„Dėl techninių kliūčių „Miesto laikraštis“ Alytuje platinamas tik penktadieniais. Platinimo vietos nepakito“, – taip į Alytausgidas.lt klausimą atsakė šio nemokamo leidinio administratorė Inesa Rainienė. Kad „Miesto laikraštis“ į prekybos centrus, kuriuose jis dalinamas, nebuvo pristatytas jau porą kartų, patvirtino prekybos centrai.
Laikraščio leidybos Alytuje sutrikimai yra laikini ar kiek kitokio pobūdžio? Į šį klausimą leidėjai neatsakė, tačiau ant redakcijos Alytuje durų patalpinta informacija, kad skelbimai čia jau nepriimami, laikraščiai nedalinami, o dėl prizų atsiėmimo skaitytojai kviečiami susisiekti telefonu. Tiesa, pasukus redakcijos numeriu (8 315) 37331 – pokalbis neįmanomas ir tuomet reikia siektis mobiliuoju telefonu.
Kaip ten bebūtų, nuo 2007-ųjų rugsėjo 11 dienos Alytuje leidžiamas „Miesto laikraštis“ – ilgiausiai Dzūkijos sostinėje platinamas nemokamas leidinys. Kiti mėginimai buvo mažiau sėkmingi. Miesto savivaldybės naujienų leidinys „Žinios iš Rotušės“ – nebeleidžiamas. Nebeleidžiamas ir mėnraštis „XXL Pramogos. Alytus“. 2009 rugsėjo 14 d. skambiai startavęs „Alytaus dienraštis“, pardavinėtas po 50 ct, tačiau daugiausia dalytas nemokamai, ėjo metus ir paliko ne gerus prisiminimus, o įsiskolinimus prenumeratoriams.
Dar du nemokami leidiniai Alytuje gyvena virtualų arba „vaiduoklišką“ gyvenimą. „Naujienų leidybos“ bendrovės nuo 2008-ųjų liepos 18 d. leistas savaitraštis „Mano Dzūkija“ mūsų mieste seniai nepasirodo, kurį laiką dar buvo po ranka druskininkiečiams, o dabar gyvuoja virtualioje erdvėje. 2011 m. spalio 21 d. „Media sprendimų” bendrovės pradėtas leisti „40 gr” laikraštis paskutinįkart išėjo berods per Šv. Kalėdas. Tiesa, yra naujų mėginimų – trylika numerių Alytuje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose išplatino „15 min” savaitraštis, penkis žurnaliukų numerius Dzūkijos sostinėje išdalino „Po to“.
„Spaudos situacija Lietuvoje keičiasi“, – padėtį komentuoja alytiškis leidėjas Romas Burba. Pasak jo, dėl padidėjusių mokesčių ir spaudos pristatymo prenumeratoriams išlaidų, vieni leidiniai mažina tiražus, kiti retina periodiškumą, ieško pigesnių spaustuvių Lenkijoje ar kitų būdų mažinti išlaidas. R. Burbos teigimu, nemokamų leidinių mažėjimas – natūralus – „juk nemokamų pietų nebūna“, tokius laikraščius kažkas turi remti, finansuoti. Kitas klausimas – auditorija. Reklamos užsakovai iš rinkoje esančių laikraščių pageidauja informacijos apie tiražus, prenumeratorius, o ką tikslaus apie savo skaitytojus gali pasakyti nemokamo laikraščio leidėjai?