Jezabellezza: „Pasaulis būtų geresnis, jeigu jame būtų daugiau spalvų” (FOTO)

Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) gyvenanti dainininkė Jezabellezza pirmadienį surengė nuotaikingą koncertą Alytaus pataisos namuose. Renginys buvo skirtas čia kalintiems, nuo priklausomybės narkotikams besigydantiems nuteistiesiems. Pasak merginos, ji gyvena vaivorykštėje, nes žemėje trūksta spalvų. Ryškiai rožine spalva nudažusiusi ne tik plaukus, bet ir gyvenimą, vegane save laikanti mergina prieš koncertą trumpai papasakojo apie save bei meilę muzikai. Savai muzikai.
– Jez, papasakok apie save.
– Aš iš Mančesterio. Esu čia, nes groju pianinu ir dainuoju dainas.
– Esi veganė. Kodėl?
– Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie laiko karves, kad jas nužudytų. Jos neturi laisves, neturi gyvenimo. Gyvena dėžutėse. Jos gimsta, kad kažkas gautų naudos. Taip pat ir su vištomis, kiaulėmis ir kitais gyvūliais. Žmonės veisia juos, kad žudytų. Tokio verslo, tokios pramonės aš nepripažįstu.
– Dainuoti kalėjime teks pirmą kartą?
– Taip. Bet aš nesijaudinu. Galvojau, kad tai nebus tikras kalėjimas. Tai bus klubas, pavadintas kalėjimu. Ten, kur gyvena mano tėvai, yra klubas, kurio pavadinimas skamba panašiai kaip „Chirurgas“. Ir kai aš draugams pasakydavau klubo pavadinimą, jie klausdavo: „O kas atsitiko?”. Taigi, kai pasakiau klubo „Kalėjimas” pavadinimą savo draugams, gyvenantiems Vilniuje, jie patikino, kad greičiausiai tai yra tikras kalėjimas, ne klubas. Pasižiūrėjau internete, pasitvirtino. „Kokia aš kvaila”, - pagalvojau. Bet nesijaudinu.
– Kokios kalinių reakcijos tikiesi?
– Manau, kad jie nesupras angliškai. Mano dainose yra daugybę žodžių, jų žaismo. Manau, jie nesupras, ką aš darau, ir viskas bus gerai...
– Papasakok, apie ką tavo dainos.
– Aš dainuoju apie save, apie savo nuotykius, veganizmą. Mano dainose daug tiesos. Aš nedainuoju apie vaikinus ar kitus kvailus dalykus. Dainuoju apie tai, koks turėtų būti pasaulis, apie pasaulines problemas. Aš improvizuoju, dainuoju linksmai, visi visada juokiasi. Smagu.
– Kaip gimsta tavo dainos?
– Tiesiog einu gatve ir į galvą šauna kokia nors daina. Niūniuoju, o tada ją užrašau. Turiu apie 20 pabaigtų dainų, apie 10 šiuo metu yra dar kuriamos. Prieš tris dienas kaip tik sukūriau dainą apie savo įspūdžius Lietuvoje: kai visi kalba lietuviškai, aš nieko nesuprantu. Taip pat apie vertimo spragas ir kylančius nesusipratimus dėl to.
– Koks pirmasis įspūdis apie Alytų?
– Lietuvoje lankausi trečią kartą. Vilniuje turiu labai gerų draugų, su kuriais einu į man patinkančias vietas. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau lapkritį, antrą – sausį. Tada buvo stingdantis šaltis. Tačiau Alytuje esu pirmąkart. Ką tik čia atvykau. Nelabai daug ką mačiau. Tačiau labai patiko jūsų miesto teatras bei kitos vietos, ypač su apipaišytom sienom...
– Žinau, kad daug keliauji. Kokių planų turi ateityje?
– Neseniai buvau Švedijoje, neįtikėtinam muzikos festivalyje. Taip pat Danijoje. Tiesą sakant, esu keliavusi tik po Europą. Niekada nebuvau už jos ribų. Tačiau metų gale planuoju važiuotį į Vietnamą. Turiu draugų Japonijoje, gal reiks juos aplankyti.
Žinot, yra daug nuostabių vietų Anglijoje, kuriose aš nesu buvusi. Būtų kvaila keliauti toli, kol nesi ištyręs artimų vietų. Be to, pamatyti daugiau pasaulio norėčiau su vaikinu. Bet jo neturiu.
– Kas tau gyvenime svarbiausia?
– Spalvos ir vaikai. Rožinė, žalia, violetinė, oranžinė... Visos spalvos. Manau, kad pasaulis būtų geresnis, jeigu jame būtų daugiau spalvų. Aš negaliu priversti pasaulio būti spalvingesniam?, bet pati tokia galiu būti. Svarbu geri draugai. Turiu gerų draugų ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje, Vilniuje. Taip pat šeima, muzika. Gera muzika. Ir, žinoma, vaikai. Jie kitaip mato pasaulį. Vaikai moka žaisti, juoktis, verkti, išdykauti, voliotis ant žemės. Jie nebijo būti savimi, negalvoja, ką pasakys kiti. Man atrodo, kad dviejų, trejų metų vaikai yra patys geriausi žmonės žemėje.

Koncerto metu Alytaus pataisos namuose kalintys vyrai domėjosi, ar pati dainininkė nevartoja svaiginančių medžiagų, prašė papasakoti apie ką buvo viena ar kita daina, vėliau prašėsi nufotografuojami su jų viešnia. Jezabellezza stebėjosi pataisos namų demokratija. „Anglijoje žmonės labai bijo kalėjimo, nes negali mylėtis su savo žmonomis ar vyrais. Tai svarbiausia priežastis, dėl ko susilaiko nuo nusikaltimų”. „O čia, Lietuvoje, jei tuokiasi ir mylisi”,- sakė atlikėja, kurios dėdė vadovauja vienai iš Jungtinės karalystės laisvės atėmimo vietų.