Netekties skausmas prislėgė vykdant taikdarystės misiją žuvusio
Arūno Jarmalavičiaus šeimą. „Sūnus dar nelabai suvokia, kas atsitiko, o
dukrai tai labai skaudus smūgis”, – tramdydama ašaras kalbėjo kario
našlė.
„Kai ketvirtadienį
vaikštinėjant po bataliono muziejų paskambino Ordinariato kancleris
kapitonas Rimas Venckus ir paprašė palaukti, persmelkė nuojauta, kad
kažkas negerai, tačiau tokios tragiškos žinios išgirsti nesitikėjau”, –
LŽ vakar sakė žuvusio kario našlė Danguolė Jarmalavičienė. Tądien
alytiškė kartu su kitų taikdarystės misijoje Afganistane dalyvaujančių
karių artimaisiais dalyvavo kariuomenės ir visuomenės vienybės
šventėje.
Išvakarėse kalbėjo telefonu
Pirmoji taikdarystės misija seržantui A.Jarmalavičiui tapo lemtinga.
Nuo jos pradžios nepraėjus nei mėnesiui 34 metų karį pražudė
afganistaniečio maištininko paleista kulka Goro provincijos sostinėje
Čagčarane, kai įtūžusių maištininkų minia mėgino įsiveržti į NATO bazę,
kurioje buvo apie 120 Lietuvos karių. Našlaičiai liko 11 dukra Greta ir
4 metų sūnus Justas. Vyro žūties išvakarėse D.Jarmalavičienė bendravo
su juo telefonu. Jis žmonai pasakė, kad stovykloje kaip visada ramu,
bet neaišku, kaip bus rytoj. „Arūnas į misiją išvyko gerai nusiteikęs,
ramus, jokios blogos nuojautos nebuvo”, – prisiminė paskutines kartu su
vyru praleistas dienas ponia Danguolė. Karys po du kartus per dieną
skambindavo žmonai, kad praneštų, kaip jam sekasi, nuramintų. „Visada
jaučiau, kad turiu vyrą, o vaikai – tėvą”, – sakė ponia Danguolė.
Buvo stiprus ir linksmas
A.Jarmalavičius Lietuvos kariuomenėje tarnavo nuo 1992 metų. Po
privalomosios karinės tarnybos jis pasiliko tarnauti toliau ir perėjo
visas pakopas – nuo eilinio iki seržanto. Prieš išvykdamas į misiją
A.Jarmalavičius sunkiosios ginkluotės kuopoje ėjo ginklininko pareigas.
Anot jo tarnybos draugo vyr. seržanto Dimitrijaus
Petrovo, visi į misiją norėję vykti kariai tris mėnesius tam rengėsi,
kai kuriems jų dėl įvairių priežasčių nebuvo leista tarnauti
Afganistane. A.Jarmalavičius sėkmingai perėjo visus patikrinimus. „Jis
buvo ne tik puikiai fiziškai pasirengęs, bet ir labai pareigingas,
jautrus, linksmas žmogus, visada padedantis kitiems ir dėl šių savo
savybių sulaukiantis kitų pagalbos”, – tik gerais žodžiais žuvusį
draugą minėjo D.Petrovas.
A.Jarmalavičiaus draugai pasakojo, kad Arūnui šeima
buvo didelė vertybė, visą laisvalaikį jis stengdavosi praleisti kartu
su vaikais ir žmona. Pats suremontavo dviejų kambarių butą, triūsė ir
neseniai Eigirdonių kaime įsigytoje sodyboje. Vienas A.Jarmalavičiaus
pomėgių buvo cirkas – karys garsėjo kaip puikus ekvilibristas ir
žonglierius.
Pagerbiamas atminimas
LŽ kalbinti kitose taikdarystės misijose dalyvavę kariai teigė, kad
išgirdus apie žuvusius kitų valstybių taikdarius visada apimdavo
nerimas, tačiau praėjusio ketvirtadienio žinia juos palietė daug
skaudžiau. Vis dėlto kariai tikino, kad jei reikėtų vykti į
taikdarystės misiją, jų atsakymas būtų teigiamas.
Alytuje prie Lietuvos didžiosios kunigaikštienės
Birutės bataliono žuvusiam kariui pagerbti vakar buvo pusiau nuleistos
valstybinė ir bataliono vėliavos, įrengtas stendas, menantis
A.Jarmalavičiaus tarnyboje ir kartu su šeima praleistas akimirkas. Prie
stendo kiekvienas norintysis pagerbti A.Jarmalavičių gali uždegti
žvakutę, padėti gėlių.
Tikimasi, kad žuvusio kario palaikai į tėvynę bus parskraidinti šiandien, o rytoj – pašarvoti Alytuje Šv.Kazimiero bažnyčioje.
Susijęstraipsniai
