Lietuva – šalis, kurioje net prezidentė turi juodą diržą. Todėl kaip nors specialiai kviesti į karatė mokyklą jaunimo nereikia. Specialaus kvietimo nereikia ir mergaitėms.
Pavyzdžiui, į „Mohikaną“ Dzūkijoje traukia ir mažieji. Pradinukų, net ikimokyklinukų amžiaus vaikai klubo karatė mokykloje randa ką veikti – mokosi pratimų, ištvermės, ramybės ir, žinoma, laukia savo pirmųjų vis svarbesnių ir svarbesnių varžybų.
Pasak „Mohikano“ karatė klubo vadovo, buvusio Lietuvos jaunimo rinktinės nario, Baltijos taurės laimėtojo Lauryno Kasperavičiaus, karatė (japoniškai – 空手- tuščia ranka) mokykla, tai – ne vien sportiniai pasiekimai, o būdas susipažinti su Rytų išmintimi, patikrintas kelias stiprėti fiziškai, psichologiškai ar tiesiog variantas susirasti draugų, o laiką gerai leisti ne tik treniruočių, tačiau ir stovyklų, išvykų metu.
Jubiliejinį 5-ąjį sezoną Dzūkijoje pradedanti „Mohikano“ karatė mokykla grįžta po atostogų ir kviečia senus ir, žinoma, naujus narius. „Sezonas prasideda. Laukiami visi“, – kviečia daugiau nei dešimtmetį trenerio, trenerio asistento patirtį kaupiantis L. Kasperavičius, šiemet daugiau nei 200 klubo auklėtinių jau spėjęs sudaryti ir naujojo sezono treniruočių grafikus.
„Mohikano“ vadovą džiugina, kad po vasaros tradiciškai netrūksta ne tik naujokų, auga ir būrys daugiau ir daugiau motyvuotų, klubą lankančių ir su juo vis aukštesnių sportinių aukštumų siekiančiųjų.
„Kai pradėjom dalyvauti Lietuvos čempionatuose – visuomet turim bent vieną čempioną ir prizininką“, – rezultatus prisimena L. Kasperavičius, kurio auklėtinis Mantas Senda praėjusį sezoną vainikavo iškovodamas Lietuvos suaugusiųjų taurę.
Taurės, medaliai, diplomai – tai ne tik malonus dalykas. Tai – ir įrodymas, kad klubo karatė mokykloje jau užaugo vietos meistrai, kurie savo žinias galės perduoti jų siekiantiems, todėl tikimasi, kad artimiausią jubiliejinį sezoną „Mohikane“ pradės darbuotis ne vienas treneris asistentas.
Norintys tobulėti „Mohikane“ gali laikyti kvalifikacinį egzaminą, kuris suteiks teisę užsirišti savo iškovotą diržą ir taip artėti prie išsvajotojo juodo diržo, kurį turi straipsnio pradžioje jau minėta mūsų šalies prezidentė.