Alytausgidas.lt lankytojams pristatome naują rubriką „Istorijos puslapiai”. Šioje rubrikoje publikuosime istorines publikacijas, kuriose atsispindi mūsų krašto istorija. Lauksime Jūsų atsiliepimų, ar reikalinga tokia rubrika.
Šįkart istorijos mėgėjams pateikiama trumpa apžvalga iš Gintaro Lučinsko spaudai ruošiamos knygos „Nacių keršto akcija 1941 m. pirmomis karo dienomis Alytuje”.
Autorius bus dėkingas uz pastabas ir pasiūlymus.
Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas
lėmė Vokietijos – SSRS karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip
valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo SSRS
okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių
imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip
nacių Vokietijos agresijos prie Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho
kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos
agresijos akimirkų 1941 m.
birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos
kariuomenė: visa „Šiaurės” armijų grupė ir „Centro” armijų grupės dalis – iš
viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai
sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės
įvyko ties Alytumi, Kelme, Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo
karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys.
Įžengus į Lietuvą vokiečių kariuomenei vyriausiojo vokiečių armijos vado
atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime
Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo”,
nešantys laisvę ir grąžinantys „žmogiškas gyvenimo sąlygas”. Tačiau griežtai
pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus,
kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų
karius, ginklus, amuniciją ir kitokią raudonosios armijos ir SSRS nuosavybę
arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis
dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai”, o kaip žiaurūs ir
brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus
civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami
Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją SSRS teritorijos dalį, todėl
nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip
priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantį
personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi
sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta,
jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas
arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos
priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų
kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą
(Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus.
Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d.
sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.
Kiek autoriui yra žinoma, Dzūkijoje masinės
žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Verstaminų k., Šventežerio vls. Kirciliškės
k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Cigoniškių k.)
bei Alytaus mieste.
Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių
okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų” (keršto)
akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai
prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis.
Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose
vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę
sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius
mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį,
laimei, vokiečių keršto akcijų nebuvo daug, jos buvo pavienio ar lokalinio
pobūdžio. Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių
struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankinti 76
politiniai kaliniai Rainiuose (netoli Telšių), sušaudė apie 400 Pravieniškių
darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko
darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje
(prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi
nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę
būsimų politinių įvykių raidai.
1941 m. birželio 23 d.
Seinų aps. Lazdijų vls. Verstaminų k. į žygiuojančius vokiečius šovė ir nukovė
vieną kareivį atsilikęs RA kareivis. Vokiečiai, kurių buvo daug tuo metu kaime,
nesipuolė surasti šovusį raudonarmietį, bet surinko 13 Verstaminų k. vyrų,
nusivarė juos į Seimeniškių k. ir ten sušaudė. Nuo aklo vokiečių žiaurumo žuvo
dar 15 asmenų, kuriuos nušovė Verstaminų k. Kitos versijos – ties Dublojos
ežerėliu RA kareivis iš kulkosvaidžio pradėjo šaudyti į važiuojantį vokiečių
automobilį ir nušovė karininką, o Stasys Asevičius prisimena, kad birželio 22
d. apie 15 val. vienas pakrikusio sovietų armijos 188-ojo pulko kareivis
Verstaminų kaimo laukuose iš rugių pradėjo šaudyti į žygiuojančią vokiečių
vorą. Buvo nukautas karininkas, puskarininkis ir automobilio šoferis, vežęs
tuos kariškius. Hitlerininkai įsiuto ir šaudė visus, kuriuos tik sugavo laukuose.
Taip iššaudė 36 civilius lietuvius, Verstaminų ir Kamisaruvkos kaimų vyrus, o
tas ruselis nušliaužė į pakalnę ir dingo rugių laukuose. Dar pirmą karo dieną
prie Verstaminų mokyklos susirinkusi grupelė vyrų sudegino komunistų plakatus
ir portretus, veiklesni vyrai pradėjo rankioti raudonarmiečių išmėtytus
ginklus, kad apsigintų, jei bėgantieji sovietai bandytų griebtis kokio nors
smurto. Todėl po karo sovietų valdžia visiškai neminėjo šio nacių įvykdyto
genocido.
Ypač
žiauriai buvo sunaikintas Seinų aps. Šventežerio vls. Kirciliškės kaimas. Karo
pradžioje vokiečių armija puolė labai sparčiai, todėl fronto dalinių užnugaryje
likdavo daug išsklaidytų sovietų karių. Tuos pavienius ar pakrikusius būreliais
raudonarmiečius gaudė ir naikino vokiečių užfrontės saugumo daliniai. Vienas
toks dalinys birželio 24-25 d. gaudė Šventežerio apylinkėse. Vokiečių
kareiviai, priartėję prie Kirciliškės kaimo, pamatė, kad prie sodybų būriuojasi
esą ginkluoti vyrai. Vokiečiai ėmė padeginėti ūkininkų sodybas ir šaudyti namuose
rastus įtartinus asmenis. Įėję į ūkininko Vaitiekaus Gylio namus, kareiviai ten
rado tris jo sūnus ir du kaimynų vyrus, kuriuos visus tuojau sušaudė. Iš 13 to
kaimo sodybų nesudegintos liko tik dvi. Degančiose sodybose žuvo ir sunkiai
sužeisti tų sodybų gyventojai.
1941-06-23 Simno vls. Padusio k. J.Tumasonio tvarte nuo
prasidėjusio karo pavojų slėpėsi apie 20 žmonių. Pro langą vokiečiai įmetė
granatą. Kulkos nepramušė molio sienų, bet padegė šiaudų stogą. Įėję du
vokiečiai šaudė visus iš eilės, tik kai kurie pabėgo. Žuvo 9 žmonės, o sužeidė
Juozą Damulevičių, Aleksandrą (1942-06-30
Padusio k. jis mirė nuo žaizdų (XVII-42/21), 20 m. amžiaus) ir Vytautą Dudzinskus, s.Tomo
bei Juliją Jodaugienę. Vokiečiai keršijo, nes rusai paežerėje (prie Dusios)
nušovė vokiečių kareivį
1941-06-23
Alytaus aps. Miroslavo vls. Cigoniškių k. prie Mikalauskų sodybos RA kariai iš
kulkosvaidžio apšaudė vokiečių karius. Buvo nukautas karininkas. Vokiečiai
apsupo kaimą ir padegamosiomis kulkomis pradėjo šaudyti į namus. Nužudyta
Mikalauskų 7 asmenų šeima (dvi dukros tragedijos dieną nebuvo namuose), sudegė
30 pastatų.
(Bus daugiau)
Susijęstraipsniai
