Alytuje lapkritis – debiutuojančio profesionalių teatrų festivalio mėnuo. Ar jis vyks ir kitąmet – svarstoma, daug priklausys nuo šiemetės sėkmės, ar pavyks vėl sudominti rėmėjus ir publiką? Tokių klausimų nesprendžia mūsų mieste jau įsitvirtinęs prancūzakalbių teatrų festivalis, kuris vyks 2013 metų balandžio 26-28 dienomis.
Artėjančio festivalio proga surengtiems teatrinio meistriškumo mokymams vadovavo Jean Lataillade – prancūzų aktorius ir teatro seminarų mokytojams vedėjas. Nuo pat pirmojo Teatro festivalio Alytuje, jis palaiko draugiškus santykius su organizatoriais ir yra festivalio vertinimo komisijos narys. Kadangi Jean Lataillade priklauso tarptautinei asociacijai ARTDRALA, kuri skatina prancūzakalbių mokyklinių teatrų plėtrą visame pasaulyje, jo kompetencija ir patirtis žymiai prisidėjo prie to, kad sėkmingi lietuvių teatro trupių pasirodymai pastaraisiais metais sulaukė tarptautinio atgarsio. Kol Jean Lataillade viešėjo ir dirbo Kaune, nepraleidome progos jį pakalbinti.
– Ką veikia asociacija „Ardrala“ ir ką reiškia jos pavadinimas?
– Jean Lataillade: Ardrala – tai sudėtinis žodis iš „art“ (menas), „dramatique“ (teatro) ir „langue“ (kalba). Pagrindinis Ardrala asociacijos uždavinys – sukurti visame pasaulyje vykstančių jaunųjų prancūzakalbių teatrų festivalių tinklą. Prancūzijoje vieną tokių festivalių organizuoja asociacija „Vents et marées“ („Vėjai ir bangos“). Mano pareiga – koordinuoti šios asociacijos tinklo veiklą. Asociacija „Ardrala“ į savo veiklą yra įtraukusi daugybę festivalių, taip pat ir festivalį, kuris Alytuje vyksta daugiau nei dešimt metų. Pagrindinis tikslas – sujungti šiuos festivalius į vieną tinklą, kad aktoriai galėtų pamatyti vieni kitų spektaklius, susipažinti, susitikti ir diskutuoti. Alytaus festivalis yra puikus pavyzdys – čia kiekvienais metais atvyksta ne tik trupės iš Lietuvos, bet ir kitos trupės iš „Ardrala“ tinklui priklausančių šalių. Tai puiki proga pasidalinti ir savo teatro vizijomis, ir pabendrauti prancūzų kalba bei kitomis užsienio kalbomis.Taip pat kiekvienais metais vyksta „Festivalių Festivalis“ – viena iš tinklo šalių organizuoja festivalį, į kurį parodyti savo spektaklių atvyksta visos kitos tinklo narės. Lietuva pareiškė norą organizuoti „Festivalių Festivalį“ 2016 metais.
– Kaip kilo mintis sutelkti prancūzakalbio teatro mėgėjus?
– Jean Lataillade: Prancūzijoje, savo Vendė regione, organizuodavau tradicinį mokyklos teatrų festivalį, į kurį trupės atvykdavo ir būdavo apgyvendinamos mažiausiai dviems dienoms. Trupių nariai tobulindavosi aktorinio meistriškumo dirbtuvėse, kurias rengdavo profesionalūs aktoriai. Taigi, baigiantis vienam tokiam festivaliui, vėlai naktį, man kilo mintis – gal reiktų daugiau dėmesio skirti tiems frankofonams, kurie prancūzų kalbą vartoja vaidindami spektakliuose. Nesitikėdami greito atsakymo, išsiuntėme keletą laiškų ir įdomiausia, kad pirmieji į mūsų kvietimą atsiliepė skandinavai. O vėliau 1989-1990 metais, griuvus Berlyno sienai, prie mūsų prisijungė daugelis buvusių sovietinio bloko šalių – Vengrija, Rumunija, Lenkija, Čekija, Rusija ir, kiek vėliau, Lietuva. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Beje, mes į savo veiklą bandome įtraukti tas šalis, kurios iki šiol neturėjo bendros praeities su šalimis, kurios istoriškai ir tradiciškai yra frankofoniškos.
– Ar Jūs pats taip pat buvote aktorius?
– Jean Lataillade: Mane visą laiką traukė ir viliojo teatro menas. Teko lankytis įvairiose mokyklose – ten susitikau su dramos būrelius norinčiais steigti mokytojais. Tiesiog man tai buvo didelis atradimas – tuo metu buvau mokytojas Paryžiaus regione ir su mokiniais nuėjome pažiūrėti spektaklio, kuris vadinosi 1789. Tai buvo Ariane’os Mnouchkine’os „Théâtre du Soleil“ („Saulės teatro“) spektaklis. Taip kaip bažnyčioje žmogus gali surasti Dievą, taip tas spektaklis man atskleidė, kas yra teatras ir tai man buvo lyg apreiškimas. Tad aš ir toliau su mokiniais stačiau spektaklius, sėmiausi patirties iš profesionalių aktorių ir tapau teatro meno bei teatro pedagogikos specialistas. Mano darbo kryptis – prancūzų, kaip svetimosios kalbos, mokymas pasitelkiant teatro meną.
– Jūs puikiai pažįstate Lietuvą?
– Jean Lataillade: Lietuvoje lankausi jau dešimtą ar dvyliktą kartą, jau net nebeskaičiuoju. Kai kas nors tikrai patinka, skaičiai netenka prasmės.
– Trupės atvyksta iš visų pasaulio šalių, tad taip pat ryškiai atsiskleidžia ir kultūrų skirtumai ir skirtinga tų pačių pjesių interpretacija?
– Jean Lataillade: Mūsų tikslas – ugdyti tiek meninius, tiek ir kalbinius jaunimo gebėjimus. Tradicinis „skečas“ mūsų nedomina, o spektakliuose svarbiausia – kalbėti prancūzų kalba. Vaidindami aktoriai turi derinti savo teatrinį meistriškumą su gebėjimu kalbėti prancūziškai. Pavyzdžiui vienaip Moljero pjesę skaito italai, turintys Moljero supratimą veikiančią Commedia Del Arte tradiciją, visiškai kitaip tą daro jaunieji lietuvių aktoriai, nes juos veikia kita tradicija. Kaip tik tai ir yra įdomu. Kartais visai atsitiktinai dvi trupės iš skirtingų šalių rodo tą patį spektaklį ir išties, žiūrovui pateikiamos dvi visiškai skirtingos tos pačios pjesės interpretacijos. Tokie skirtingi požiūriai visada tik praturtina.
– Teatras – tai menas, kuris suartina žmones?
– Jean Lataillade: Teatras – tai menas, kuris suartina, nes leidžia sutelkti skirtingus žmones – jie bendrauja viena kalba, kuri leidžia atsiskleisti kitoms kultūroms. Yra net ir tokių ryškių bendravimo pavyzdžių, kai mūsų buvę mokiniai vėliau susituokia ir susilaukia vaikų…
Bet neapsigaukime – prancūzakalbio teatro mėgėjų susitikimas nebuvo vien tik galimybė vėl draugiškai susiburti, čia taip pat buvo intensyviai ir produktyviai dirbama. Mokytojams buvo siūloma pagal pateiktą šiuolaikinės pjesės tekstą įsivaizduoti galimas mizanscenas – tai jiems leido naujai pažvelgti ir patobulinti festivaliui ruošiamus savo spektaklius.