tik apie 100-110 įkaitų. Taigi Alytaus gyventojų žudynių mastus
apibendrinantys duomenys istoriografijoje labai skirtingi, prieštaringi.
Sovietinės istoriografijos duomenis tenka atmesti kaip politizuotus,
nepagrįstus ir išpūstus.
