Kokį mes paliksim Alytų savo vaikams?

Nors šiaip nedaug keliauju, bet turiu nemažai bičiulių, mėgstančių ir galinčių sau leisti pasižvalgyti po platųjį pasaulį. Visai neseniai diskusijos apie mūsų miestą metu vienai pašnekovei išsprūdo :" Kai pamatai to šviesesnio pasaulio, tai taip sunku čia, į Alytų, grįžti..." Tikra tiesa, pagalvojau, bet kodėl? Gal todėl, kad esame paskendę savo baimėse, kad tokie pasyvūs, kad viskam abejingi? Kai pasiūlo pasvarstyti, kokį norėtumėm matyti savo miestą, turim daug pageidavimų- ir kad parkų daugiau, ir pramogų, ir kad gražiau būtų, ir patogu... Bet vos tik atsiranda kokia nauja iniciatyva, tai ji sudūžta lyg atsitrenkusi į betoninę sieną...

Kiekvienas miestas, kokiam pasaulio kampe bebūtų, stengiasi saugoti savo istorijos paveldą, kuris suteikia miestui savitą, išskirtinį veidą. Žinojimas, kaip miestas kūrėsi ir tvarkėsi amžių raidoj, kelia miestelėnų pasidižiavimą, o atvykusiems padeda geriau jį pažinti. O ką turime ir ką darome mes? Nesistenkime lygiuotis su tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojančiais miestais, bet pasidairykime, kaip gyvena panašūs į mus. Toli nesidairykim, pažvelkim kad ir į savo kaimynus...

Pernai teko apsilankyti Lenkijos mieste Suvalkuose. Suvalkai ir Alytus daug kuo panašūs , ne veltui mūsų miestai jau daug metų draugauja, tačiau mes, alytiškiai, galim tik pavydėti, kaip lenkai moka puoselėti istorinį paveldą. Nedidelis, bet jaukus senamiestis kukliai, skoningai tvarkomas, kruopščiai saugomas, nematėme apleistų, apgriuvusių pastatų. Prisiminus mūsų „Pušies" kavinę ar „Taikos" kino teatrą, tik širdį suspaudžia...Istorija pagailėjo Alytui senųjų pastatų, bet ir tuos likusius mes baigiame sugriauti savo abejingumu...

Čia pat iškilo atminty dar vienas epizodas. Prieš kelis metus bažnyčios klebonas per pamokslą pasakojo, jog naujai atvykęs į Alytaus parapiją, puolė tvarkyti aplinką, liepė iškirsti aplink bažnyčią kerojusius krūmus, kad atsivertų gražus vaizdas Nemuno link. Nežinau, ar gražus vaizdas atsivėrė, skonio reikalas, tačiau klebonas pasakojo, kad tik vėliau, pavasarį, suvokė, ką padaręs: kad iškirto ne senus pajuodusius krūmus, kad jo liepimu iškirstos pavasarį pražystančios ir svaiginančiai kvepiančios alyvos, nuo kurių ir gatvė gavusi tokį poetišką pavadinimą- Alyvų takas... Kaip tada klebonas prisipažino, jam tai buvusi gera pamoka, kad nereikia naujos tvarkos vesti, nepasidomėjus, neįsiklausius į tos vietos istoriją, kad ir kokia ji trumpa būtų...

Kalbant apie tą patį Alyvų taką, šiandien miesto valdžia traukia į diskusiją visuomenę, ar išsaugoti ten esantį istorinį grindinį. Kas atleistina naujai atvykusiam, neatleistina vietos valdžiai. Todėl manau, kad ne vieta jokioms diskusijoms, kai kalbame apie istorijos išsaugojimą. Tų pavienių istorijos likučių išsaugojimas yra mūsų pareiga prieš ateinančias kartas ir tai daug svarbiau, nei kelių automobilininkų patogumas. Asfaltą užpilti yra lengviausias kelias, tačiau praeities išsaugojimas nors ir menkose, bet autentiškose detalėse suteiks miestui daugiau patrauklumo, nei pseudomoderni urbanistika.

Teko girdėti, kad prieškariniais metais Alytus turėjo kurortinio miestelio statusą. Sovietmečiu kažkur Maskvoje buvo nuspręsta mūsų miestą paversti Pietų Lietuvos regiono pramonės centru. Nors tie metai dabar pripažinti okupacijos laikais, tačiau miestas kūrėsi, statėsi, puošėsi pagal to laikotarpio supratimą... Žvelgiant į miesto pokyčius per 20 Nepriklausomybės metų, kaip bebūtų liūdna, nelabai kuo galime pasididžiuoti- daugiau esame sugriovę, nei pastatę... Du dešimtmečius gyvenom, niekaip neapsispręsdami, kokie esam, kokie norim būti... Ką pradėjom statyti, ko vis nebaigiam- kaip miesto teatro, kas baigia sugriūti - kad ir tie liūdnai pagarsėję santuokų rūmai... Vieno langelio principui įgyvendinti atsirado bene pusę milijono, bet Didžiajai teatro salei pinigų jau kuris dešimtmetis niekaip neatrandam...

2005-tųjų metų vasarą su nuostaba prisimenu, nes jie man asocijuojasi su II Tarptautine bonsų ir suiseki paroda. Nors šį renginį mėgino persivilioti Vilnius, tačiau parodos sumanytojo ir iniciatoriaus K.Ptakausko patriotizmo dėka tomis dienomis Alytus tapo išties tarptautinio masto miestu. Žiūrėjom, stebėjomės, džiaugėmės... Ir kai po pavykusio ir plačiai nuskambėjusio renginio gimė dar viena idėja- įkurti japonišką sodą Alytuje, tikėjausi, kad visi alytiškiai vieningai ne tik palaikys šį projektą, bet ir kuo galėdami padės jį įgyvendinti. Deja, įvyko atvirkščiai. Koks pasipriešinimas kilo, ypač miesto politikų tarpe, esą, kodėl japoniškas, kodėl ne lietuviškas... Nors, paprastai mąstant, koks skirtumas, ar japoniškas, ar lietuviškas, ar angliškas? Sodas visada yra gerai, koks jis bebūtų. Kažkas šūkavo, kad geriau ten lietuvišką pilį pastatysim... Nežinia, kas čia vėl suveikė- asmeninės ambicijos, neraštingumas ar provincialus nerangumas, bet viskas baigėsi gražios idėjos mirtimi...Atsiprašau, idėja nemirė, ji rado vietą Kretingos rajone, o mes, alytiškiai, vėl likome kaip ta senė prie suskilusios geldos...

Apie medžių kirtimą mūsų mieste reikėtų atskirą traktatą rašyti... Viena ranka sau klijuojam „žalio miesto" etiketę , o kita ranka tuos medžius pjaunam ir jų vietoj klojam asfaltą, trinkeles... Iš gatvių pakraščių verčiamos liepos, tyliai, be pėdsakų iš Vidzgirio botaninio draustinio išgaruoja šimtamečiai ąžuolai.. (http://glukoidai.wordpress.com/2010/04/23/vidzgirio-azuolus-atakuoja-piratai/) Alytuje gyvena virš 60 tūkst, žmonių, o protesto balsų pasigirsta vienas kitas. Tiesa, pernai nustebino jaunimas, stojęs prieš medžių pjovimą miesto centre, tačiau medžiai vistiek buvo nupjauti vogčia, sulaukus tamsos... Ir po to visiška tyla, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Ar mes jau tokie viskam abejingi, ar tiek pavargę, kad leidžiame su mumis taip nepagarbiai elgtis?

Judėjimo funkcija yra vienas iš svarbiausių ir būtinų gyvybės veiksmų. Jei gyvas organizmas nejuda, jis pasmerktas mirti. Taip ir su miestu- juk tai irgi savotiškas gyvas organizmas. Dabartiniais laikais skundžiamės, kad sunku suvokti ir atsirinkti, kur pasukti, kokia kryptimi eiti? Visada sakau, jei nežinai, kur eiti, tai eik- vis tiek kažkur nueisi. O beeidamas, žiūrėk, ir reikiamą kryptį atsirinksi, ir horizonte tikslas prašvis... To ir palinkėčiau visiems miestelėnams- eikime, darykime, palaikykime vieni kitus, padėkime įgyvendinti visas iniciatyvas. Nelaukime, kol kiti ateis ir už mus kažką padarys ir nezirskime, kad nėra pinigų- juk ne viskas pinigus kainuoja. Labai geras pavyzdys - praėjusių metų miesto šventė: pinigų nebuvo, bet šventė daugumos manymu buvo labiausia pavykusi...

Mieli alytiškiai, nebūkime lyg stručiai, sukišę galvas į smėlį- tokioj pozoj ilgai bebūnant ir įaugti galima...