Jis išgyveno, kai turėjo mirti. Matė karą, dalyvavo žudynėse. Ta siaubinga žmonių mėsmalė iki šiol verda širdyje. Jį išgelbėjo darbas – vyras miega tik po keturias valandas per parą ir niekada neatostogauja – ir aistra mažiems medeliams. Bonsų auginimo čempionui, įspūdingiausio sodo Lietuvoje šeimininkui Kęstučiui Ptakauskui (61 m.) iš pagarbos lankstosi šios srities profesionalai japonai.
„Pagal specialybę esu inžinierius technologas, bet pakliuvau į kariuomenę, prasidėjo karas Afganistane ir mane 1979 m. ten išsiuntė.
Pakliuvau į baudžiamąjį būrį, priešakines linijas, paskyrė į tankistus… O mano siela kitokia, aš nesu karys, aš nesu žudikas. Mane įmetė į tokį siaubą, kad jo net neįmanoma įsivaizduoti. Tai, ką matome apie karą per televizorių ar filmuose, yra niekai palyginti su realybe, su ta mėsmale. Po karo man protas pavažiavo. Dešimt metų kentėjau nuo depresijos, svarsčiau net apie savižudybę, ką ten svarsčiau – žudžiausi, ir ne kartą… Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne darbas. Dirbau daug, kad tik galva būtų užimta, nemąstyčiau apie karą. Net dabar apie tai kalbant tvardausi, kad nebyrėtų ašaros…
Dirbau viršininku, man duodavo sunkiausius cechus, ten dariau tvarką. Paskui įkūriau savo įmonę, šunį laikiau, bėgiojau, kad tiktai neturėčiau laiko galvoti. Galiausiai sukūriau šeimą, pradėjau statyti šį namą, na, ir pakliuvo man į rankas bonsai. Kažkas iš draugų vieną atsiuntė. Juk įdomu – medis, o toks mažas. Užsikabinau. Rašiau laiškus į Japoniją klausdamas, kaip bonsus auginti, maldavau: „Išmokykit mane šito“, naktimis nemiegojau. Norėjau į mokslus užsieny, bet kur tau kas išleis tremtinio vaiką į Japoniją.
Per stebuklą išvykau į Lenkiją, į bonsų parodą, ir viskas – man viduriai persivertė. „Turiu sukurti tokį sodą – tai mano vienintelis kelias į dvasios ramybę“, – pasakiau sau. Kai po daugybės laiko tą sodą sukūriau, prisėdau pamedituoti. Ant manęs nusileido paukštis. Užšoko ant rankos, pažvelgė į akis ir nuskrido. Supratau, kad viską darau teisingai. Paskui ne kartą ir varlės su manimi medituodavo. Čia mano 10-ies arų pasaulis, kuriame vyksta stebuklai.“
„Viską, ką matote šiame kieme, įsirengiau pats. Net tvenkinį žuvims iškasiau. Planavau 5 metrų gylį, bet kilo pavojus, kad pavėsinė ar net namas dėl duobės ims griūti, todėl apsiribojau 3 metrais. Ir gerai – antraip būčiau užsimušęs. Rudenį pasnigus ėjau pataisyti ant būsimo tvenkinio patiestos plėvelės, praradau lygsvarą ir kritau… Susilaužiau stuburą: uodegikaulį ir tris slankstelius. Daktarai sakė: „Nevaikščiosi“, bet kasdienė mankšta pastatė ant kojų. Visko teko mokytis iš naujo – sėdausi, stojausi, žingsnius žengiau. O kai atsistojau, reikėjo pabaigti tvenkinį. O tada antrą kartą susilaužiau stuburą. Nebuvo galima labai judėti, o aš pajudėjau… Ir vėl gydykis.
Mano bėdomis tvenkinio reikalai nesibaigė. Atrodytų, žuvį įleidi ir viskas, turi gyventi. Bet nacionalinė japonų žuvis nishikigoi (šilkinis karpis) kiek paplaukiojo ir ėmė viena po kitos mirti. Paaiškėjo, kad jos ligų turi tiek, kiek žmogus. Du mėnesius sėdėjau prie kompiuterio ir skaičiau apie ligas. Nusipirkau mikroskopą, kolbas bakterijoms auginti, tyrinėjau mikropasaulį. Ir kai išmokau gydyti, leisti antibiotikus, dezinfekuoti tvenkinį, jos liovėsi mirti.
Šios žuvys labai brangios – viena gali kainuoti ir ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Bet gerai prižiūrimos gyvena tiek, kiek žmogus, – net iki 80 metų. Maža to, po visko, kas dėl jų nutiko, šio tvenkinio žuvys ėmė pildyti žmonių norus! Jei namą laikyčiau neaptvertą, norų prašytojų minios neišeitų iš kiemo nei dieną, nei naktį.“
„Mane visur lydi stebuklai, nes tikiu: ką siunti į visatą, viskas pildosi. Jei statau automobilį, pasakau sau: „Turi būti vieta.“ Ir visada atsiranda. Kai bankrutavo mano automobilių dalių verslas ir sėdėjau šiame kieme ant suoliuko neturėdamas nė lito maistui, opa – gavau užsakymą Prancūzijoje kurti medžių landšaftą. Bet vėl vos neužsimušiau. Nuvykstu, o ten ne bonsai, bet 25 metrų aukščio medžiai. Neturiu jokios įrangos. Antrą dieną iškritau iš medžio ir susilaužiau šonkaulius… Nuo skausmo alpau, bet dirbau po 10 valandų per parą 6 dienas per savaitę. Uždirbau 9 tūkst. Eur per mėnesį, išlipau iš krizės.“
„Paskutinis nuotykis laukė Meksikoje. Pamačiau labai gražią iguaną, tik uodega iš medžio kyšojo. Nusprendžiau nupaveiksluoti. Užlipau du metrus, čiupau už uodegos, praradau lygsvarą ir kritau žemyn. Pamaniau, kad koją tik pasitempiau. O kitą dieną turėjo vykti ekskursijos po piramides. Atsikeliu – koja kaip kaladė, bet piramides pamatyti juk noriu! Kelias valandas prie skausmo pratinausi, ėjau, kritau, ašaros bėgo, bet lyg ir pripratau. Susibintavau koją elastiniu bintu ir visur dantis sukandęs vaikščiojau. Ekskursijos šešias dienas truko. Kai grįžau į Lietuvą, paaiškėjo, kad trūko viskas, kas tik gali. Pėdą prie kojos laikė tik Achilo sausgyslė. Gydytojai iki dabar nesupranta, kaip nepamečiau pėdos prie piramidžių.“
Nėra pasaulio šalies, kurios atstovai nėra lankęsi Kęstučio japoniškame sode. Mums viešint sode šurmuliavo iš nuostabos aikčiojanti japonų delegacija.
Pagrindinė Kęstučio veikla – kurti prašmatnius japoniškus sodus kitiems. „Esu laimėjęs landšafto architekto konkursus visame pasaulyje, mano surengtos parodos pripažintos geriausiomis. Kai atvažiuoju, žmonės sako: „O, tai Kęstutis, numeris vienas.“ Keliauju po pasaulį, vedu mokymus, skaitau paskaitas. Man viskas apmokėta. Meksika, Prancūzija, Afrika, Italija…“
Kęstučio apdovanojimams eksponuoti sode sukurtas atskiras muziejus. Jis veikia ten pat, kur ir jo bonsų sodas – Ramybės gatvėje.
Agnė Pačekajė, „Happy 365“