Ne tik alkanam, bet ir alkoholikui reikia duoti ne žuvį, o meškerę. Taip nutarė Alytaus rajono savivaldybės tarybos nariai, pirmieji šalyje nutarę ištiesti pagalbos ranką į alkoholio liūną įklimpusiems žmonėms ir tam skyrę 17 tūkstančių litų. Apie šią iniciatyvą paskelbusią Alytaus rajono savivaldybę užplūdo skambučiai ne tiktai iš apylinkių, bet ir Vilniaus, Šilutės, Jurbarko, kitų miestų bei kaimų.
„Ne vienas nori išsivaduoti iš šios priklausomybės, bet nežino, kaip tai padaryti”, – pasakojo Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuro direktorė Dalia Kitavičienė. Pirmus žingsnius šios programos link praėjusį pavasarį netikėtai žengė Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas. Vieną dieną į jo kabinetą įžengė ne visai blaivus vyras ir ašarodamas ėmė prašyti padėti susigrąžinti iš globos namų tris nepilnamečius vaikus.
45 metų Vladas L. guodėsi, kad jam su žmona vaikai neatiduodami, nes jie neturi tinkamo būsto – tik du kambarėlius, įrengtus buvusių fermų pagalbinėse patalpose. „Sakiau, jog ne dėl būsto neatiduoda vaikų, bet dėl to, kad juodu su žmona – nuolat girti. Ir netikėtai kilo mintis – gausite geresnį būstą, tik nustokite gerti”, – prisimena meras. A. Vrubliauskas pažadėjo sumokėti už poros gydymą. Gerokai padvejojęs Vladas su žmona Virginija pasiryžo.
Tiesa, ne iškart sugebėjo ištverti dvi savaites negėrę – tai buvo dar viena sąlyga, kad būtų galima sutuoktinius nuvežti į Druskininkus pas gydytoją psichiatrę Eleną Bykovą. Sutuoktinius palydėjusiai socialinei darbuotojai A.Vrubliauskas iš savo kišenės padavė 1 tūkst. 200 litų. Prieš tai jis apsilankė šios poros namuose. Merui širdį suspaudė pamačius abu apsvaigusius tėvus, o keturiolikametį sūnų pjaunantį žolę ir besirūpinantį ūkeliu. Svečias negalėjo patikėti, kad pamėlusi moteris – ne senutė, o vos 35 metų sulaukusi šešių vaikų motina ir dvejų metų anūkės močiutė. O praėjus porai mėnesių po gydymo A.Vrubliauskas išvydo visai kitokius Virginijos ir Vlado veidus.
Per vasarą pora prisiaugino paukščių. Virginija dirbo viešuosius darbus, be to, su vyru grybavo, uogavo, prižiūrėjo daržą. „Anksčiau padėjusi kaimynams nudirbti darbus džiaugdavausi gavusi butelį, o dabar prašau atsilyginti tik pinigais. Dar ramiau, kai jie ir patys nebesiūlo butelio”, – prisipažino Virginija. Rugsėjo mėnesį į šeimą iš globos namų sugrįžo ir vaikai. Tiesa, neseniai A.Vrubliauskas sunerimo išgirdęs, kad seniūnijos darbuotojai vyrą jau matė neblaivų.
„Bet jie abu stengiasi gyventi blaiviai, lanko anoniminių alkoholikų klubą. Suprantu, kad nelengva išsivaduoti iš šios priklausomybės ir kad ši kova vyksta kasdien. Be pagalbos jos laimėti neįmanoma”, – svarstė meras. Jis pažadėjo netrukus ištesėti dar vieną pažadą šeimai – skirti butą kitoje seniūnijoje. Virginija ir Vladas galės pakeisti aplinką ir atsitraukti nuo kompanijos, kuri kasdien gundo grįžti prie senų įpročių.
„Sunkiausia pačiam sau prisipažinti, kad esi alkoholikas, o paskui jau sekasi lengviau. Matau, kad ir mūsų vaikai laimingesni”, – sakė Virginija. „Gydytojas gali padėti tik tam, kuris pats tvirtai nutaria atsikratyti priklausomybės. O sėkmę lemia abiejų šalių pastangos”, – įvertino porai padėjusi gydytoja psichiatrė E.Bykova.
Sostinės Ąžuolyno klinikos direktorius medicinai Dainius Stasiūnas pagirtina laiko dzūkų iniciatyvą gelbėti žmones iš alkoholizmo liūno suteikiant jiems paskatą būti blaiviems. „Jeigu žmogus neturės motyvo, dėl kurio jam reikia būti blaiviam, niekada neišsikapstys”, – sakė psichiatras. Su juo – pokalbis apie tai, kokia pagalba teikiama norintiems įveikti svaigalų priklausomybę.
– Kada alkoholio priklausomybė tampa liga?
– Pagirių sindromas – pirmasis signalas, kad žmogus serga priklausomybės liga.
Alkoholio padauginusį žmogų veikia toksinai – jie apnuodija organizmą. Todėl tą, kurio nekamuoja priklausomybė, alkoholio vaizdas net purto. Jis gydosi paracetamoliu, arbata, sultiniu ar kitomis priemonėmis.
O tas žmogus, kuris yra priklausomas, gydosi alkoholiu. Jis apgirsta, o kitą dieną jam ir vėl reikia išgerti – tai tarsi sunkiai sustojanti karuselė.
– Kas priverčia sustoti ir pakeisti gyvenimą? Ar artimieji turi įtakos?
– Kad alkoholio vartojimas yra žalingas, tampa aišku, kai kurioje nors srityje kas nors ima strigti – viršininkas nutvėrė išgėrusį, namuose kyla konfliktų dėl įsipareigojimų nevykdymo, atsiranda problemų su teisėsauga, atstumia draugai.
Jei šeimoje alkoholizmas dar kurį laiką ir toleruojamas, aplinkiniai ima nebenorėti bendrauti su žmogumi, kuris kaskart pasigeria. Jeigu nenori jo, nenori ir jo šeimos. Todėl visai šeimai kyla grėsmė būti atstumtai.
Jeigu žmogus būna paliktas vienas su savo problemomis, paprastai jis labai sunkiai išsikapsto.
O visai kitaip klostosi, jeigu artimieji paragina gydytis, padeda ar suranda specialistą.
Iš tikrųjų esmė yra ne gydymas, o žmogaus mąstymas, kaip jis vertina savo elgesį. Svarbiausia – pripažinti problemą. Kai žmogus ją pripažįsta, jis lengviau pasiduoda gydymui.
– Ar įmanoma išsikapstyti pačiam žmogui?
– Būna atvejų, kai vieną rytą pabudęs žmogus nutaria nebevartoti alkoholio. Bet tokių – tikrai nedaug.
Alkoholio potraukis mažėja sulig blaivybės periodo trukme. Kuo ilgiau žmogus būna blaivus, tuo mažiau jį traukia alkoholis.
Mes, gydytojai, kalbame apie tai, kad žmogus savo valios pastangomis gali gebėti atsispirti alkoholiui maždaug po trijų mėnesių blaivybės.
Tris mėnesius jis gauna pagalbą, o po to aiškinamės, ar žmogus jau yra pasiruošęs pats nevartoti alkoholio. Jeigu ne – tęsiame gydymą.
– Kokią pagalbą taikote? Kas yra tas vadinamasis kodavimas?
– Kodavimas – tai psichoterapinio poveikio priemonė, kurios pagrindas – įtaiga.
Kartu suleidžiama vaistų, kurie blokuoja toksinų išsiskyrimą iš organizmo. Jeigu pacientas išgeria alkoholio, jam būna labai bloga, ir tokia savijauta tęsiasi ne vieną dieną, o kelias.
Galima gydytis ir tabletėmis. Dažniausiai skiriama antidepresantų, nes jie mažina alkoholio potraukį, taip pat vaistų, kurie blokuoja už pasitenkinimą atsakingus receptorius.
Tuomet alkoholis sukelia šleikštulį. Išgėrusiam darosi negera – ima smarkiai plakti širdis, gali trūkti oro, užklupti panikos ataka, netgi sutrikti širdies ritmas.
– O jeigu gydantis kyla pagunda mesti vaistus, o ne alkoholį?
– Būna visko – ligoniai pradeda išsisukinėti, apgaudinėti, meluoti. Todėl ir turime daug kalbėti su žmogumi apie tai, ko jis siekia.
Jeigu jis nori gydytis, labai svarbi artimųjų parama – ir moralinė, ir tiesioginė – kas nors turėtų kasdien stebėti, kad pacientas išgertų tabletę.
Mūsų tikslas – kad žmogus bent kurį laiką praleistų blaivus. Pasibaigus numatytam laikotarpiui vėl aiškinamės – ar jis pajėgus pats kontroliuoti savo gyvenimą?
O gal jam ir toliau reikia pagalbos?
Beje, kai kuriems pacientams paskutinės blaivybės periodo dienos ar mėnesiai būna labiausiai įtempti.
Jie laukia, kada šis laikotarpis baigsis, ir jie galės vėl įnikti į alkoholį savaitei ar dviem. Po to iškart planuoja vėl užsikoduoti kitam laikotarpiui.
Tai patys sunkiausi pacientai, turintys didžiausią priklausomybę. Visas jų gyvenimas pagrįstas mintimis – kada galėsiu vėl išgerti?
Jei žmogus nėra tikras, neverta niek
o daryti. Juk iš alkoholizmo išvaduoja ne vaistai, o psichoterapija, kitaip – mąstymo, savęs vertinimo pokyčiai.
– Ar psichoterapija tinka visiems pacientams?
– Kalbame apie žmones, kurie pajėgūs suprasti savo atsakomybę.
Kitiems galima taikyti reabilitaciją, kai žmogus daug laiko praleidžia tokių pat besigydančių asmenų bendruomenėje, užsiima kokia nors veikla, bet tam tikram laikotarpiui būna apribotas nuo visuomenės.
– Gydymas nuo alkoholizmo – ilgas ir varginantis. Ar galite papasakoti sėkmės istorijų, kurios įkvėptų gydytis?
– Štai neseniai mane aplankė vienas pacientas, alkoholio nevartojęs pusantrų metų. Per šventes jis nesusilaikė ir vėl užgėrė.
Bet iškart sugrįžo gydytis – vadinasi, jis jau turi paskatą būti blaivus.
Kitas pacientas pas mane lankosi jau ketvirtą kartą. Kartą per metus susitinkame, pasitariame, pritaikome kurią nors priemonę, ir jis vėl išvyksta žinodamas, kad negers metus.
– Ar priklausomybės ligai kada nors galima padėti tašką, būti ramiam, kad ji nebeužklups?
– Nėra nė vienos psichikos ligos, kurią kaip apendiksą gali išpjauti ir tikėtis, kad ji niekada nesugrįš.
Niekada nežadame žmogui, kad jis atsikratys priklausomybės visiems laikams.
Jam teks kontroliuoti save visą gyvenimą. Net jei po ilgo blaivybės periodo pradės gerti, kad ir po taurę vyno, anksčiau ar vėliau prisigers. Vėl įsisuks priklausomybės mechanizmas.
Gydytojų tikslas – padaryti taip, kad žmogus bent kurį laiką jaustųsi komfortiškai. Vartodamas medikamentus arba be jų.