„Olita-Orany“ asociacija virtualioje erdvėje kviečia susipažinti su naujausiu darbu – vaizdo medžiaga, kurioje yra atkurti du Alytaus istorijai labai svarbūs objektai. Tai – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikintas Alytaus geležinkelio stoties statinių kompleksas – vandens bokštas bei keleivių namas, ir vokiškas laikinasis geležinkelio tiltas, išardytas 1926 metais.
„Virtualus 3D modelis, visai kaip ir tikras fizinis objektas, atveria galimybes jį naudoti labai įvairiai. Tilto modelis kurtas vizualizavimo tikslais: jį galima virtualiai „fotografuoti“, „filmuoti“, keisti jo aplinką ir jos apšvietimą. Toks lankstumas leidžia sukurti begalę išvestinės medžiagos. Tai daug pranašiau už anksčiau paplitusią metodiką, kai atkuriamas objektas tiesiog įpiešiamas fotografijoje“, – sako projektą įgyvendinusios asociacijos „Olita-Orany“ vadovas Deividas Pinkevičius.
– Kuo šiuolaikinės 3D technologijos yra patrauklios paveldo aktualizavimui?
– Pirmiausia tuo, kad leidžia virtualiai iš arti pamatyti, prisiliesti prie unikalių, gal net po devyniais užraktais saugomų kultūros vertybių. Tokie objektai nuskenuojami 3D įranga, gali būti iš visų pusių apžiūrimi nešiojamais elektroniniais įrenginiais arba net galėtų būti atspausdinti 3D spausdintuvu, jeigu jų dydis tai leidžia.
Maža to, virtualios realybės technologijos leidžia atkurti netgi prieš dešimtis, šimtus ar tūkstančius metų sunykusias vertybes. Žinoma, jų atkūrimas reikalauja papildomų fizinių tyrimų, matavimų, istorinių nuotraukų, žemėlapių, planų, brėžinių ir kitos išlikusios medžiagos interpretavimo.
Tarkim, laikinas medinis geležinkelio tiltas, stovėjęs dabartinio pėsčiųjų ir dviratininkų tilto vietoje. Vokiečių kariuomenė jį pastatė 1915 metų pabaigoje, 1916-ųjų viduryje rekonstravo, o 1926 metais šis tiltas buvo išardytas. Paskutiniai to tilto betoniniai likučiai nugriauti statant pėsčiųjų tiltą. Šį išnykusį tiltą galima virtualiai atkurti tik iš istorinių nuotraukų ir brėžinių.
Reikėjo atkurti tikrą tilto geometriją, kai rašytiniai šaltiniai pateikia tarpatramio plotį. Arba turime sutvirtintos tilto atramos brėžinį, kuriame nėra jokių matmenų, tačiau tenka sugretinti juos su kitu brėžiniu, kuriame nurodytas tarpatramio plotis, ir atkurti pagal mastelį. Išnykusių objektų atkūrimas reikalauja išsamių istorinės medžiagos tyrimų ir logiško interpretavimo.
Turbūt todėl virtualios technologijos paveldo atvaizdavimui pas mus naudojamos neplačiai, nors šiuolaikinė elektronika leistų daugiau nei tik „peršliaužti“ per feisbuko sieną.
– Kodėl pasirinkti būtent šitie objektai – laikinasis vokiškas tiltas per Nemuną ir senoji geležinkelio stotis?
– Visų pirma, geležinkelio tilto liekanos ir stoties keleivių namo dalis yra į kultūros vertybių registrą įtraukti, o tai reiškia, kad ne tik entuziastams svarbūs, paveldo objektai. Antra, jau statant naują pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą supratome, kad jo santvarų formos šiek tiek primena pirmojo carinio geležinkelio tilto santvarų charakterį, tad naujausias tiltas savotiškai įkūnija ir pirmąjį geležinkelio tiltą. O vokiškasis, kuris irgi ten stovėjo prieš šimtą metų ir yra istorijos dalis, tampa visiškai užmirštas. Jo nebėra, jo iš naujo nebenufotografuosi, vargu ar archyvuose, šeimos albumuose atsiras daugiau istorinių kadrų, įamžinusių šį statinį.
Geležinkelio stoties keleivių namas irgi svarbus objektas. Tai – Užnemunės geležinkelio sudėtingiausio ruožo Varėna–Alytus didžiausia stotis. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tėra išlikę ketvirtis geltonų plytų mūro, o vandens bokšto vietą liudija tik kalvelė priešais išlikusią stoties dalį.
Atkūrę 3D modelius, lyg ir galime pratęsti šių inžinerinio paveldo objektų gyvenimą virtualybėje, galime „nufotografuoti“ ar „nufilmuoti“ tiltą iš norimo taško ankstų birželio rytą tekant saulei ar geležinkelio stotį griaudžiant perkūnijai.
– Kokia istoriografine medžiaga pasinaudota atkuriant laikiną vokišką tiltą ir kokia šio darbo technologija?
– Kaip jau minėjau, atstatant panaudota visa istorinė medžiaga, prie kurios priėjome: tekstai, nuotraukos, brėžiniai. Beje, visus mūsų šaltinius galite rasti interneto svetainės viename puslapyje olitaorany.puslapiai.lt/laik_tiltas.htm ir jo nuorodose. Įsitikinsite, kad informacijos nėra labai daug. Geležinkelio stoties atstatymui informacijos turėjome dar mažiau. Fotografijose stotis slepiasi žalumoje, neturime nė vieno brėžinio. Tiesa, tebeturime keleivių namo dalį, taigi ją išsimatavome, kad galėtume „atstatinėti“ analogiškas pastatų detales.
Objekto ir aplinkos geometrijos braižymas – didžiausias darbas. Ji yra vienspalvė ir nenatūraliai atrodanti, todėl kitas darbas yra ją „aprengti“ medžiagomis. Nurodoma, kaip turi atrodyti medienos rąstai, kaip bėgiai, kaip santvarų metalai. Nustatoma ne tik spalva, bet ir tai, kaip medžiaga atspindi šviesą, koks jos šiurkštumas, tai, kad ji yra nešvari ir subraižyta. Tokie triukai prideda realistiškumo galutinėje vizualizacijoje.
Apskritai galima paminėti, kad darbai atlikti naudojant nemokamą atviro kodo 3D modeliavimo programą „Blender“.
– Kas buvo sudėtingiausia ir kas įdomiausia?
– Sudėtingiausia vykdant projektą buvo vaizdo medžiagos sukūrimas. Tam reikia nustatyti skirtingų medžiagų tekstūras, faktūras, blizgumą, norimą apšvietimą, kameros matymo kampus, filmavimo taškus, kameros judėjimo trajektorijas ir rakursus. Jeigu su tekstūromis, faktūromis ir apšvietimu šiek tiek paprasčiau, tai kameros parametrų visuma reguliuojama ganėtinai apčiuopomis.
Rezultato sužinoti iš anksto neįmanoma. Tam reikalingi dideli skaičiavimo resursai, o ne standartinis kompiuteris, nes kiekvieną vaizdo medžiagos kadrą reikia padaryti nuo balto lapo. Mūsų kompiuteris dešimties sekundžių vaizdo medžiagą gamindavo maždaug 30 val. Dabar kur kas geriau įsivaizduojame, kokių kompiuterių resursų gali reikalauti ateities projektai.
Įdomiausia buvo gaminant 3D modelius tyrinėti turimą fotomedžiagą, matuoti, atrasti, matyti, kaip iš nieko randasi apčiuopiamas objektas, kuris kompiuterio ekrane atrodo taip kaip istorinėje nuotraukoje. Pradžioje darosi vis įdomiau, kai ima ryškėti atpažįstami statinio kontūrai, galima sulygiuoti nubraižytą vaizdą su istorinėmis fotografijomis ir matyti, kad atkurta sėkmingai. Kitas šuolis yra pirmus kartus matyti atkurtą objektą su simuliuotu apšvietimu, ypač kai priderinamas toks paros metas, kuriuo atkuriamo statinio teritoriją jau yra tekę matyti istorinėje nuotraukoje.
– Kokie ateities sumanymai jau padarytų modelių kontekste?
– Kiti alytiškiams svarbūs, tačiau iki mūsų dienų tik pasakojimų ir negausių nuotraukų forma išlikę objektai, pavyzdžiui, carinis geležinkelio tiltas. Kadangi labai daug išmokta ir jau išbandyta, norisi pradėtus darbus tęsti. Šį pirmąjį bandymą atkurti išnykusį paveldą 3D technologijomis iš dalies finansavo Alytaus miesto savivaldybė.
Kalbėjosi Aldona Kudzienė, „Alytaus naujienos“
