Vyskupų laiškas rinkėjams: kaip gerai, kad jie niekada neateis į valdžią

Atskirkime pigų populiarumą, savigyrą ir dangstymąsi
televizijų herojais nuo tvirtais moraliniais įsitikinimais grindžiamo
valstybės ir bendruomenės stiprinimo.

Atskirkime tuščią gąsdinimą sąmokslais ir priešrinkiminį
dosnumą nuo pastangų sudaryti visiems geras sąlygas mokytis, sąžiningai
užsidirbti ir oriai gyventi saugioje aplinkoje.

Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu
užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos
melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai.

Apmaudas dėl patirtų skriaudų neturi virsti aklu kerštavimu valdžiai, kuriuo lengva pasinaudoti blogiems tikslams.

O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos
lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir
abstrakčių lygybių skelbėjais.

Ar nesuklaidina mūsų perspėjimai, esą dėmesys šeimai
nuskriaus kitus. Pagalvokime, ar gali doras žmogus kliudyti pastangoms,
kad būsimoji vaikų karta augtų mylinčių tėvų globoje.

Medicinos pasiekimai vadinami stebuklais, tačiau gyvybė
vis mažiau branginama. Ar atremiame egoizmą ir tvirtai apsisprendžiame
už gyvybę.

Ar suvokiame, kad klastingos priklausomybės pagraužia
pražydusius gyvenimus, kad alkoholis yra daugelio bėdų - skurdo,
smurto, palaidumo - tikroji priežastis. O gal tik šaipomės iš pastangų
atitolinti jaunimą nuo svaiginimosi pagundų.

Ar pastebime prislėgtą ir nusivylusį, ar suteikiame tai,
ko labiausiai reikia - gal duonos, o gal padrąsinimo. Kantriai
pasvarstykime, kuo skiriasi pašalpų dalytojai ir tie, kurie siekia iš
tiesų solidarios bei darnios visuomenės.

Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai
valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą
tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo
viršenybę. Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tiesų tramdo
korupciją, o dar labiau - ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir
pasinaudojimui tarnybine padėtimi.

Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios,
žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija
pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime
savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro
nieko, kad gyvenimas taptų geresnis.