Premjerą „Ragana ir lietus“ pristatanti Milda Mičiulytė: „Norėjosi įpūsti oro ir padaryti tai truputį aukščiau žemės“

„Meilės tema tarp moters ir kunigo nėra pagrindinė – ji yra pasekmė viso to, ko Vikai trūksta, ko ji ilgisi ir kas tikriausiai buvo užkoduota dar vaikystėje. Juk mes psichologo kabinete iš tiesų einame atgalios, bandome kažką iškapstyti ir taip sugrįžtame iki pat vaikystės, kur atrandame dabartinio gyvenimo atspindžius“, – artėjant spektaklio „Ragana ir lietus“ premjerai Alytaus miesto teatre pasakoja režisierė Milda Mičiulytė. Premjera - jau spalio 2, 3 d. ir lapkričio 14 d., Alytaus miesto teatro Mažojoje salėje. Spektaklis spalio 10 d. bus rodomas Anykščiuose, lapkričio 6 d. Kaune. Likus vos keletui dienų iki premjeros kalbamės su režisiere M. Mičiulyte.

Jurgą Ivanauskaitę atradau seniai, dar mokyklos laikais. Ji buvo viena iš rekomenduojamų skaityti autorių ir kažkaip pasiliko mano galvoje. Pradėjus kurti teatre vėl sugrįžau prie jos kūrybos. Iki pirmojo susitikimo su aktoriais pagrindinis režisieriaus įrankis yra knyga, todėl jau buvau įpratusi užsirašyti pastabas apie viską, ką skaitau. Dar kartą perskaičiau J. Ivanauskaitės romanus ir išsirinkau „Raganą ir lietų“.

Aišku, pirmiausia akį patraukė gera literatūra ir tema. Tada pradėjau galvoti, kaip čia būtų galima sujungti J. Ivanauskaitę ir Dantė Aligjerį. Tikrai nesakau, jog ši jungtis yra lygiavertė, bet Dantė išties padeda atskleisti J. Ivanauskaitės romano temą. Inscenizacijoje sukūriau tokią sintezę tarp J. Ivanauskaitės „Raganos ir lietaus“ ir Dantės „Pragaro“. Jie vienas kitą labai papildo.

Romane yra trys siužetinės linijos: šiuolaikinė Vikos ir kunigo Pauliaus istorija, kurią ji pasakoja psichologei Normai, taip pat viduramžiška Marijos Viktorijos ir šventojo istorija bei Marijos Magdalietės ir Kristaus istorija. Romane jos tarsi visos vienodai svarbios, bet mano spektaklyje pagrindine tampa ta, kuria J. Ivanauskaitė pradeda ir baigia romaną – tai Vikos, Pauliaus ir Normos istorija. Kitos istorijos yra tiek, kiek jos reikalingos išryškinti šią pagrindinę liniją.

Man atrodo, jog J. Ivanauskaitės romane viduramžių ir Kristaus laikų temos skirtos tam, kad padėtų Vikai suvokti, kodėl ji taip elgiasi, kodėl leidžiasi gilyn į tokius fundamentalius sluoksnius psichologės kabinete. Juk mes psichologo kabinete iš tiesų einame atgalios, bandome kažką iškapstyti ir taip sugrįžtame iki pat vaikystės, kur atrandame dabartinio gyvenimo atspindžius.

Spektaklyje apskritai daug analizuojame vaikystės temą. Meilės tema tarp moters ir kunigo nėra pagrindinė – ji yra pasekmė viso to, ko Vikai trūksta, ko ji ilgisi ir kas tikriausiai buvo užkoduota dar vaikystėje. Jei psichologo kabinete kiekvienas mūsų einame atgal iki pat vaikystės, tai spektaklyje mes einame dar toliau, iki pat viduramžių ir Kristaus amžiaus.

J. Ivanauskaitė skaitytoją iš šių laikų staiga permeta į viduramžius, tada - į Kristaus laikus, tada - vėl į dabartį. Iš pradžių gali kilti klausimas, kas čia vyksta, ar čia prasidėjo naujas romanas? Skaitant toliau pradedi pagauti, jog viskas kartojasi sąmoningai ir tai turi prasmę. Manau, tokį jausmą pajus ir spektaklio žiūrovai. Juk Vika pradžioje sako: „Kas čia vyksta? Aš nieko nesuprantu“, bet vėliau ji ima suprasti, kodėl jos gyvenime viskas kartojasi.

Puikiai žinojau Dantės „Pragaro“ siužetą. Yra devyni pragaro ratai. Spektaklyje mes gilinamės į antrąjį ratą, kuriame susitinka nuodėmingieji, gyvenime paklusę ne protui, o savo kūno geiduliams. Pamenu, skaičiau antrąjį „Pragaro“ ratą ir supratau, kad net ir siužeto prasme tai taip artima „Raganai ir lietui“. Pavyzdžiui, Vika nori pasiskolinti iš Pauliaus knygą ir ta knyga tampa pretekstu jiems susitikti ir padaryti nuodėmę. Antrame „Pragaro“ rate dvi dvasios pasakoja, kaip knyga įstūmė jas į pragarą – jos skaitė knygą ir toje vietoje, kur knygos herojus pabučiuoja savo mylimąją, dvasios irgi padarė savo nuodėmę.

Pamačiusi tokias siužetines paraleles tarp „Raganos ir lietaus“ ir „Pragaro“ tiesiog negalėjau to ignoruoti. Kiekvieną kartą bandau įsijausti į J. Ivanauskaitę ir galvoti, ar tai galėjo ją įkvėpti praturtinant Vikos ir Pauliaus istoriją.

Dantės „Pragaro“ dvasios, tie nelabieji personažai tapo mūsų spektaklio choru. Pradžioje jie išlenda iš to antrojo rato, atrodo lyg būtų tokie penktaeiliai ar šeštaeiliai personažai, bet jie atlieka viską, ką turi atlikti ir sulenda atgal. Net ir scenografijoje mes turime ratą.

Nesinorėjo šios istorijos vaizduoti vien tik realistiškai. Norėjosi įpūsti oro ir padaryti tai truputį aukščiau žemės. Net ir skaitant romaną juntama, jog Viką ir Paulių veikia kažkokios nežemiškos metafizinės jėgos ir tos jėgos turbūt yra iš antrojo „Pragaro“ rato.

Visada yra tos, kaip čia pavadinus… Dievoieškos. Mano pats pirmas spektaklis buvo pagal Fiodoro Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapną“. Sakoma, kad F. Dostojevskis visą laiką norėjo parašyti fantastinį romaną apie Jėzų Kristų. Jo amžininkai ir kūrybos tyrinėtojai teigia, jog „Juokingo žmogaus sapnas“ ir yra būtent tas romanas. Po pirmojo savo spektaklio supratau, jog ši tema turi daugybę neatsakytų klausimų ir ji man yra įdomi. Manau, jog žiūrovai taip pat gali atrasti tame prasmę.

Tokie mažesni teatrai, turintys mažesnę trupę, traukia savo paprastumu gerąja šio žodžio prasme. Kai aktorių tiek nedaug, visus puikiai pažįsti ir tada lengviau dirbti. Juk spektaklyje kuriame su beveik visais teatro aktoriais.

Šiuos aktorius įsiminiau dar „Baltaragio malūno“ kūrybiniame procese. Jie rodo daug tos vadinamos bendrakūrybos. Kartais aktoriai tiesiog išklauso tai, ką esi pasiruošusi ir įvykdo. O kartais netgi nereikia nieko sakyti – aktoriai tiesiog paprastų pokalbių metu pradeda siūlyti idėjas ir kurti vaidmenis. Tada gali kartu su jais kurti visą spektaklį.

Tiek „Raganai ir lietui“, tiek kitiems tavo spektakliams būdingas tarpdiscipliniškumas. Juose galima rasti tiek lėlių teatro, tiek judesio, tiek muzikos. Ką tai duoda tau kaip režisierei, aktoriams ir ką atveria žiūrovams?

Nors esu baigusi dramos teatro režisūros studijas, save vadinu lėlių ir objektų teatro režisiere. Man tiek viename, tiek kitame žanre vis kažko trūksta. Jei kurčiau tik lėlių teatro spektaklį, truktų tokių santykių ir emocijų, kokias gali transliuoti tik gyvi aktoriai. Tik dramos spektaklyje pasigesčiau to, ką gali lėlės. Būtent lėlės ir objektai gali sukurti tą metafizinį pasaulį ir pakelti viską šiek tiek virš žemės. Aš neišsitenku tik viename iš jų - galiu kurti tik abiejuose kartu. Šie du žanrai vienas kitą tik papildo. Manau, jog žiūrovai tai pajus.

Šokiai ir choro dainos atsirado kartu su Dantės antruoju „Pragaro“ ratu. Pamenu, su kompozitore Rita Mačiliūnaite pagalvojome, jog tai galėtų būti dainuojamas tekstas. Chorą sudaro aštuoni aktoriai, tačiau jie turi veikti kaip vienas – būtent tai choreografas Marius Pinigis ir bando padaryti.

Teatrai dažnai bijo įsileisti lėles…

Taip, tai yra vis dar gyvas stereotipas. Lygiai taip pat, kaip ir lėlių teatras suaugusiems. Vienas iš mano tikslų ir yra tai, jog žiūrovai pamatytų, ką iš tiesų scenoje gali lėlė ir kaip tai gali būti įdomu.

„Raganoje ir lietuje“ turime vieną lėlę. Pamenu, kartu su spektaklio dailininke Neringa Keršulyte susiginčijome, ta lėlė yra vyriškos lyties ar moteriškos. Tada bekalbėdamos priėjome išvadą, jog lėlė neturi būti į kažką panaši – nei į vyrą, nei į moterį. Jei tą vaidmenį kurtų gyvas aktorius ar aktorė, jie negalėtų nusimesti savo lytiškumo. Pasirinkus aktorę moterį iš karto atrodytų, jog tai yra Vikos alter ego, aktorių vyrą – jog tai jos meilė Paulius. Kai pasirenki lėlę, atsiveria daugybė asociacijų ir simbolių. Tokia ir yra mano teatro kalba.

Stengiuosi, kad tai manęs nepaveiktų, bet nepavyksta visiškai pabėgti nuo to. Kai skaičiau romaną likus metams iki pirmųjų repeticijų, tada jis buvo tik su manimi, tik manyje ir tikrai nejutau nieko neįprasto. Dabar, artėjant spektaklio premjerai, prasidėjus jos viešinimui pradedu suprasti, kiek daug žmonių šis romanas yra padaręs įtaką.

Aš noriu, jog žmonės ateitų į spektaklį atviromis širdimis.